Nepalikime aplinkosaugos klausimo ekonomistams

 

Ciceronas rašė, kad tauta retai formuoja savo požiūrį remdamasi faktais – ji dažniausiai vadovaujasi nuomonėmis. Taip buvo prieš du tūkstančius metų ir gerokai paprastesniame pasaulyje nei mūsiškis, kuris kupinas įspūdingų technologijų, veikiamas dar neregėto masto ir greičio demografinių, socialinių ir ekologinių virsmų. Šiems procesams suvokti būtina didesnė žinių ir sąmoningumo dozė, ypač gamtos mokslų ir inžinerijos srityse. Svarbiausi dalykai, lemiantys dabartinę trapią gerovę, reikalauja energijos, maisto, derlingo dirvožemio, vandens ir mineralų išteklių. Dar niekada mūsų palikuonių ateitis nebuvo tokia priklausoma nuo dabarties: aplinkos tarša, klimato pokyčiai, gyventojų perteklius, nykstantys gamtiniai ištekliai – visa tai tartum raudonos lemputės blykčioja erdvėlaivio „Žemė“ prietaisų skydelyje, tačiau į jas vis dėlto pilotui (jei tokio esama) nusišvilpt. Nepaprastai svarbu, kad patys keleiviai pradėtų suvokti realią padėtį ir neleistų erdvėlaiviui sudužti. Tai reiškia, jog mūsų visuomenėje vis daugiau politikų, intelektualų, žurnalistų ir piliečių turėtų kelti klausimus apie fizinio pasaulio iššūkius: diskutuoti apie iškastinio kuro į atmosferą paleistą CO2, saulės baterijomis gaminamų kilovatvalandžių kiekį, gyvenamojo pastato energijos našumą, energiją taupiai vartojantį transportą, gebėjimą savarankiškai apsirūpinti maistu, vandens naudojimą žemės ūkyje ir buityje, būsimą klimatologinę panoramą, individua­lų ir kolektyvinį gebėjimą prisitaikyti.

O regime ne tik visišką valdančiųjų abejingumą šioms problemoms, kurios praktiškai niekada nepatenka į pagrindinius spaudos puslapius ir televizijos laidų pokalbius, bet ir nuoseklų pačios visuomenės atsitraukimą nuo mokslo. Mūsų – post­tiesos – eroje, regis, vienodomis teisėmis egzistuoja viskas: nuomonės, nuogirdos (perskaičiau kažkur internete!), tikimybės, sąmokslo teorijos, triumfuojančios prieš kritiško tikrovės analizavimo metodus, puoselėtus keletą racionaliosios minties šimtmečių. Klimato kaitos neigimas, chemtrail conspiracy theory (cheminių trasų sąmokslo teorija), skiepai žudikai, biodinaminė žemdirbystė – viskas sumetama į bendrą „pasidaryk pats“ teorijų katilą, kur jas sunku patikrinti ir kur jos neigia solidžių mokslinių tyrimų surinktus duomenis, o kartais apskritai prieštarauja gamtoje vykstančių procesų sampratai. Dalis kaltės, deja, tenka ir pačiam mokslui. Pastaraisiais dešimtmečiais korumpuoti inžinieriai nuslėpė ar pateisino pernelyg daug skandalų, susijusių su farmakologija, medicina, sintetinimu, augalų apsaugos medžiagomis, genetiškai modifikuotais organizmais ir automobilių CO2 emisija. Vis dėlto iš esmės buvo kalbama ne apie mokslą, o apie technologijų taikymą, kai žinios naudojamos siekiant pelno ir galios. Deja, žmonėms ne visada pavyksta įžvelgti šį skirtumą. Išgirdę, jog vienas universiteto profesorius ar tyrėjas, gavęs pajamų iš vienos ar kitos įmonės, nuslėpė duomenis apie produktų toksiškumą, mes liaujamės tikėję net moksliniais straipsniais „Science“ ir „Nature“ žurnaluose, kurie perspėja ir apie nutylėtuosius pavojus. Sunku atskirti „prieš sistemą“ einančio individo kaprizus nuo atsargaus mokslinės bendruomenės konsensuso. Tuomet kyla išties dramatiška sumaištis – fono triukšmas, neleidžiantis atskirti naudingą informaciją nuo netikrų žinių. Tad ir toliau tikima, jog raudonos blyksinčios lemputės – tai vien kalėdinės dekoracijos, ir stačia galva neriama žemyn.

