Atėjome į didelę klasę baltom sienom, susėdom kaip visada – bernai vienoj krūvoj, mergos kitoj, strateginėse vietose įsipaišė kelios mokytojos. Suolų pritrūko, tai kartu su keliais kitais gavom po atskirą kėdę klasės prieky. Iš pradžių pakalbėjo mūsų auklėtoja („Na! Malonaus visiems poezijos klausymo!“), paskui prie lentos po vieną ėmė eiti mokiniai. Kiekvienas iš lapo skaitė pasirinktą kūrinį, o mes iš auklėtojos veido skaitėm, kad žadėtos poezijos kaip nebuvo girdėti, taip nebuvo. Pirmas kažką deklamavo Karolis iš c. Po bugščių pirmų jo žodžių nusisukau ir tyliai užkalbinau šalia sėdintį Luką, bet viena mokytoja sudrausmino, tai nutilau ir ėmiau demonstratyviai dūsauti.
Niekas neliepė eiti į šiuos skaitymus, o aš vis tiek atėjau. Viską darau atvirkščiai, dėl to truputį didžiuojuosi savimi. Namų darbams užduoda dailyraštį, o aš neparašau. Mokytoja prašo pažymių knygelės, o aš jos neatsinešiau. Mokytoja liepia išsiplėšti dvilapį, o aš atsikalbinėju. Mokytojai dvilapis yra mažiausias reikšmės vienetas. Man ne, aš jį skaidau į dar mažesnes dalis. Jeigu sąsiuvinis yra linijom, tai iš kiekvieno dvilapio galima pasidaryti bent kelias penklines. Prirašyta penklinė man mažiausias reikšmės vienetas.
Šį rugsėjį mokytoja neuždavė parašyti nei rašinėlio „Aš jau septintokas“, nei „Aš ir pasaulis“. O mano pasaulis yra naujokė iš antro suolo. Kartais netyčia pagaunu jos žvilgsnį, tačiau to negana, norėčiau žiūrėti į ją kasdien bent po valandą trisdešimt. Bet kai tik tikslingai įsispoksau į ją, ji vis kaip nors netikėtai atsigręžia, ir aš vos spėju nudelbti arba nusukti akis. Jos geriausia draugė yra tokia Augustė, abi kiekvieną pertrauką būna kartu ir šneka nesąmones. Geriau jau man ką nors pasakytų, paprašytų kapsulės ar dar ko nors. Kiekviena be jos dėmesio pranykusi diena galop sprogsta mano galvoje tarsi suspausta kapsulė. Įsivaizduoju, kaip prie rašalo klano, aptėškusio mano kaukolės vidų, palinksta senas austrų psichoterapeutas, pasitaiso akinius ir paklausia naujokės: „Na, sakykit, prašau, ką jūs čia matote?“ O ji tik abejingai gūžteli pečiais, išeina iš mano kaukolės ir nutolsta plepėdama su Auga.
Tai štai mano antrojo suolo laumė irgi buvo šitoj klasėj, sėdėjo kažkur už nugaros. Kai Karolis baigė skaityti ir nedrąsiai nusilenkė, išgirdau staigų ir garsų trenksmą klasės gale. Prisiekiu, visi tą akimirką pagalvojo ką nors negero apie naujokę. Atsargiai atsisukau prisimerkęs, nenorėdamas išvysti to baisaus reginio, bet ant grindų gulėjo ne ji – kojom juokingai apglėbęs nuvirtusią kėdę ten voliojosi šaunusis Cioma.
Prieš klasę atsistojo putliažandis bičelis, kurį pažįstu tik iš matymo. Regis, akas arba dkas. Regis, turi problemų dėl viršsvorio ir visa mokykla, savaime suprantama, jį dėl to užjaučia. Putliažandis apsilaižė ir ėmė skaityti Martinaitį: „Žiūri Kukutis –­ / mato Kukutį. / Klausos Kukutis – / girdi Kukutį.“ Lukas iškart pakomentavo man į ausį: „Žiūri į klasę – mato bandelę.“ Mokytoja mus subarė, ir aš net išsigandau, kad putliažandis išgirdo Luko žodžius, nes man pasirodė, kad jo burnos kraštuose suspindo seilės, ir iš tiesų jis trumpam nutilo, kad vėl apsilaižytų lūpas. Kai bičelis baigė deklamuoti, auklėtoja paklausė, ar jam teko skaityti visą Martinaičio rinkinį, ir jis atsakė, kad taip. Į klausimą, kuris ar kurie eilėraščiai jam labiausiai patiko, deklamuotojas atsakė: „Tie, kur su kiaulėm. Tik man sakė jų šiandien geriau nedeklamuoti.“ Lukas akimirksniu palinko prie mano ausies: „Kam tau juos deklamuoti, tu juos pietums išsikepk!“ Mokytoja brūkštelėjo Lukui nerimtą slyvą, o visi kiti nejaukiai šypsojosi, mąstydami apie putliažandžio žodžius, kol galiausiai tiesiog ėmė ploti.
Paskui pakvietė manąją naujokę. Ji skaitė Putino „Margus sakalus“, labai jaudinosi, skubėjo, kad tik kuo greičiau pabaigtų. Auklėtoja tuoj pat ją nutraukė ir pasiteiravo eilėraščio autoriaus, mat naujokė pamiršo jį paminėti. „Vincas Mykolaitis“, – atsakė ji ir vėl be jokios pauzės ėmė varyti eilėraštį nuo pradžių. „Palauk, – vėl nutildė ją auklėtoja ir reikšmingai pažvelgė į klasę. – O kokiu slapyvardžiu pasirašinėjo Vincas Mykolaitis?“ Naujokė nuleido akis ir tylėjo. Prisiekiu, mums visiems buvo dėl jos gėda, net putliažandžiui. „Na, vaikai, tai koks buvo tas jo slapyvardis?“ – paklausė ji dar sykį. „Olesis!“ – patenkintas savim iššovė Lukas. Jam, ko gero, susisuko protelis vien pagalvojus apie tai, kad pirmąsyk mokykloje kažką užtikrintai, neklystamai žino. Dar niekad nebuvau matęs jo taip triumfuojant. Ir kaip buvo graudu paskui stebėti jo nuoširdžią nuostabą, supratus, kad nepataikė. Už renginio sutrukdymą Lukas čia pat buvo išvarytas iš klasės. Naujokė atplakė sakalus nuo pradžios iki galo, o mokytoja iškilmingai pareiškė: „Vincas Mykolaitis-Putinas. Įsiminkit visiems laikams!“
Man irgi reikėjo pripažinimo. Pakėliau ranką ir pasisiūliau taip pat šį tą padeklamuoti. Gal ir mane įsimins drauge su tuo slapyvardžiu, galvojau. Atsistojau ir be jokio lapo atpyliau eilėraštį, kurį buvau neseniai išmokęs:

