Marijus Gailius. Mokytoja Laima Skabickienė: „Laikausi antikinio saiko principo“

Išugdžiusi ne vieną šimtukininką ir olimpiadų prizininką Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Skabickienė naująjį reformų sezoną mokykloje pasitinka stoiškai. 2011-aisiais Metų mokytojos titulą pelniusios pedagogės įsitikinimu, joks valdininkas ar potvarkis neprivers mokytojo susvyruoti, jeigu jis dirba vedamas pašaukimo. Be to, iš visų visuomenės segmentų turbūt tik švietimas aprėpia tiek ritua­lų. Kas dar, be mokyklos, darbus pradeda nuo šventės? Tada dingtelėjo, kad tokia pat ritualizuota yra kariuomenė. Šį rudenį, regis, mokykloje nuotaikos tapo karingos.

Laima Skabickienė. Jono Strazdausko nuotrauka
Laima Skabickienė. Jono Strazdausko nuotrauka

Pati jaučiatės šventiškai ar lyg karo metu?

Jaučiu, kad esama įtampos, bet būdama žemaitė į sūkurį ne metuosi, o lėtai įlinguoju. Vis tebegyvenu gamtos nuotaikomis ir laikausi antikinio saiko principo: nieko per daug.

Kitaip sakant, nepasiduodate panikai? Daug kas skambina varpais, per „LRT Radiją“ nugirdau net apie ištikusią mokytojų krizę.

Visoje šioje suirutėje – o ji iš tikro kilo – nereikėtų kaip stručiui kišti galvos į smėlį ir laukti geresnių laikų, bet, manyčiau, ir aukomis savęs laikyti neverta. Juk ar dažnai patys kalbamės su valdžios viršūnėmis, ar skelbiamės žiniasklaidoje? Atvirumo, drąsos kultūros, švietimo žmonėms visada trūko ir trūksta. Turim, ką turim. Kartu manau, kad dabar ar vėliau pasirodys ir prasmingų, su naujomis mąstančių žmonių galimybėmis susijusių dalykų. Jaučiu, vėl bus įdomu gyventi.

Kas tos mąstančių žmonių galimybės? Ar iš jaunimo tikitės naujų vėjų?

Tikrai manau, kad jaunimas daug ką gali keisti. Tik bėda – jaunų mokytojų negausėja... Kai abiturientų paklausiu, kodėl taip vengia pedagogo kelio, išgirstu: sunku. Keista – lyg dirbti mediku lengva.

Būtent! Dirbti padavėju ar virėju kur nors sostinės centre negi nesunku – jie irgi nusivaro nuo kojų. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro MOSTA vadovas Ramojus Reimeris „Laivės pikniko“ diskusijoje kaip tik užsiminė, kad po kelerių metų daug mokytojų išeis į pensiją, nes daugiau kaip pusė vyresni nei 50 metų. Kiek Merkelio Račkausko gimnazijoje įsilieja šviežio kraujo, kiek pastaraisiais metais atėjo kalbos mokytojų? Ar gali būti, kad nelanuojate laiku išeiti į pensiją?

Rodos, jauniausi mūsų kolegos yra keli trisdešimtmečiai. Ir nemažai keturiasdešimtmečių. O apie savo planus negalėčiau taip viešai skelbti.

Tas pats MOSTA vadovas dar tarė: „2021–2022 m. moksleivių skaičius mokyklose bus beveik 30 tūkst. didesnis nei dabar.“ Ar esate girdėjusi apie tokias tendencijas, ar jau regite tokio vaikų pagausėjimo požymių? Iš kur kils ši banga, jei pastarąjį dešimtmetį per metus gimsta apie 30 tūkst. vaikų (dabar po truputį net mažėja)...

Apie mokinių gausėjimą girdėjau. Bet prieš mano akis kiti skaičiai: štai Mažeikiuose dabar gyvena apie 33 tūkst. gyventojų, o ateityje jų, regis, sumažės apie 23 procentus.

Vasaros pabaigoje iš mokyklų pasklido įvairių girdų ir nuogirdų: į streiką, į streiką! Ar esate streikavusi? Mūsų visuomenė gana pasyvi – ar mokytojų streikai netiesiogiai veikia kaip vertinga pilietiškumo pamoka mokiniams?

