Sapnavau išvyką su Alvydu Šlepiku. Nesuprantu – kodėl, nes niekuo iki tol nebuvo man prasikaltęs. Atvykome, kur platūs ežerai tokie gilūs, kad net šalia kranto atrodo aukščiau galvos, o upė, tekanti šlaito gilumoje, nei apeinama, nei perbrendama – tarytum šiais laikais bemaž užakęs gynybinis griovys aplink Biržų pilies pylimą, kurį, norėdamas išsimaudyti, turi aplenkti mašinų keliu. Iki pliažo senutėle audine su skyle ant galinės sėdynės – sakė, išdeginta akumuliatoriaus – važiavome ištisą šimtą metrų.

Paskui pilies griovyje jau naktį A. Šlepiko redaguojamas talentingasis prozos debiutantas atsikratė savo telefono, kuris, įspraustas į šarvus ir apsuktas tampriomis gumelėmis, atrodė neįveikiamas, kaip neįveiksi pėsčiomis Biržų bastiono, ir vis tiek – purpt! – nusprūdo lyg pempė į meldus pakeliui prie valčių. Buvę nebuvę aparato, užtat truks netruks laukia debiutinė knyga.

Kaltenėje kitaip. Žvejų kaimas tos pačios Baltijos pakrantėje, tačiau tarsi kitos, nes saulė Kuržemės šiaurvakariuos leidžiasi ties kairiuoju petimi, kai žvelgi stačiai į horizontą ir horizonte saulėlydžio tikiesi. Vis ta pati jūra, bet nelabai – vanduo beveik be sūrumo.

Rygos įlanka.

Kaltenėje keturdienės „Literatūros salos“ vyko liepos pabaigoje, „Šiaurės vasara“ Biržuose – beveik po mėnesio. Vieną stovyklą rengia literatūros mokslininkai, kitą – rašytojai.

Bet literatūrinė tematika ir vandens artumas – tai dar ne panašumai.

Nebaigiau pasakoti sapno. A. Šlepikas, man laužant galvą, kaip perbristi tokią sraunią upę, išbėga kurti radijo laidos. Netrukus grįžta paaiškinęs, kad neprisiskambino Sigitui Parulskiui. Atsimenu paskutinę naktį „Šiaurės vasaroje“ užmigęs su naujausia jo poezijos publikacija „Metuose“, nors pagyvenusysis vyras žadėjo savo eilėraščiais nebegundyti – atseit poeziją rašo tik jauni. Kaži ką pagalvos iš Biržų kilusi eilėraščių alchemikė, perskaičiusi S. Parulskio eiliuotą proklamaciją jaunajam poetui? Taigi grįžta A. Šlepikas be laidos, bet netrukus radijo redaktorė Virginija Cibarauskė (čia rimtai) paaiškina, kad rytojaus eteris – mano!

Turbūt nereikia sakyti, kad atsibudau. Sapnas ne sapnas, bet Laima Kreivytė, moderuodama šeštadienio sesiją, įvardijo mane kaip transliuojamų radijo laidų autorių, nors nieko nekuriu FM medijomis nuo metų pradžios – negi laidas kartoja? Ar klausytojai sapnuoja?

Vienintelis žmogus, kuris nesvaigsta apie radijo sapną ir naktį miega labai gerai (tikrai gerai), yra Rimantas Kmita su mikrofonu. Visa kita tikrovė – knyginė, rašytinė, baltistiška, egodokumentinė, skulptūrinė, didžėjiška, šiek tiek šachmatinė.

LRT užtat transliavo „Literatūros salų“ diskusiją („Ryto allegro“, 2017-08-08) apie humanitarinių mokslų naudą. Stovyklos rengėjas Mindaugas Kvietkauskas ištarė netikėtą mintį apie lituanistikos nepavydėtiną, paradoksalią padėtį: „Demokratinio pilietiškumo principai mūsų politikų galvose nėra suvokiami kaip vertybė. Gali kalbėti kiek nori apie sąmoningą pilietiškumą, apie piliečių dalyvavimą demokratijoje, jiems tai neatrodo svarbu. Tada mes susiduriame su tokia padėtimi, kai mūsų humanistikai apginti naudingas argumentas yra nacionalistinis. Tapatybės ir kalbos išsaugojimas politinėse sferose suprantamas kaip veikiantis argumentas – jis dar veikia ir kaip geo­politinis principas grėsmių akivaizdoje. Šitaip lituanistika užima viso humanitarinio lauko ginamąsias pozicijas.“ Kitaip sakant, patriotinė paradigma literatūroje neišvengiama, nes be jos, kas žino, neliktų lietuvių literatūros ir lietuvybės, o gal ir pačios Lietuvos. Iš patirties politikų posėdžiuose M. Kvietkausko suformuluota ištara patvirtina, kad patriotiški papildai literatūros moksle ir mokyme nebūtinai yra atgyvenę – Biržų pilies apžėlęs griovys, nors ir nesaugo nuo švedų tvano, užtat gina Širvėnos paplūdimį nuo kiaurų audinių ir kitų automobilių, bent tiek.