Robotai ryja žaliavas

Tikrai žaviuosi technologijomis ir naudojuosi jomis kiekvieną mielą dieną: man patinka kompiuteris ir globalusis tinklas, leidžiantis išsiųsti šį straipsnį žurnalo redakcijai už 500 km nuo namų; darbe orams numatyti pasitelkiu meteorologinius palydovus ir superkompiuterių sistemas, kurie yra vienas stulbinamiausių žmonijos pasiekimų. Kartu jaučiu augančią fideistinę laikyseną technologijų atžvilgiu – įsitikinimą, kad technika išspręs visas mūsų problemas. Labai tikėtina: kelis dešimtmečius gyvensime pasaulyje su vis daugiau mums tarnaujančių protingų mašinų, robotų ir techninių protezų. Vis dėlto reikėtų apsvarstyti ir antrą medalio pusę: milžiniškas žaliavų sąnaudas šiems robotams realizuoti, įskaitant nepaprastai vertingus retuosius Žemės elementus – itin retus cheminius elementus, būtinus elektronikai, – milžiniškus energijos išteklius jiems maitinti, milžinišką pramoninio-karinio komp­lekso (vienintelio pajėgaus projektuoti ir gaminti tokius robotus) išskiriamą taršą. Detektorinį radijo imtuvą buvo galima pasigaminti namų palėpėje, o išmanusis telefonas – globalizuotos technologinės grandinės produktas; jam pagaminti neužtenka vieno individo. Hipertechnologinė visuomenė yra trapi ir pažeidžiama, patikėti visą gerovę mašinoms gali būti rizikinga: dings elektra – ir tau šakės. Gali būti, jog ateities kartos – skaitmeniniai čiabuviai – ir nemokės net įžiebti ugnies.

Alis Balbierius. "Gruodis. Vilnius", 2018.

Viešbutyje, kuriame rašau, man buvo įteikta elekt­roninė kortelė, kad vakare galėčiau įeiti į vestibiulį be durininko; ši kortelė reikalinga durims atrakinti, žaliuzėms nuleisti, šviesai įjungti, patalpų klimatui reguliuoti. Jautiesi prižiūrimas patikimų ir tylių patarnautojų, tačiau apima ir nerimas: esu jų rankose ir ką darysiu, jei jie suges ar išsijungs? Ar man pavyks atidaryti duris? Kiek savarankiškumo man liekama? Jaučiausi gerokai pažeidžiamesnis ir bejėgis. Sutrikus technologijai neturėčiau atsarginio plano. Tuo nenoriu pasakyti, jog privalome atmesti technologinį progresą: tam tikrose srityse jis fundamentalus – medicinoje robotai gerokai tikslesni už chirurgo ranką, nors chirurgas ir turi juos valdyti rankenėle ir savo galva. Norėčiau, kad būtų mokoma sąmoningai naudotis technologijomis, nenustumiant į šalį realaus pasaulio taisyklių ir netampant savo silikoninio vergo įkaitais. Sugedus GPS, negebėjimas atskirti pietus nuo šiaurės gali kainuoti gyvybę. Neatsisakykime taip lengvai savo žmogiško savarankiškumo, neperduokime visko technologijoms, nereikalaukime neįmanomų dalykų iš gamtos, kuri ir taip moka didelę kainą už kiekvieną naują technologinę „pažangą“, ypač nereikalingą.

