Marijus Gailius. „Alma littera“: Jei nerandate knygos, pasiūlysime daiktų

Didžiausia šalyje leidybos grupė „Alma littera“, kurios pardavimai pernai siekė 33 mln. eurų ir pranoksta kitų pagrindinių šalies leidyklų apyvartą kartu sudėjus, neketina sustoti – bendrovė užsibrėžusi ilgainiui patekti į galingiausių Europoje leidybos grupių penkiasdešimtuką. Ji augs dar labiau toldama nuo klasikinės leidybos ir tradicinės prekybos „Pegaso“ knygynuose formato. Dėl milžiniško svorio rinkoje „Alma littera“ nebegali plėsti paties tinklo, todėl augins raumenis iš vidaus, šalia knygų siūlydama apyvokos prekių.

Įmonių grupės generalinis direktorius Irmantas Švažas „Literatūrai ir menui“ pasakoja savo viziją, kodėl prie didžiuliu greičiu kintančių rinkos sąlygų tenka taikytis ir verslui, ir rašytojams: „Žmonės nebenori skaityti didelėmis porcijomis. Leidėjai ir autoriai privalės prie to prisitaikyti. Jeigu nesugebės, skaitytojas nuo jų paprasčiausiai nusisuks.“

Irmantas Švažas. Nuotrauka iš leidybos grupės „Alma littera“ archyvo
Irmantas Švažas. Nuotrauka iš leidybos grupės „Alma littera“ archyvo

Vasaros pabaigoje LATGA paskelbė, kad pernai bibliotekose skaitomiausios buvo kone vien jūsų leidyklos autorės – Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, Jolita Herlyn, Gina Viliūnė. Jau nekalbu apie „Kakės Makės“ prekės ženklo populiarumą. Galima sakyti, leidžiate populiariausių autorių Lietuvoje knygas. Kaip paaiškintumėte šią statistiką?

Nesu girdėjęs apie skaitomiausių autorių tyrimus. Stebiu tiražus, pardavimus, autorių aktyvumą ir sklaidą. Įvertinęs tai manau, kad prieš kelerius metus įgyvendinta mūsų strategija koncentruotis į lietuvių autorius pasiteisino. Pasiteisino su kaupu, nes turėjome netikėtų atradimų – netikėtų ir mums, ir patiems autoriams. Žmonės nustebino rinką gebėjimu kurti, rašyti. Tarp visų šalies leidyklų dabar lietuvių autoriai yra skaitomesni nei užsienio. Tai faktas.

Paminėjote, kad svarbi rinkodara, autorių gebėjimas prisistatyti.

Leidėjas į reklamą negali investuoti tiek, kiek kiti gamintojai. Kitos srities gamintojas turi 5 arba 20 prekės ženklų, o leidybos portfelis sudaro tiek prekės ženklų, kiek išleidžiama knygų. Per metus „Alma littera“ išleidžia 400 naujų pavadinimų, neskaičiuojant kartojamų tiražų – investuoti į tiek prekės ženklų mes tiesiog neturime biudžeto.

Tenka pripažinti: nė vienas užsienio rašytojas nesidomi tokia šalimi kaip Lietuva – jiems ji pernelyg maža, pilka, nyki. Jeigu Johnas Irwingas vieną kartą pas mus atvyko, kitą kartą jį pakviesti bus gan sudėtinga.

Netgi nemažą korporatyvinę galią turinčiai lei­dyklai?

Žiūrėkime pasaulio mastu. Šiandien „Alma littera“ turbūt patenka tarp 200 didžiausių leidybos grupių Europoje. Turime ambicijų iššauti į penkiasdešimtuką, tačiau tam reikia laiko ir pastangų. Kai taip sudėtinga prisikviesti užsienio autorius, gerokai prasmingiau nukreipti energiją į darbą su vietiniais autoriais. Be to, padedame žmonėms suprasti, kad jie gali tapti autoriais, nors patys iki knygos pasirodymo taip nė nebuvo pagalvoję.

Tačiau, pavyzdžiui, Valdas Papievis iš „Alma litteros“ dar kartą emigravo į kitą leidyklą. Paskui tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.

Nežinau racionalių V. Papievio išėjimo priežasčių. Manau, tai lėmė emociniai santykiai su kitais žmonėmis. Turbūt reikėtų klausti paties gerbiamo autoriaus, ar tai buvo geras sprendimas, tačiau žiūrėdamas į tiražą tuo abejoju.

