Louis Menand. Tyla, tremtis, kalambūras

Nuotrauka iš Harvardo universiteto archyvo

1922 m. gegužę Paryžiuje medicinos studentas Pierre’as Mérigot de Treigny, paprašytas savo dėstytojo, žymaus oftalmologo Victoro Moraxo, nuvyko pas pacientą, kuris telefonu skundėsi akies uždegimu. Paciento kambaryje, apartamentuose Universiteto gatvėje, studentas išvydo didžiulę netvarką. Visur kabėjo drabužiai, ant kėdžių ir židinio atbrailos mėtėsi vonios reikmenys. Į antklodę susisukęs vyras su tamsiais akiniais tupinėjo prie keptuvės su viščiuko likučiais. Priešais jį sėdėjo moteris. Šalia jų ant grindų stovėjo pustuštis vyno butelis. Vyras buvo vardu Jamesas Joyce’as. Prieš keletą mėnesių, vasario 2 d., pasirodė jo knyga, kurią tada ir dabar dalis žmonių laiko geriausiu prozos kūriniu, parašytu anglų kalba.

Moteris buvo Nora Barnacle. Jiedu su Joyce’u nebuvo susituokę, turėjo du paauglius vaikus, Giorgio ir Luciją, kurie kartu gyveno dviejų kambarių bute. Sąlygos, kuriose juos rado studentas, nebuvo tipiškos, – Joyce’as gyveno prabangiai, kai tik išgalėjo, o dažnai ir neišgalėdamas, – bet scena buvo simboliška. Joyce’as buvo klajūnas. Jis gimė 1882 m. vasario 2 d. Ratgare, Dublino priemiestyje, ir buvo vyriausias iš dešimties išgyvenusių vaikų. Jam pradėjus lankyti mokyklą, per 11 metų šeima kraustėsi 9 kartus, ne visad savo noru. Kartais su vis mažėjančiu kilnojamu turtu išvykdavo naktį, slapstydamiesi nuo kreditorių. Nepalikdami būsimo adreso.

Jamesas buvo žavaus, vaidingo ir pasileidusio tėvo Johno Stalislauso Joyce’o numylėtinis. Jį dievino ir broliai, ir seserys, vadindavę Saulyte, nes jis nuolat juokdavosi. Kai norėdavo, būdavo pirmūnas, vunderkindas; nepaisant nuolatinio šeimos smukimo, – Johnas Joyce’as iššvaistė nemažą palikimą, –­­ Jamesas gavo gerą išsilavinimą jėzuitų gimnazijose. Kai 1902 m. baigė Dublino universitetą, šeima gyveno šiau­riniame Kabros priemiestyje. Vėliau draugas taip apibūdino namą: „Laiptai buvo išlūžę, kieme žolė išdegusi. Buvo daug skalbinių ir keli viščiukai. Tai atrodė labai labai nelaimingi namai.“ 1903 m. Joyce’o mama Mary čia mirė nuo kepenų vėžio.

Po metų, būdamas 22-ejų, Joyce’as išvyko iš Airijos, bet niekad nenusikratė įprasto gyvenimo būdo. Kaip ir tėvas, jis buvo pasakorius ir girtuoklis. Pasižymėjo geru tenoro balsu (kaip ir Johnas Joyce’as), mėgo dainuoti ir šokti. Kai neturėdavo pinigų, skolindavosi; kai turėdavo, visus vaišindavo, su šeima gyvendavo prabangiuose viešbučiuose, pirkdavo kailinius Norai ir Lucijai. Švaistydavo taip dosniai, kaip sugeba tik užkietėjęs skolininkas.

Persikėlęs į žemyną, galą su galu sudurdavo mokydamas kalbų Berlitzo mo­kyklose, šio darbo nemėgo. Pradėjo Puloje (Kroatijoje), persikėlė į Triestą, į Romą, vėl į Triestą ir galiausiai į Ciurichą. Gyvenamąją vietą keitė nuolatos, kartais buto šeimininkui grasinant gink­lu. 1920 m. persikėlė į Paryžių, kur laikėsi iš mecenatų paramos ir – nors tik į gyvenimo pabaigą, nes „Ulisas“ dvylika metų buvo uždraustas JAV ir keturiolika Britanijoje – iš autorinio atlyginimo. Per 20 Paryžiuje praleistų metų turėjo 18 skirtingų adresų.