Aplinkosauga ir rinkimai

Italijos politikoje aplinka ne itin svarbi, tai nuvertinama ir nepopuliari tema. O Prancūzijoje aplinkosauga veržiasi į politikos prioritetus: prezidento rinkimų išvakarėse spauda išsamiai aptarinėjo ekologines temas kandidatų programose, vėliau Emmanuelio Mac­rono sudaryta vyriausybė Ekologijos ir solidarumo ministeriją buvo patikėjusi Nicolasui Hulot, televizijos žurnalistui ir aplinkosaugos ekspertui. Pagal vaidmenų analogiją, trumpam įlindęs į prancūzų kolegos kailį noriu sudaryti savo ekologinę programą, tarsi būčiau italų aplinkos apsaugos ministras. Pirmiausia tapęs ministru pakeisčiau ministerijos pavadinimą į Aplinkos, klimato ir energetikos ministeriją, kuriai būtų suteiktos didesnės galios nei Ekonominės plėtros ministerijai. Nedelsiant pradėčiau Italijos visuomenei skirtą švietimo kampaniją aiškiai įvardydamas, jog mūsų reikalai prasti: aplinkos būklė kritinė, ekonominis augimas nesuderinamas su mūsų išlikimu Žemėje, nes pažeidžia biogeofizinius principus, užterštumo asorti kelia rimtą grėsmę sveikatai, šalies teritoriją nepaprastai pažeidusi klimato kaita, suvartojame pernelyg daug energijos ir žaliavų lyginant su turimais menkais valstybiniais ištekliais, gyvenimo būdas gerokai viršija fizines šalies išgales, tai liudija ir keturis kartus normą viršijantis ekologinis pėdsakas. Visose mokyklose įvesčiau privalomą aplinkosaugos, tvarios gyvensenos ir civilinės saugos programą – kiekvienas pilietis gautų šiandien būtinų žinių. Užbaigus sąmoningumo ugdymo operaciją, pereičiau prie veiksmų – daugiaplanio šalies ekologinės, energetinės ir gebėjimo apsirūpinti maistu parengties projekto, pagrįsto autonomijos atgavimu, švaistymo mažinimu, privalomu energetiniu pastatų kvalifikavimu, tolesne atsinaujinančios energijos plėtra, draudimu betonuoti, žemės ūkio paskirties dirvožemių apsaugą padaryčiau absoliučiu prioritetu. Apmokestinčiau iškastines anglis, taip pat – ištemp­kite ausis! – benziną ir dyzeliną. Man tikrai rūpėtų ne būti išrinktam kituose rinkimuose, o maksimaliai išnaudoti skirtą kadencijos laiką ekologiniam posūkiui įgyvendinti. Ruošiantis sausroms, pristatyčiau individualių vandens cisternų lietaus vandeniui rinkti. Panaikinčiau biurokratiją, slegiančią mažus ekologija grįstus individualius pasirinkimus, sustabdyčiau bergždžius didžiuosius viešųjų darbų projektus ir veiksmingai konsultuodamas pilietinę visuomenę stiprinčiau tuos, kuriais siekiama saugoti aplinką. Sumažinčiau dirbančiųjų poreikį važinėti pirmyn atgal skatindamas nuotolinį darbą, judėjimą dviračiu ir elektromobiliais. Priversčiau visus piliečius rūšiuoti atliekas iki 90 proc. be jokių išsisukinėjimų, įvesčiau privalomą namudinį kompostavimą visiems, turintiems 1 m2 sodo ar daržo. Gaminių pakuotėms būtų taikomas mokestis, siekiant sumažinti vienkartinį plastiko naudojimą pagal elementarų principą: kas teršia, tas moka. Taip jokiu būdu nebūtų gaivinama fašizmo era, paremta infantilia nacionalistine dvasia, bet objektyvus atsakas globaliam spaudimui, kurį patiriame dėl spartėjančios klimato kaitos ir nestabdomo lėkimo į 9,5 mlrd. gyventojų populiaciją 2050-aisiais. Jei būčiau ministras, italai greičiausiai pasipriešintų tokiems sprendimams ir pakabintų mane ant šakos. Jei būčiau Luca, koks esu ir visada buvau*, vilčiausi, kad bent vienas šių žodžių būtų išgirstas ateinančių valdančiųjų.