Kartu su kolegomis teko dvi dienas streikuoti dar Gedimino Kirkilo laikais. Turėjome uždegantį ir labai sąmoningą profesinės sąjungos pirmininką. Bet paskui pajutau brutalią streikuotojų energiją. Keli iš tos kovos lauko pasitraukėme. Kai pasižiūri, kiek prancūzų išeina į gatves, kyla įvairių minčių apie mūsų pasyvumą. Nieko gero.

Turbūt mes visi šiek tiek žemaičiai: geriau paniurnėsime, tyliai papyksime... Atsimenu save dvyliktoką. Ir vieną dešimtokę, kuri per pertrauką neslėpė pykčio išgirdusi, kaip per trumpą laikotarpį vėl keisdami tvarką reformatoriai dar kartą pakoregavo ir jos ateitį: iš pradžių klases profiliavo, tada nusprendė neprofiliuoti, tada vėl; reformų karuselė. Kelintą reformą patiriate per savo karjerą? Kuri įsimintiniausia?

Net nežinau, kelinta ta reforma... Viena aišku: jas mokykloms įteikia labai jau įtartini sistemos atstovai. Reformos yra nuleidžiamos vis žadant gerovę. Bet kyla esminis klausimas, kodėl į jų svarstymą taip vangiai įsitraukia mokytojai. Pamenu, kiek daug vilčių dėjome į Meilės Lukšienės propaguotą tautinės mokyklos variantą. Paskui ji kažkaip ištirpo, liko popieriuose, vizijose, misijose. Bet noriu pridurti: tikri mokytojai (inteligentai) vis tiek darbuojasi turėdami savo vertybių, metodikos sistemą ir nelaiko savęs nesibaigiančių reformų aukomis. Prometėjas prikalamas prie olos, tačiau paukščio lesamos kepenys atauga. Ugnies nešėjo kelias negali būti lengvas.

Gal jaunimas, kaip pastebėjote, rečiau renkasi šią profesiją vien todėl, kad nejaučia prometėjiško misijos šauksmo? O gal vartotojiškoje visuomenėje, į kurią taip staigiai metėmės, pašaukimą iškeitėme į patogumus?

Pritariu, kad pramogų, malonumų, technologijų, individualizmo siekis padarė savo. Iš kur atsiras pilietiškas sociumas, jeigu nenorime vieni kitais rūpintis, vieni kitų suprasti? Bendruomeniškumo stygius užkerta kelią į sąmoningumą, į atsakomybę. Galų gale praktiškumas, humanitarinės kultūros neigimas negali pažadinti vertybių puoselėtojo. Tad nesistebėkime, kad esama jaunimo, gyvenančio be jokių prioritetų, tarsi migloje.

Vis dėlto vieno klausimo neišvengs nei pragmatikas, nei idealistas: sumažės ar padidės jūsų atlyginimas įvedus etatinį darbo apmokėjimą? Ką kalba kolegos?

Pasigirsta balsų, kad atlyginimai mažės. Tai priklausys nuo darbo krūvio, nuo kvalifikacinės kategorijos koeficiento. Žiūrėsim. O profesijos sudėtingumas arba sunkumas – mūsų duona. Dabar jau abiturientams kartais išsitariu, kad esu jų mokinė, o jie – mano mokytojai. Bet juk taip ir yra: gyvename ir darbuojamės vieni iš kitų mokydamiesi. Tai nėra skambi frazė. Mes, dirbdami mokykloje, susidarome aiškų visuomenės vaizdą. Tenka kaskart ir save perkratyti: o ką tu gali? Tarkim, ką gali nuveikti klasėje, kai ateina neskaitę knygos? Bet, žiūrėk, po dienos kitos mūsų gimnazistai nuoširdžiai išdainuoja Maironį ir net per matematiką diskutuoja apie prigimtį. Patiriame kont­rastų, neleidžiančių užmigti situacijų.

Pristatydama permainas švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė vis užsimena apie suomišką modelį. Jūsų manymu, artėjame prie liberalių suomių? Ar vis dėlto rastumėte kokį kitą apibūdinimą šios vyriausybės kuriamam modeliui?