autoriaus vardas, pavardė
eilėraščio pavadinimas

pirma eilutė
antra eilutė
trečia eilutė
ketvirta eilutė

pirma eilutė
antra eilutė
trečia eilutė
ketvirta eilutė

pirma eilutė
ant –
...

Šioje vietoje supratau, kad tolesnių eilučių nebeatsimenu. „Viskas“, – tariau ir nusilenkiau. Auditorija plojo. Pasinaudojęs proga, iš už klasės durų pratisai sušvilpė Lukas, ir viena iš mokytojų, žinoma, išbėgo jo gaudyti. Auklėtoja užsiminė, kad yra manimi labai nustebinta, ir pridūrė, kad kitąkart norėtų išgirsti geriau paruoštą, išbaigtą deklamaciją. Nenorėjau leistis į kalbas, todėl nutylėjau, kad eilėraštis nėra atomas – jis dalomas, ir net neužbaigtas turi prasmę. Ramybės tuo tarpu nedavė keli bjaurūs vaizdiniai: a) putliažandis, apkabinęs naujokę, sėdįs prie pietų stalo, ant kurio kėpso kepta kiaulė; b) Cioma, apžergęs didžiulį margą sakalą, sklendžiąs bekraštėje kosmoso erdvėje priešpriešiais Felixui Baumgartneriui. Kadangi vaizdiniai neturėjo pagrindo tikrovėje (buvau atsisukęs patikrinti), nusprendžiau, kad tai yra kažkieno man telepatiškai siunčiami ženklai. Gal Luko?
Kažką dar padeklamavo kelios merginos, bet netrukus nuskambėjo skambutis ir auklėtoja paskelbė renginį pasibaigus. Jos padėka aprėpė ir mane: „Ačiū visiems atėjusiems! Tikiuosi, kad šie skaitymai taps gražia mūsų mokyklos tradicija.“ Mokykla pritariamai tylėjo. „Iki kitų poetinių susitikimų!“ Aiškiai supratau, kad reikia veikti, reikia ką nors daryti, kažkaip išspręsti susiklosčiusią situaciją. Pačiam susikurti poetinį susitikimą. Koridoriuje priėjau prie naujokės ir nieko nesakęs įteikiau jai kapsulę. Paskui prie Ciomos – padovanojau jam nuo ryto kišenėje nešiotą paveikslėlį su dėmesingai į jį žiūrinčia moterim, kurį paseilėjus nusitrina liemenėlė (žinojau, kaip nudžiuginti puikųjį Ciomą). Galiausiai pri­ėjau prie putliažandžio ir pasiteiravau, ar negalėtų padeklamuoti bent vieną tų su kiaulėm. Jis palaimingai išsišiepė, pabandė kažką prisiminti, užsikirto, atsiprašė ir kvatodamas nuėjo. Dar norėjau paklausti jo vardo, bet visgi pritrūkau valios. Su Luku nuėjome į valgyklą. Spitrijau į tuščias lėkštes ir pats jaučiausi tuščias ir lėkštas. Ir pasaulis buvo tuščias ir lėkštas. Ir buvo girdėti muzika.