Liutauras Degėsys. Kiekvienąkart, kai Sausio 13-oji, kiek­vienąkart susinervuoji...

Kiekvieną sykį, sulaukęs Sausio 13-osios, norom nenorom susinervuoji. Skaitai prieš daugiau nei du dešimtmečius prabėgusių įvykių dalyvių prisiminimus, kaip jie darželyje karpė trispalves pasipriešinimo vėliavas, kaip ruošėsi eiti ginti pašto, geležinkelio stoties ir elektrinės, bet taip ir neprisiruošė. Pirmą kartą susinervuoji vėl ir vėl peržiūrinėdamas oficialią vaizdo medžiagą apie televizijos bokšto šturmą: regi, kaip ekrane sekundei šmėkšteli tavo mama – dabar jau amžiną atilsį – tuometė Vilniaus greitosios pagalbos Kardiologinės brigados gydytoja, kuri, ant balto gydytojo chalato užsimetusi raudoną striukę, nardo tarp tankų, sužeistųjų, šūvių ir visų kitų nesąmonių – traukdama iš minios nukentėjusiuosius, pati būdama puikiausias – raudonas su baltu – taikinys. Beje, jokiu Sausio 13-osios medaliu ji taip ir nebuvo apdovanota, nes buvo prie bokšto darbo metu, kaip gydytoja, taigi jokio žygdarbio neatliko, tik lakstė su tuo savo chalatu ir raudona striuke tarp šarvuočių, išprotėjusių kareivių, šūvių, gelbėdama kitus... Beje, pažįsti keletą Sausio 13-osios gynėjų, kurie gavo medalius ir pensijas, nes gyvendami Karoliniškėse ir stovėdami savo balkonuose – nuo šarvuočių pabūklų šūvių –­ prarado klausą. Kai kurie jų buvo kontūzyti pabūklų šūvio bangos savo gatvėje, savo kieme ar gal net – savo lovoje. Kažin kodėl tavo motina, kuri lakstė tarp pabūklų ir šarvuočių, išvežė dešimtis sužeistų žmonių greitąja, nebuvo nei kontūzyta, nei pripažinta nukentėjusiąja. Tie, kurie stovėjo per 20 metrų nuo šaudančių šarvuočių nei klausos prarado, nei sveikatos.

gytis norvilas. „Ledynams traukiantis“, pastelė

Dar kartą susinervuoji, kai prisimeni dėdę, motinos brolį – tuometį Lietuvos radijo programų direktorių –­ Konarskio gatvės pastate „Alfa" smogikų sudaužytą automatų buožėmis, suspardytą radijo ir televizijos komiteto koridoriuje – irgi – taip ir netapusį nei nualpusia nacionalinio pasipriešinimo televizijos diktore, nei jokiu pasipriešinimo dalyviu. Nes geriausiais pasipriešinimo dalyviais tapo kažkodėl niekaip nenukentėję ir gana toli arba saugiai per įvykius pasislėpę arba šiaip – sakykime švelniai – išsilaikę didvyriai. Nes geriausias Didvyris iš tiesų yra tas, kuris žūva, arba tas, kuriam nieko neatsitinka. Didvyris –­ pagal Holivudo, pagal istorijos arba pagal širdies dėsnį – kažkas, kuriam atsitiko viskas arba nieko neatsitiko. O jeigu įvyko kas nors smulkaus – išmušta akis, sulaužyta ranka ar peršauta koja – argi tai didvyriškumas – tiesiog nesėkmė. Argi gali būti didvyriu tas, kuriam nepasisekė? Taip smulkiai, kvailai – išmušta akis ar sulaužyta koja? Tokių didvyrių ir šiandien pilnos gatvės, vos pašalus ir pasnigus sostinės gatvėse.

Trečią kartą susinervuoji, prisiminęs save – tuomet dar apyjaunį vyriškį, neturintį vaikų, taigi pagal apibrėžimą – beveik be šeimos, taigi neturintį ką prarasti ir išėjusį ne prie bokšto ar prie televizijos komiteto –­ nes tuo metu nemėgai ir negerbei masinės informacijos priemonių. Išėjai ginti Parlamento – kaip sakė tau blogas išsilavinimas ir kvailas pilietinis sąmoningumas – Svarbiausio Visų Įvykių Objekto.

Taip ir matai save – kaip pasistatai savo raudoną VAZ-2101 „žiguliuką" anapus tilto – Žvėryne, kad artėjantys tankai jo nesulaužytų ir nesumaitotų, išsitrauki iš bagažinės dvi storiausias savo bibliotekos knygas – Oksfordo žodyną ir Bertrand'o Russello „A History of Western Philosophy" – ir užsikiši vieną už kelnių diržo priekyje –­ kad uždengtų nuo kulkų pilvą, o kitą už kelnių diržo nugaroje – saugodamas stuburą. Kodėl taip naiviai elgeisi? Manei, kad šaudys, maždaug žinojai, kaip veikia automatų kulkos, gal netgi išcentruotos – ir tikėjaisi, kad tos dvi storos, per tūkstantį puslapių turinčios knygos apsaugos tave nuo kulkų... Lyg ir saugojai save, bet kaip naiviai, kūdikiškai, juokingai... Patriotizmas tave pavertė vaiku. Žinojai, kad nenori būti sužeistas į vidurius, į žarnas nuo šūvio iš priekio, arba manei turįs teisę nenorėti, kad tave paralyžiuotų šūvis į stuburą. Tu buvai pasiruošęs būti nušautas į galvą...