Turbūt jokia leidykla Lietuvoje negali autoriams pasiūlyti puikių sąlygų, kad jie liktų lojalūs?

Jeigu knyga netaps bestseleriu, tai vargu ar iš rašytojo amato pragyvensi. Leidyboje – kaip sporte. Sužaidęs vienose krepšinio varžybose negali tikėtis, kad tave pastebės NBA skautai. Turi labiau stengtis, daugiau dirbti – tuomet ir sulauksi rezultatų.

Vis dėlto iš autorių atlyginimų galima gyventi, ir visai neblogai. Gražus pavyzdys – Lina Žutautė.

Jos sukurta „Kakė Makė“ yra pagrindinis bendrovės prekės ženklas?

Tai stipriausias prekės ženklas Lietuvos literatūros istorijoje, žinomiausias leidybinis lietuvių prekės ženklas ir pasaulio mastu. Mano žiniomis, nė viena leidykla nėra išplatinusi tiek licencijų, kiek „Kakė Makė“ – dabar jau 14. Vadinasi, 14 vertimų į kitas kalbas. Ir tai tik pradžia.

Vis dėlto bibliotekose skaitomiausi ne tik jūsų leidykloje išleisti lietuvių kūriniai, bet ir verstinės knygos – trys iš keturių atsidūrė aukščiausiose pozicijose. O į metų verstinės knygos sąrašus „Alma littera“ grįžo neseniai: 2013 m. ir 2012 m. juose dar nebuvo nė vienos knygos, 2014 m. pateko 3, 2015 m. – 4, 2016 m. – 5, o 2017 m. – jau 6 pozicijos. Didžiausia leidykla ilgai nedominavo literatūros ekspertų sąraše ir tik pastaruoju metu, regis, susirūpino savo prestižu. Ar ne paradoksalu?

Mums tikrai nenusispjauti, ką apie mus galvoja skaitytojas. Rūpi ir visuomenės lūkesčiai. Atsiminkime Rūtos Vanagaitės atvejį, kuris verslo požiūriu mums kainavo labai daug (po politinio skandalo jos knygos buvo išimtos iš prekybos, – red. past.).

Apskritai mūsų prioritetas yra lietuvių autoriai. Tiesą sakant, šiuo atveju netgi matau veiklos kilnumą: ne tik perkame, perparduodame, bet ir kuriame turinį. Manau, tai yra itin gražus ir įtraukiantis procesas.

Nieko nuostabaus: tokia yra klasikinė leidyklos funkcija, ar ne?

Taip, ji gerokai įdomesnė... O licencijų pirkimas ir pardavimas priklauso nuo leidybos agentų, mūsų tinklo, greičio. Tačiau tai netaps mūsų prioritetu.

Esu girdėjęs suabsoliutintų komentarų, kad „Alma littera“ neleidžia rimtosios literatūros. Tarp 400 pavadinimų tikrai rasite ir keletą tokių knygų. Vis dėlto esame ne tik idėjinė šventovė, bet ir verslas.

Niekas tuo neabejoja.

Kartais taikau tokį palyginimą: pabandykite parduoti vien W. A. Mozartą, L. van Beethoveną ir J. S. Bachą ir pažiūrėkite, kiek ilgai išsilaikysite rinkoje. Netgi suprasdami, kad jų nė nepalyginsi, pavyzdžiui, su...

Pavyzdžiui, su Monika? Lietuvos popmuzikos rinkoje dabar veikia bent dvi Monikos.

Taip, šeimas lengviau išmaitinsite parduodami Monikos įrašus, o ne J. S. Bachą. Lygiai taip pat leidyboje – didžioji dalis visuomenės nori lengvesnio, patrauklesnio turinio.

Vadinasi, rinką formuoja auditorijos poreikis?

Anksčiau ne tik leidyklos industrijoje, bet ir visur kitur verslo kelias buvo grįstas produktcentrizmu. Dabar matome: už produktą tampa svarbesnis klientas, kuris yra nebe toks lojalus prekės ženklams. Jo lūkesčių valdymas tampa svarbiausia užduotimi, todėl ir mūsų įmonių grupė linksta į klientcentrizmą.

Lietuvoje yra apie 1,3 tūkst. bibliotekų. Ar gali būti, kad joms pasiūlote geresnes sąlygas ir todėl lankytojai dažniau skolinasi jūsų leidyklos knygas?