Avarinis išėjimas

Avarinio išėjimo mintis nėra kvaila – ji nurodo, kad egzistuoja projektas, numatantis išsigelbėjimo galimybę pavojaus atveju. Jei nėra avarinio išėjimo, neįmanoma ištrūkti iš spąstų. Klimato kaitos ir aplinkosaugos problemų akivaizdoje išsigelbėjimo projektas, deja, neparengtas tinkamai: prieš 40 metų, kuomet buvo išplatinti pirmieji moksliškai solidūs pavojaus signalai, buvo imtasi visko jiems sumažinti, nuvertinti, išjuokti ir visaip sukliudyti. Šiandien dar nestovime pačiame bedugnės pakraštyje, bet esame neįtikėtinai arti jos, todėl privalome ieškoti nestandartinių avarinių išėjimų – įsivaizduoti alternatyvius maršrutus nepažymėtais ir sunkiai įveikiamais takais. Iš esmės pasistūmėjome pernelyg toli nuo žmonijos išlikimui saugių teritorijų, peržengėme vadinamąsias planetos ribas, anapus kurių biosferai iškilo rizika nebepakelti mūsų gyvavimo naštos. Mes atsidūrėme Antropocene, sulig pramonine revoliucija prasidėjusioje geologinėje eroje, kuriai būdingas milžiniškas žmogaus poveikis gamtiniams procesams ir natūraliai aplinkai – nuo atmosferos iki vandenyno gelmių, nuo tolimosios Antarktidos iki knibždėte knibždančių megalopolių. Pakeitėme klimatą, palaidojome dirvožemį po cemento sluoksniais, iškirtome sengires, išžudėme daugybę gyvūnų, taip pradėdami šeštąjį masinį rūšių nykimą, užteršėme vandenį, orą ir dirvožemį, išderinome biogeocheminius azoto, fosforo ir anglies ciklus. Erdvėlaivio „Žemė“ skydelyje blykčioja begalė raudonų lempučių ir kaukia begalė sirenų, raginančių mus sumažinti išteklių vartojimą, perdirbti atliekas, tapti saikingesnius, atsakingesnius, formuoti naują gyvensenos ir gamybos tipą, kuris būtų tvarus ir neturėtų neigiamos įtakos būsimoms kartoms. Jaunieji mūsų erdvėlaivio keleiviai dėl vakarykščio pilotavimo klaidų rytoj – labai tikėtina – dėl kolizijos su gamtos dėsniais bus priversti galynėtis su rimtais planetos šildymo ir vėsinimo sistemos gedimais, apsinuodijimu toksiškais dūmais ir atliekų nuotekomis, tuščiais kambuzais ir baku. Avarinį išėjimą šiandien mums užtikrina Paryžiaus susitarimo laikymasis, žiedinė ekonomika, perėjimas prie atsinaujinančios energijos, keičiančios iškastinį kurą, neriboto augimo ribotame pasaulyje paradigmos atmetimas, mažesni norai, kuriuos siūlo ir popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato sì“. Tačiau tebetvyro didelė sumaištis, vis dar nematoma kritiškos padėties, nesusikalbama tarsi „Titanike“, kai įsirėžus į ledkalnį niekas nenorėjo tikėti, jog laivas skęsta, o prieš nuleidžiant gelbėjimosi valtis, kurių, beje, nepakako, buvo prarasta daug brangaus laiko. Pirmoji prielaida greitai ir veiksmingai sukurti avarinį išėjimą – ištirti jo ypatumus, treniruotis ir įgyti sąmoningumo, kaip ir kada tuo išėjimu pasinaudoti. Didesnius ir paprastesnius avarinius išėjimus, klaidingai palaikę juos bergždžiais, praradome pastaraisiais dešimtmečiais. Kuomet 1972 m. Romos klubas paviešino pranešimą apie ekonominio augimo ribas, be pagrindo atmestą kaip nepatikimą, pasaulyje gyveno perpus mažiau gyventojų nei šiandien, o aplinkos problemos buvo ne tokios didelės ir lengviau išsprendžiamos. Šiandien mūsų 7,5 mlrd., prikaupėme neįtikėtiną kiekį atliekų, todėl mums išsigelbėti lieka ne platus avarinis išėjimas su nuorodomis, o siauri takeliai, siaurėjantys su kiekviena diena. Vis dėlto jei vedami mokslinio sąmoningumo ir pokyčių siekio nepristigsime drąsos ir ryžto jais pasukti, užuot toliau strimgalviais lėkę plačiu ir patraukliu nesibaigiančio vartotojiškumo greitkeliu į prarają, atrasime kitokį pasaulį – galbūt netgi geresnį už tą, kurį taip atsainiai niokojame.

*Autorius parafrazuoja Cecco Angiolieri (1260–1313), Toskanos komiškosios tradicijos poeto, eiles iš soneto „S’i’ fosse foco“ („Jei būčiau ugnis“), kurią 1968 m. perdainavo ir studentų judėjimui pritaikė garsus italų bardas Fabrizio de André, įžvelgęs sonete kartų konflikto ir maišto būtinybės temas.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė
Luca Mercalli. „Non c’è più tempo. Come reagire agli allarmi ambientali“. – „Einaudi“, 2018.

Banksy grafitis. Tomos Gudelytės nuotrauka