Carlui Jungui Joyce’as save apibūdino kaip „ne itin dorą, linkusį į ekstravaganciją ir alkoholizmą“. Jis buvo trapus – vaikystėje vengė regbio, suaugęs muštynių, – nuolat atguldavo dėl nervų priepuolių ir ligų. Turėjo ištverti sudėtingų ir skausmingų akių operacijų. Kartais būdavo praktiškai aklas. Kai rašydavo, paprastai išsitiesęs ant lovos, dėvėdavo baltą švarką, kad ant popieriaus atsispindėtų šviesa; vyresnio amžiaus skaitydavo ne tik su akiniais, bet ir pro didinamąjį stiklą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam ir vokiečiams užėmus Paryžių, Joyce’ui pavyko persikelti į Šveicariją. Ciuriche jis ir mirė, trūkus opai, 1941 m. sausio 13 d. Jis buvo 58-erių, bet jau visai susenęs. Savo žvakę išdegino iki galo. Aštuonerius metus atidavė „Ulisui“, penkiolika –­­ 1939-aisiais pasirodžiusioms „Finegano budynėms“. „Mano akys pavargo, –­­ rašė jis Giorgio 1935 m., –­ daugiau nei pusę amžiaus jos žvelgė į niekybę ir matė žavingą nieką.“

Jamesas Joyce’as. Ugnės Žilytės piešinys

Joyce’ui nesisekė literatūros rinkoje. Keturi leidėjai atmetė jo pirmąją knygą –­ eilėraščių rinkinį „Kamerinė muzika“. 9 metus teko ieškoti leidėjo apsakymų rinkiniui „Dubliniečiai“. Jį atmetė aštuoni. Bent trylika atsisakė spausdinti pilną jo pirmąjį romaną „Menininko jaunų dienų portretas“. Jo pjesė, atmesta Airijos ir Anglijos teatrų, suvaidinta Miunchene, prastai įvertinta ir beveik iškart išimta iš repertuaro. Joyce’as sugaišo dvejus metus, kol pavyko uždrausti nelegalų amerikietišką „Uliso“ leidimą. Nuolat jį kankino cenzūra, net dėl „Finegano budynių“, kurios vadintos nepaskaitomomis. (...)

Joyce’as neramiais laikais gyveno ramų gyvenimą. Kadangi buvo įtarus žmogus, kentėjęs nuo silpnos, bet nuolatinės persekiojimo baimės, Pa­ry­žiuje daugiausia bendravo su šeima ir keliais patikimais kolegomis. Svetimiems neatsiskleisdavo. Pažinojo žy­miausius amžininkus – Yeatsą, T. S. Elio­tą, Ezrą Poundą, Ernestą Heming­way’ų, – bet laikėsi nuo jų ato­kiai. Jo egocentriškumas peržengdavo visas mandagumo ribas. Svarbūs jam buvo tik jo šeima ir jo menas. (...)

Joyce’o Beatričė, žinoma, buvo Nora. Atvykusi iš Golvėjaus, dirbo kambarine Finno viešbutyje Dubline. Jis ją išvydo Nasau gatvėje, žingsniuojančią taip, lyg būtų prieinama. „Linguojančią“, – vėliau rašė Joyce’as. Jis priėjo ir pakvietė į pasimatymą. Ji sutiko, bet nepasirodė. Jis pasiuntė jai žinutę: „Grįžau namo susikrimtęs. Norėčiau susitarti dėl susitikimo, bet gal jums nepriimtina. Viliuosi, kad būsit tokia maloni ir sutiksit –­ jei dar manęs nepamiršote!“ Šįkart jie jau pasimatė. Nuėjo iki Ringsendo, pietine Lifėjaus pakrante, kur (čia baigiasi analogija su Dante) ji įkišo ranką jam į kelnes ir masturbavo. Tai buvo 1904 m. birželio 16-oji – diena, kurią vyksta „Uliso“ veiksmas. Štai ką švenčiame, kai minime Blumo dieną (Bloomsday).