Nieko konkretaus negaliu pasakyti, nes tikrai daug neaiškumų. Baisiausia, kad vis linkstama mūsų švietimo sistemą gręžioti į užsienio šalis. Prisiminkime, ką bandėme taikyti iš škotų, iš danų, iš... O ką turime savo? Nerimą kelia, jog tą vadinamąjį modelį lydi visokios replikos, kad mokytojai atsilikę, o direktoriai neturi kompetencijų.

Juk kiek europinio finansavimo laikotarpiu prikurta kompetencijų ir gebėjimų ugdymo programų! Ir pati vykdavote į stažuotes, ar ne? Vadinasi, kompetencijos neturėjo likti praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio lygio.

Tikrai yra tekę patirti įvairiausių stažuočių, pasitik­rinimų. Bet galiausiai lieki pati su savimi, su savo ištekliais, su savo mokiniais – tikrų tikriausiais bend­radarbiais. Klaidinga manyti, jog mokytojas ir toliau turi būti žinių ruporas. Turėtume darbą pamokoje organizuoti taip, kad mokiniai į jį įsitrauktų, kad antikos ar Biblijos kontekstai taptų aktualūs ir XXI a. jaunuoliui. Patikėkite: nūdiena atveria labai gražių dalykų. Ir dabarties jaunimas nėra abejingas Vytautui Mačerniui ar Baliui Sruogai, ką jau kalbėti apie tai, jog iš naujo atranda Šekspyrą. Vido Bareikio režisuotas „Hamletas“ mūsų trečiokus gimnazistus privertė ieškoti, pasižiūrėti kitaip...

„Metas nukarūnuoti valstybinius brandos egzaminus“, – užsiminė ministrė. Gal iš tiesų nė nereikia lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino, kuris, anot kai kurių pedagogų, pataikauja vidutinybėms ir verčia mąstyti schemomis, o ne kūrybiškai?

Egzamino reikia, bet turi būti sutvarkytas jo turinys. Reikia aiškesnio vertinimo. Abiturientai galėtų laikyti teksto suvokimo ir kalbos sistemos žinių testus. Arba, kaip daugelis lituanistų siūlo, rašyti literatūrinį rašinį.

Juk tokią dvejopą žinių patikrinimo formą jau taikė! Aš baigdamas analizavau tekstą ir laikiau kalbos testą. Negi būsime nusireformavę ne į tą pusę?

Nebūtų blogai ir rašinys. Sakykite, ar šių metų rašinių temos buvo blogos? Juk ne. Bet, ko gero, nesiseka pritaikyti tokios keblios vertinimo sistemos. Vien turinys narpliojamas iš keturių pozicijų... O testą, žinoma, prie jo pridedant ir kūrybinių užduočių, įvertinti turbūt lengviau.

Kaip vertinate dar viena naujovę – mokykloje uždraustas neva nesveikas maistas? Kaip pedagogas dabar turės elgtis pamatęs vaiką, valgantį saldumynus ar čiaumojantį gumą?

Tikrai nežadu vaikų persekioti. Jie per pertrauką nueis į šalia esančią parduotuvę, nusipirks ko nori ir gatvėje suvalgys. Aišku, bus ir sveikuolių. Gal pamenat, kaip kažin kokie veikėjai mokyklų valgyklose buvo pradėję drausti valgyti sriubą?

Neatsimenu, bet spėlioju, ar saldainiai dabar įgis rūkalų statusą, reikės su saldumynu slėptis už mokyklos kampo? Galiausiai visi mokiniai netrukus naudosis „kultūros pasu“ – kiekvienas galės išleisti 15 € per metus. Kiek tokia naujovė padės praplėsti mokinių kultūrinį akiratį? Ką su šiuo krepšeliu norėtumėte savo mokiniams parodyti?

Be abejo, teatrą ir dar kartą teatrą! Ką dar? Būtina sugrąžinti globaliuosius vaikučius į savo regionų kultūrą. Išmaišę pasaulį mūsų jaunuoliai neįvertina, kokius turtus turi šalia. Mokykla čia dar turi ką veikti.


Iš 3664 žurnalo (2018-10-02 20:09:02)
Draugai