Priežastis tikrai kita. Jeigu detaliau pasidomėtume, dabar bibliotekos yra aprūpinamos pagal sąrašus, kuriuos pačios sudaro. Šiuo atveju negalime pasiūlyti geresnių kainų negu kitos leidyklos, tad konkurencija visiems vienoda. Patys nebeužsiimame didmenos verslu taip aktyviai, kaip prieš keletą metų, o bibliotekų konkursuose dalyvaujame su savo asortimentu.

Tik su savo?

Jeigu ir yra kitų įmonių asortimento, tai vienetiniai atvejai.

Kaip vertinate „Knygos.lt“ sprendimą persikelti į fizinius knygynus? Atrodytų netikėta, kad tokią naujovę sumanė ne didžiausia bendrovė. Bet jums nebėra kur įsiterpti, kad „Alma littera“ grupės mažmeninė prekyba neužimtų dominuojančios padėties?

Konkurentų žingsnis gana protingas ir už tai juos galime gerbti. Man smagu, jog elektroninėje komercijoje tokia stipri konkurencija. „Knygos.lt“ gaudo naujoves ir bando atkartoti tai, ką daro „Amazon“.

Esame gana išplitę ir dėl Konkurencijos įstatymo dar labiau plėstis daug sudėtingiau. Mes tai žinome ir gerbiame.

Tad ieškome kitų sprendimų – pamažu transformuojame knygynus. „Pegasai“ – daugiau nei knygos. Mūsų supratimu, klientai nori matyti ir jausti turinį įvairiais formatais. Pati knyga – tik vienas iš formatų, bet ne vienintelis. Viename mūsų knygyne jau dabar 40 proc. asortimento sudaro nebe knygos, o kitos prekės. Jomis pritraukę daugiau žmonių, atkreipę jų dėmesį, iškart pastebėjome ėmusius augti knygų pardavimus.

Ir iki šiol knygynuose galėjai rasti gražų suvenyrą ar kanceliarinių prekių, ar tai kas kita?

Tai ne tas pat. Ilgainiui mūsų vizija turėtų atrodyti taip: paėmęs bet kurią knygą, gretimose lentynose galėtum rasti jos istoriją kitais formatais, pavyzdžiui, šalia receptų knygos turėtų būti parduodami ir prieskoniai, ir maisto ruošimo įrankiai, ir prijuostės.

Juk knygų turinys neaprėpiamas. Negi knygynai taps milžiniškais prekybos centrais?

Tai priklauso nuo kompetencijų, kaip sugebėsime atrinkti tinkamą asortimentą.

Jei ketinate patekti į leidybos grupių penkiasdešimtuką Europoje, tai kieno vis dėlto sąskaita, kai mažmeninėje prekyboje plėstis nebegalite?

Neplanuojame atidaryti dar daugiau knygynų – didinsime pačią knygynų galią.

Kai kuriuose didžiuosiuose prekybos centruose jau dabar knygų pasiūla beveik prilygsta visaverčiam knygynui. Ir jūsų knygynai tarytum taps visaverčiais prekybos centrais? Vadinasi, „Alma littera“ nebėra vien knygų leidybos ir prekybos grupė?

Taip, jau kurį laiką „Alma littera“ nebėra konservatyvi leidykla, kaip daugelis vis dar įsivaizduoja. Ir „Šviesa“ nebėra vien vadovėlių leidykla.

Ko gero, viskas prasidėjo nuo „Kakės Makės“, kurią traktuojame kaip visiškai atskirą mūsų verslą. Būtent šio prekės ženklo turinio kūrimas nesustojo prie vieno formato – knygelės. „Kakė Makė“ išaugo į skaitmeninius žaidimus, personažo paslaugas, teatro spektaklį ir miuziklą, kuris lankėsi visose didžiausiose šalies arenose. Prekės ženklas apima ir 60 kitų produktų: kosmetiką, vandenį, trikotažą. Trečiąjį sezoną veikianti „Kakės Makės“ televizijos laida pripažinta geriausia laida vaikams tarp visų kanalų. Visa tai sukūrė viena leidykla. Ir tuo neapsiribos: per kitus metus įsikurs erdvė šeimai „Kakės Makės pasaulis“.

Tuomet kokiu greičiu kinta rinka? Juk didžiausią, dar maždaug tradicinį knygyną „Akropolyje“ atidarėte vos prieš 5 metus. Dabar steigiate multiknygynus ir mini knygynėlius, kurie primena užkandžių kioskus.