Po pasimatymo Joyce’as pasiėmė vieną Noros pirštinę ir laiške jai pranešė, kad su ja miegojo: „Tavo pirštinė gulėjo šalia manęs visą naktį – atsagstyta, bet kitais atžvilgiais elgėsi deramai, kaip ir Nora.“ Rugpjūtį rašė, kad tai, kas įvyko, buvo „savotiškas sakramentas, kurį prisiminus apima džiaugsminga nuostaba“. Po penkerių metų, keliaudamas į Dubliną, rašė jai į Triestą: „Tada seniai Ringsende ne aš pirmas tave paliečiau. Tai tavo ranka įčiuožė į mano kelnes (...) ir trynė mane lėtai, kol ištryškau tau tarp pirštų, visą laiką buvai pasilenkusi prie manęs ir žvelgei tomis ramiomis šventosios akimis.“ Tą patį vakarą kitame laiške jai prisipažino, kad ji padarė jį vyru.

Iki tol Joyce’as pažino tik prostitutes ir padorias vidurinės klasės merginas. Nora buvo kažkas naujo, paprasta moteris, kuri elgėsi su juo kaip su papras­tu vyru. Jį apstulbino paprastumas to, kas tarp jų nutiko. Gaivališkas, nieko nereikalaujantis meilės veiksmas be pataikavimo ir apgaulės, nesukeliantis nei gėdos, nei kaltės. Šis paprastumas tapo jų santykių pagrindu.

Žinoma, kasdienybėje nieko gaivališko nėra; santykiai patyrė išbandymų, Joyce’as ir Nora dažnai kivirčijosi. Intelektualiai jie, švelniai tariant, nederėjo. Jamesą erzino, kad ji beveik neskaitė jo darbų, o Nora kartais sakydavo, kad jis verčiau būtų tapęs dainininku. (...)

Tačiau Joyce’as be jos nesitverdavo. Jaunystėje, kai būdavo išvykęs, rašydavo jai pornografinius ir meilės laiškus. (...) „Esu šventai įsitikinęs paprastos kilnios sielos galia. Tu tokia ir esi, ar ne, Nora? –­ rašė jai iš Airijos, per vieną paskutinių apsilankymų ten 1909 m. – Noriu, kad sau pasakytum: Jimas, vargšiukas, kurį myliu, grįžta namo. Šis vargšas, silpnas, impulsyvus žmogus maldauja, kad jį ginčiau ir palaikyčiau.“ Vėliau, iš tos pačios kelionės: „Galvojau apie tą, kuri laikė mane rankoje lyg akmenėlį (...). Visa, kas mano tekstuose didinga ir kilnu, gilu ir tikra, ir jausminga, tikiu, ateina iš tavęs.“ Galiausiai 1931 m. jiedu susituokė Londone, bet tik norėdami užtikrinti vaikams palikimą.

„Menininko portreto“ istorija apie tai, kaip Stivenas Dedalas patarnavimą bažnyčioje iškeičia į aukštąją estetiką, gali klaidinti galvojant apie Joyce’o pašaukimo supratimą. Joyce’as nemanė, kad menas yra religijos pakaitalas, kad jis turi dvasinių šaltinių ar galių. Jis netikėjo stebuklais. Tikėjo sutapimais. „Atsitiktinumas aprūpina mane viskuo, ko reikia, – sakė jis šveicarui draugui rašydamas „Finegano budynes“. – Aš lyg suklupęs žmogus: mano koja į kažką atsitrenkia, pažvelgiu žemyn, o ten –­ kaip tik tai, ko man reikia.“

Jis buvo retorikos ir mėgdžiojimo meistras, bet jo mėgstamiausia kalbos figūra buvo viena buitiškiausių – kalambūras. „Juk net šventa apaštalinė Romos katalikų bažnyčia pastatyta ant kalambūro, – sakė jis draugui Frankui Budgenui. – To man turėtų pakakti.“ Kalambūras yra žodinis sutapimas: žodis, kuris skamba taip pat, kaip kitos reikšmės žodis. Šia prasme visas „Ulisas“ (arba „Ūlysas“, kaip tardavo Joyce’as) yra savotiškas kalambūras. Tai istorija apie žmones ir įvykius vieną dieną Dubline, kuri, papasakota tam tikru būdu, „skamba kaip“ Homero „Odisėja“.