Kai pasakoji šią istoriją draugams, kai kurie iš jų – ypač praleidę neramią naktį Karoliniškių balkonuose –­ sako, kad buvai bailys ir apsidraudėlis –­ saugojai savo pilvą ir nugarą. „Žiguliuką" paslėpei kieme, kaip koks nupiepęs buržujus, o ne palikai, kaip tikras patriotas, vietoj barikados – gatvėje... Ir tada, ir tuomet – galvoji – ėjai numirti ir tik kažkodėl nenorėjai lėtos ir skausmingos mirties... Norėjai – jei jau taip reikia – į galvą... Galvos kažkodėl nesaugojai... Gal tikrai buvai kvailas bailys.

Ketvirtą kartą susinervuoji, kai prisimeni tuos kitus, kurie visai atvirai, be jokių storų, apsaugančių knygų, drąsiai stovėjo ir drebėjo savo įstiklintuose balkonuose arba neramiai vartėsi lovose ir rezistencijos kupini po antklodėmis klausėsi Lietuvos radijo šaukinių... Jie skundžiasi, kad ir dabar, ir šiandien, tie šaukiniai dar kelia jiems nerimą ir, juos prisiminę, jie vėl slepiasi po antklode.

Dar kartą, jau penktą iš eilės, susinervuoji prisiminęs, kaip visą vakarą ir visą naktį iki paryčių stovėjote prie Parlamento – vieni dainuodami, kiti pasiruošę numirti, ir negali pamiršti, kad Parlamentas buvo apjuostas gyva žmonių grandine: ten stovėjo moterys su vaikais, seniai, buvo nemažai ir jaunų vyrų, nors visiškai jaunas jaunimas nuvarė paskui tankus – prie bokšto, prie veiksmo... Visas šis gyvasis kūnų žiedas buvo sukviestas apjuosti Parlamentą – apginti jį, apsaugoti savo mėsa nuo galimo tankų puolimo. Nė vieno parlamentaro nebuvo tarp Parlamentą saugančių žmonių. Jie visi buvo užsimūriję, užsikamšę smėlio maišais, jie raudojo ir meldėsi, kapelionai jiems dalijo išrišimus ir paskutinius patepimus. Jie galvojo, kas bus, kai ateis jų eilė... Kai kurie net išvyko, išnyko, tapo nežinia kur esančiais... O kad jūsų, Parlamentą gynusiųjų, eilė buvo pirmoji, kad jeigu būtų puolę šarvuočiai, šaudę automatai, prie Parlamento stovėjusi beginklių moterų, vaikų ir dainuojančių senių minia būtų sutraiškyta pirmoji – kažkaip niekas iš parlamentarų tiesiog nepagalvojo –­ taip labai jie buvo susirūpinę savo likimais – ten, viduje parlamento mūrų. Jie norėjo išsaugoti save –­ istorijai. Nė vienas nepasakė: eikite namo, mes, parlamentarai, išeisime į lauką, pasiliksime – žūsime ir savo kūnais apginsime Nepriklausomybę. Ir vėl, kaip ir visuose visų laikų pasipriešinimuose – žūti buvo pasmerkti eiliniai, o vadai stovėjo užnugaryje ir nė vienas nepasakė – moterys, vaikai, eikite namo... O jei ir sakė, tai pro langelį, o patys taip ir neišėjo į tą aikštę, neišėjo pas žmones.

Tai dabar kalba, kad pro langelį buvo išlindusi ranka – apie 4 valandą ryto – kai nebebuvo jokios grėsmės ir buvo aišku, kad tankai nepuls – ta ranka pamojavo ir pasakė – dabar jau galite eiti. Itte Missa Est...

Ir kažkoks nerimas, kažkoks nesupratimo, nesusipratimo ar tiesiog nesėkmės jausmas nuo tada apima tavo širdį kiekvienos Sausio 13-osios išvakarėse. Kažkas ten atsitiko tą naktį, ko nebegalima ištaisyti, pakeisti. Viskas baigėsi lyg ir neblogai, lyg ir istoriškai teisingai. Neišvengiamai gaila aukų, neįvykusių gyvenimų, jų artimųjų skausmo. Tik kažkodėl gaila ir visų kitų. Neįvykusių žygdarbių, neatsitikusių atradimų, neištikusių permainų...

Neišsipildžiusių vilčių. Gaila po tos nakties sumaitotų, suluošintų, pasikeitusių, bet gaila ir tų – suluošintų, o taip ir nepasikeitusių žmonių. Gaila žmonių – aprašytųjų ir tų, kurie dar bus aprašyti, pavaizduoti ir pagarbinti. Ir ne mažiau gaila žmonių, įėjusių į istoriją, bet taip istorijoje ir neaprašytų... Žmonių, taip ir nepatekusių ir jau nepateksiančių į jokią tikrąją istoriją, kuri, ko gero, taip ir liks neparašyta.

Tavo širdis sušyla, kai pagalvoji, kiek vis dėlto tą naktį buvo beato­dairiškai drąsių žmonių, žmonių, kurie tikrai nelaukė ir nelaukia jokių apdovanojimų. Jie ėjo, gal ir negalvodami žūti, bet tuo pat metu negalvodami apie save. Jie ėjo, gal ne taip iškilmingai – galvodami apie Tėvynę, bet gal –­ apie savo Laisvę, gal apie kažką, ko nereikia įvardyti gražiais žodžiais. Jie ėjo nesislėpdami, neišsisukinėdami.

Ėjo – ir nekviečiami, žinodami, kad už jų nieko daugiau nėra.

Žinodami, kad jeigu ne jie, tai kas gi galėtų, kas gi turėtų eiti, kovoti ir kautis...

Kautis už save, už mane, už kitus.

Ir galvoji, kad ir vėl, jei reikėtų, jie, tikriausiai, eitų... Eitum ir tu.

Ir tavo žvilgsnis užkliūva už storiausių knygų lentynoje.

Draugai