Kiekvienas verslas turi reaguoti į kliento lūkesčius. Jeigu klientas išeina iš parduotuvės nieko neišsirinkęs, vadinasi, kažko nepadarei. Labai keista, jeigu neranda knygos, kai galima išsirinkti bent iš 10 tūkst. skirtingų pavadinimų. Tuomet gal jis net ne knygos ieško? Gal tiksliai ir nežino, kokio turinio jam reikia? Tai ir norime išspręsti.

Apskritai apie knygų rinką, deja, negaliu pasakyti nieko gero. Kad ir kaip stengtumės įtikti, didelio proveržio nepadarome, kitos leidyklos taip pat: knygų pardavimai po procentą ar du krenta jau kelerius metus.

Nors rengiate ne vieną skaitymo skatinimo programą.

Esame investavę ne vieną milijoną, kitos leidyklos irgi stengiasi. Situacija pasikeitusi de facto: kai sakome, kad nėra laiko skaityti, iš tikrųjų šį laiką atima kitos veiklos. Matome, kaip dėl interneto kinta skaitymo ypatumai: žmonės nebenori skaityti dideliais kiekiais. Leidėjai ir autoriai privalės prie to prisitaikyti. Jei nesugebės, skaitytojas nuo jų paprasčiausiai nusisuks. Nors ir skamba žiauriai, bet šie procesai vyksta visame pasaulyje, ypač – išsivysčiusiose rinkose.

Žmonės turbūt niekada nebus patenkinti kainomis, tačiau nėra racionalaus pagrindo sakyti, kad Lietuvoje knygos brangios. Pavyzdžiui, pas mus jos yra 10 proc. brangesnės nei Lenkijoje: turbūt visi supranta, kad 13 kartų didesnėje rinkoje dar galima šiek tiek išspausti iš savikainos. Tačiau Lietuvoje kainoms kristi nėra jokios galimybės.

Kritiški skaitytojai, kuriems knyga yra darbo įrankis, skeptiškai vertina „Pegaso“ pasiūlą ir prekydėstą – jiems juk neįsiūlysi bet ko ir knygyno konsultantai turbūt nepadės. Ar prie kintančių realijų reikės taikytis ir profesionaliems skaitytojams?

Ne, tai mes turime prisitaikyti prie kliento. Netgi diegėme paslaugą profesionaliems klientams, tiksliai žinantiems, ko nori, – pristatyti bet kurią jų paprašytą knygą. Jeigu užsimano knygos, kurios niekas nebetiražuoja ir yra likęs tik vienas egzempliorius kurioje nors bibliotekoje, galbūt galime ją perpirkti ir perparduoti, tačiau klientui teks suvokti, kad knyga kainuos ne 10 eurų. Knygą netgi galima perleisti, tik kainuos ji atitinkamai. Jei klientas neranda išleistos naujos prekės, turėtume pasidomėti, kodėl jos nėra prekyboje. Tačiau knygyne ieškantiems 10 metų senumo knygos turėsiu ne pačių geriausių naujienų: knygynas nėra biblioteka. Jeigu kauptume visas išleistas knygas, bankrutuotume jau kitą dieną.

Jūs į leidybą atėjote iš maisto produktus gaminančios korporacijos „Mars“. Maistas turi galiojimo terminą. Vis dėlto galiojimo terminą turi ir knyga?

Su maistu nelyginčiau. Nors knyga turi gyvavimo ciklą. Ji paskutiniąsias gyvybės dienas pradeda skaičiuoti po dvejų metų. Vėliau tokia knyga tiesiog kaupia dulkes arba migruoja tarp sandėlių. Nors yra išimčių. Nežinau, kodėl tokios knygos kaip „Mažasis princas“ arba „Dievas visada keliauja incognito“ dešimtmečius stovi gana aukštai ir yra nuolat perkamos. Man tokia sėkmė primena loteriją.

 

„Alma littera“ įmonių grupės struktūra Lietuvoje:

„AL holdingas“
„Alma littera turtas“
Leidykla „Alma littera“
Leidykla „Šviesa“
„Pegaso“ knygynai
Elektroninė prekyba „Knygų klubas“
„ALG logistika“
Platinimas „Alma littera sprendimai“
Privačios mokyklos „Šiaurės licėjus“
Viešoji įmonė „Laikas skaityti“
Loterija „Arpresa“


Iš 3666 žurnalo (2018-10-21 23:02:09)
Draugai