Papasakoti istoriją būtent tuo būdu, sudėliojant detales, su kuriomis kiekvienas yra susidūręs, į jų vietas simbolinėje struktūroje – išrenkant ir išmetant pasmerktąsias – yra menininko užduotis. Štai kodėl Joyce’o prozos medžiaga tampa rasti objektai, „patirties realybė“, kaip sako Stivenas. Rašytojas pradeda su neaiškiais, nereikšmingais, atsitiktiniais objektais (tarkim, su tvorele prie namo Eklio gatvėje) ir suteikia jiems formą, tikslą ir vaidmenį (Odisėjas, grįžęs į Itakę, turi apgaule patekti į savo namus), bet visa tai – iš grynos vaizduotės. Jis žvelgia į niekybę ir mato žavingą nieką.

Joyce’as pažinojo Jungą, nes buvo pas jį į Ciurichą nusiuntęs Luciją, kuriai prasidėjo agresijos priepuoliai. Jungas niekuo negalėjo padėti: ji sirgo šizofrenija ir, didžiam Joyce’o sielvartui, galiausiai buvo paguldyta į ligoninę. (Jungo manymu, Joyce’as taip pat buvo šizofrenikas, o dirbti pajėgė todėl, kad buvo genijus.) (...) Netikėta, bet Jungą „Ulisas“ suglumino. Knygą jis vos įveikė ir 1932 m. aprašė įspūdžius. „Ulise“ sukrečia tai, – rašė jis, –­­ kad po tūkstančiu skraisčių nieko nėra paslėpta; jis nepasuka nei į protą, nei į pasaulį, bet, šaltai tarsi mėnulis, žvelgiantis iš kosmoso, leidžia augimo, buvimo ir nykimo dramai vystytis savaime.“ Labai įžvalgiai nusakytas Joyce’o sumanymas. „Skaitytojas sužinos viską ir sužinos pačiu šalčiausiai atviriausiu būdu, – sakė Joyce’as draugui, rašydamas savo mėgstamiausią skyrių „Itakė“. –­ O Blumas ir Stivenas taps dangiškais kūnais, klajūnais, žvaigždėmis, į kurias jie žvelgia.“ (...)

Tam tikru požiūriu, – tai būtų Dievo požiūris, tačiau Dievo pas Joyce’ą nėra, taigi menininko požiūriu, – Blumas ir Stivenas (arba Jamesas ir Nora) yra tiesiog visatos trupinėliai. Tai, kad jie turi vidinį pasaulį, kupiną ypatingų atsiminimų ir patirčių, kosmiškai yra visiškas niekis. Iš to milžiniško atstumo – jie užsiima tuo pačiu, kaip ir visa jų rūšis:sąmoningėja, dauginasi, miršta.

Joyce’ui patiko Ovidijaus eilutė: „Vis­kas keičiasi, niekas nedingsta.“ Jis manė, kad iš antžmogiškai tolimo atstumo žmonės „Ulise“ yra lygiai tokie pat kaip „Odisėjoje“. Jie seka tais pačiais šablonais, atlieka tuos pačius vaidmenis, mėgina išlaikyti tuos pačius santykius: vyro ir žmonos, tėvo ir motinos, sūnaus ir dukters, kurie savo laiku irgi taps vyrais ir žmonomis, tėvais ir motinomis. (...)