Dalyvauti literatūros forumuose (kaip ir knygų mugėje) – būdas pasitikrinti. Kad mes, literatai, gyvuojame ir esame ne vieni. Tapatybės ir vertybių rentgenu šviečiamės. Kaip plaučius profilaktiškai tikrinant, nes maža ką. „Literatūros salose“ visus įtraukė tema apie humanistiką kaip savaiminę vertybę ir būtiną humanitaro pasitikėjimą savimi. Patirčių (savi)refleksija diskutuojant apie neleng­vą humanitaro padėtį ir dalią galiausiai tą pasitikėjimą kiekvienam ir augina. Nes mes tokie ne vieni, ne vieniši.

Tada nekuklu vieni kitiems patvirtinti, kad ne vadovų klubuose ir Vienos pokyliuose renkasi elitas, o literatūros forumuose. Kaip gerai, kad tai suprantame.

„Šiaurės vasaroje“ humanistikos aukštą statusą patvirtino R. Kmita, bestselerio „Pietinia kronikas“ autorius, kurio knyga ne mažiau nei kultūrinėje lietuvio tapatybėje įsišaknijęs Vytauto Didžiojo mitas atšviežino gentinę savivoką – ir ne vien tarp rytų žemaičių. Viena knyga, o poveikis kaip europinių milijonų injekcijų į vietos bendruomenių kūrimą (andai teko svečiuotis Rėkyvos bendruomenėje, kur žmonėms gera būti drauge – ir ne iš reikalo, iš vidinio poreikio). Labai reikėtų analogiško romano Kaunui.

Humanitaras ne tik savimi pasitikįs, humanitaras – kantrus ir orus. Humanitaras oriai ir kantriai atsėdi beveik nepaklausomą pokalbį su rašytoja Lena Eltang. Nevartojamą ne vien dėl tvankybės ir prastos garso kokybės. Medinė, negyva pokalbio nuotaika yra toks žanrinis anachronizmas, kokį retai net Seime sutiksi. Tik literatai dar kankina auditoriją nuobodžiu ir tik literatų auditorija dar leidžiasi nuobodžiu kankinama. Tai yra viena didžiųjų humanistikos mįslių.

Polėkio, kolegos, polėkio. Tokio, koks suvėtravo sodyboje prie Baltijos jūros per „Literatūros salų“ diskoteką ir suvis sprogo prie „Rūtų darželio“ pulto pilies arkadoje – literatai nešte nusinešė. Siautulio mišinį tiek viename forume, tiek kitame detonavo ne tik patys-suprantat-kas, bet ir žmonės iš šalies, prie branduolio prisijungę naujieji nariai. „Literatūros salose“ antrą kvėpavimą suteikė jaunųjų filologijos studentų flangas, „Šiaurės vasaroje“, manding, – galingas menotyrininkių korpusas (Laima Kreivytė, Agnė Narušytė, Skaidra Trilupaitytė, Aurelija Maknytė), kurių pranešimai įtraukė ir turiniu, ir vizualiniu pateikimu. Pranešėjos net mintį plėtoja kitaip nei literatai – kai jau atrodo, kad motyvai skęsta ir skysta, staiga vienas sakinys suriša paruoštą medžiagą į grakščią reziumė. A. Narušytės ir A. Maknytės detektyviniai pasakojimai pagal surinktą ir ištyrinėtą korespondenciją – dvi kolekcijas – atrodė lyg intelektualiniai performansai, o L. Kreivytės intermedialus pranešimas apie Eglės žalčių karalienės mitą, Salomėjos Neries biografiją ir kelias sovietmečio skulptūras nustebino netikėtu rakursu ir raktu, sujungiančiu tarytum nesietinas, tolimas temas.

Be abejo, tai ne viskas. Aštrus momento skonis, kai Kęstutis Navakas, lyg prisimokęs prekeivystės įgūdžių iš šiauliečio vaikino viename romane, meistriškai išparduoda kokius 3 procentus savo naujausios knygos tiražo. Arba ta įtampa, kai puikų pranešimą apie Rimvydo Stankevičiaus poeziją perskaitęs jaunasis filologas Mantas Taločka sulaukia kurtinančio Viktorijos Daujotytės klausimo: „Koks skirtumas tarp metaforos ir metafizikos?“ Ir tada giliamintis papuola į savo mąstymo spąstus, nes klausimas bloškia kaip vėjuotos jūros banga į pakaušį – jis nežino. O ką čia žinoti? Filologui nebūtina žinoti, nes galima atsakyti bet ką. Kad ir tai, jog metafizikos į burną neįdėsi. Arba kad maža rasi metafizikos dešimtyje eurų už perleistą ir papildytą eseistikos rinkinį, užtat knygos pirkimas iš Nacionalinės premijos laureato rankų gali būti metaforiškas (priklauso nuo situacijos).

Arba štai naktį, švintant. Prie jūros. „Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos.“ Eilėraščiai iškalbėti, geriausiu skaitovu išrinktas Rokas Šimkevičius su Sigito Gedos „Giesme apie pasaulio medį“ (charizmatiškasis studentas nepranokstamas ir kituose žanruose). „Paskui į jūras plaukė, pilni šviesos gyvos.“ Nuogi? Galbūt. Ir į ežerą plaukė siūbuojančiose valtelėse – į kitą Širvėnos krantą. Ir irdamies dainavo:

O jau mano mielas
Anksti rytą kėlė –
Ne dėl žalio vyno –
Dėl žalio žolyno.