LLTI kūrybiškiausių 2015 metų knygų dvyliktukas

 

Geriausias būdas įvertinti knygą,­ kad ir iš kūrybingiausių dvyliktuko, –
perskaityti jos pradžią ir pabaigą.

 

Alfonsas Andriuškevičius. „Beveik visi eilėraščiai“.
– V.: „Apostrofa“, 2015.

α: Ak, tas virpėjimas / Tarp meilės ir nemeilės.
Ω: „Tą trenktą žibesį, sakai, jūs čia vadinat mėnesiena. / O tas vargingas piramidukes iš žemių kurmrausiais, sakai, vadinat. / O tie rausikai, na, iš tų piramidukių, jie tą žibesį įžiūri?“ / „Taip.“

 

Akvilina Cicėnaitė. „Niujorko respublika. –
V.: „Alma littera“, 2015.

α: Ruduo. Septintasis aveniu kvepėjo keptais kaštonais. Raudoni Beatričės bateliai melodingai kaukšėjo šaligatviu.
Ω: Man visuomet patiko pasakų knygos ir laimingos pabaigos.

 

Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. „Hepi fjūčer“. –
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

α: Vasara saulėta ir vėjuota. Kamuoliniai debesys skrieja taip greitai, jų piešiniai virsta nesibaigiančiu filmu.
Ω: Gali būti, kad nepriėjęs betoninių laiptų jis virs katino pėda smėly, bet tai nesvarbu, nes minkštas penkių pėdučių įspaudas – šventas ir neliečiamas, neužpustomas užmaršties dulkių.

 

Ieva Gudmonaitė. „Sniego skonis“. –
K.: „Kauko kaiptai“, 2015.

α: kiek bus dar žiemų, o tavęs tiek pat kartų nebus, / tavo-mano kieme sūkuriuodama baigsis era
Ω: – – – šį kartą negrįšim, / nes niekur neišėjom. // ne taip, kaip paukščiai, nepatyrę rudens.

 

Birutė Jonuškaitė. „Maranta“. –­
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

α: – Sek paskui mane, – sako Broliukas, švysčiodamas mažu žibintuvėliu.
Ω: Juos veda virš pirties kylantis dūmas? O gal Betliejaus žvaigždė?

 

Donaldas Kajokas. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“.
– V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

α: nedidelė mano tėvynė / nedidelis mano namukas
Ω: žinau kad ateina / nežinau kas įeis

 

Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“. –
V.: „Tyto alba“, 2015.

α: Už ispano, vardu Mario, nutekėjo mano vyro pusbrolio duktė.
Ω: Staiga moteris, jo didžiausiai nuostabai, galbūt perprasdama daugiau, nei jis manė, – paėmė jį už rankos, švelniai ir reikliai suspaudė pirštus nuginkluodama, švelnumu atimdama ir tą paskutinę sunkiąją ginkluotę, jis net išsižioti nesusivokė, kai išgirdo jos balsą, ramų, su gruntu po kojų, svarbiausia –­ kaip tat galėjo nutikti? – jame nebeliko nė krislo baimės: nurimk, žmogau, nurimk, viskas anksčiau ar vėliau susitvarko, praeina, bet tu visada, jeigu ką, gali į mane atsiremti...

 

Kęstutis Navakas. „Begarsis skambutis“. –
V.: „Tyto alba“, 2015.

α: Aš jo nematau. Galiu tik užčiuopti iš vidaus, kaip įkišęs tamsoje ranką į pirštinę visada gali pajusti, ar kokia apsiskaičiavusi senelė nenumezgė jai aštuonių pirštų.
Ω: Šalčio nebus tiek daug. Tik tiek, kiek tuo metu prireiks.

 

Valdas Papievis. „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. –­
V.: „Alma littera“, 2015.

α: Jos šokčiojo, strykčiojo, suplasnojusios sparnais, kyla –­ žuvėdros, prie kurių artėji žingsniuodamas jūros pakrante.
Ω: Jau sumaniau: kai Kamilei prireiks kambarėlio ir man teks išsikraustyti, į šeštą aukštą ją užsivesiu ir, stoglangį atidaręs, pakviesiu į Pa­ryžių nuo stogų pažiūrėti.

 

Undinė Radzevičiūtė. „180“. –­
V.: „Baltos lankos“, 2015.

α: Kartais vardas žmogui tinka, kartais –­­ ne.
Ω: Kartais, kad sumažėtų atstumas tarp pačių artimiausių žmonių, reikia, kad viskas aplink apsiverstų.

 

Jau spausdinome:


Aido Marčėno „Viename“ – 2016-02-05,Nr. 5,

Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės „Kvėpuoju“ – 2016-02-12, Nr. 6.