„Finegano budynės“ nėra prozinė poe­ma, kaip daugeliui tikriausiai atrodo. Tai realistinė proza. Tiesiog joje vaizduojama nakties realybė, sapninis gyvenimas, kuriam Joyce’as siekė išrasti naują kalbos registrą. Įprastinė sintaksė sukurta įpras­tinių dėsnių realybei, kuri sutvarkyta laikiškai, erdviškai ir priežastingai. Sapnuose šie dėsniai negalioja, vadinasi, turėtų negalioti ir įprastinė sintaksė. Vaizdai sapnuose gali vienu metu reikšti du dalykus, kaip kad tada, kai sapnuojam X ir visą laiką žinom, kad tai Y. Štai kodėl kalambūras yra nakties kalba.

„Darbo eiga“, taip knyga buvo vadinama iki išleidimo, suglumino daugelį Joyce’o gerbėjų. Jie manė, kad jis švaisto laiką, ir leido jam tai suprasti. (...) Joyce’as liūdėjo, – buvo itin jautrus, –­­ bet laikėsi savo. Jam patiko rašyti šią knygą; Nora girdėdavo, kaip jis rašydamas juokiasi. Tai buvo milžiniškas užmojis, ir, kai jis buvo įgyvendintas, vienas iš ištikimųjų Joyce’o pagalbininkų Paulis Léonas parašė žurnalo „The Egoist“ redaktorei Harriet Shaw Weaver, kad autorius išsekęs. „Jis išeikvojo beveik visą save, fiziškai ir dvasiškai, moraliai ir materialiai, knygai, kurią jo priešai priims su pašaipa, o draugai su skausmingu malonumu. Su tokiu požiūriu jis liko ištikimas sau.“ (...)

„Ulisas“ niekad nebuvo uždraustas Airijoje. Žmones, nekentusius šios knygos, žeidė ne vulgarumas. Jiems nepatiko, kaip jie pavaizduoti. George’as Bernardas Shaw pavadino romano kalbą „niekšinga“ ir sakė, kad jo ranka niekad tokių žodžių nebūtų užrašiusi. Bet pripažino, kad tai šedevras. Jis taipogi jaunystėje gyveno Dubline ir atpažino aprašytą miestą. „Ulisas“ yra dokumentas, –­ sakė jis draugui, – išraiška dokumentacijos aistros, kuri ne mažiau svarbi nei meninė aistra (...). Jei žmogus veidrodyje rodo jūsų prigimtį ir sako, kad ją reikia išplauti –­ ne išbalinti, – neverta daužyti veidrodžio.“ Tetai Josephine atsisakius skaityti knygą, Joyce’as tarė: „Jei „Ulisas“ netinkamas skaityti, gyvenimas netinkamas gyventi.“

Henry Jamesas esė, pavadintoje „Prozos menas“ (1884), rašė, kad Ang­lijoje ir Amerikoje žmonės mato daugiau, nei, jų manymu, padoru pasakyti, ir pasako daugiau, nei, jų manymu, padoru skaityti. Labiau nei bet kuris kitas ang­lų rašytojas, Joyce’as griovė šį dekorą. Ir brangiai už tai sumokėjo.

Joyce’as atkakliai laikėsi „savanoriškoje tremtyje“, kad galėtų rašyti kaip nori. Tai reiškia, kad jam teko kęsti nuolatinį kūrybos atmetinėjimą ir kritiškas užgaules. Jo tekstai nuolat cenzūruoti, o svarbiausias kūrinys buvo išleistas Prancūzijoje, kur spaustuvininkai privėlė tūkstančius korektūros klaidų. „Uliso“ vulgarumo svarstymas JAV tikrai nebuvo formalus: kai 1933 m. teisėjas Johnas Woolsey pripažino „Ulisą“ nevulgariu, Teisės departamentas pateikė apeliaciją, ir sprendimą turėjo peržiūrėti Apeliacinis teismas. Bet savo atkaklumu Joyce’as įtvirtino principą, kad menininkas privalo turėti visišką laisvę dirbdamas su tokiu pasauliu, koks jis yra. Būtent jo dėka dabar mums tai atrodo savaime suprantama. (...)

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

„The New Yorker“, 2012-07-02