Maris Bėrzinis (g. 1962) – latvių rašytojas, keturių romanų, keturių smulkiosios prozos knygų apie Gūtenmorgeną, kelių pjesių autorius. 2009 m. pelnė Latvijos literatūros metų apdovanojimą už dramaturgiją, 2015 m. paskirta Baltijos Asamblėjos premija už romaną „Švino skonis“.

Aivaro Eipuro knygos „Minimos, arba Viename kambaryje su Antonu Vėbernu“ pašlovinimas

 

Kartą Gūtenmorgenas sėdėjo ant suolelio parke ir gardžiavosi marinuotu agurku. Suvalgęs traškią daržovę, jis ruošėsi apsidildyti kojų nagus, bet tuo metu pamatė nuo Jelgavos pusės artėjantį stotingą vyrą su mėlyna kepuraite ant galvos.

„Penkiolika po aštuonių. Jis visada pasirodo penkiolika po aštuonių“, – žvilgtelėjęs į laikrodį sumurmėjo Gūtenmorgenas ir įsikišo dildelę į kišenę. Jis pastebėjo, kad vyras juda šiek tiek keistokai, tarsi anapus erdvės ir laiko, nors eisena atrodė gana buitiška. „Eina kaip koks poetas“, – Gūtenmorgenas dėmesingai nužvelgė ateinančiojo veidą, o tas, išvydęs šaltą Gūtenmorgeno žvilgsnį, patraukė aukštyn megztinį ir parodė užrašą „Aivars“.

– Eduardas? – paklausė Gūtenmorgenas.

– Ne, Eipuras! – rimtai atsakė Aivaras, ir Gūtenmorgenas paniuro, nes jam pasirodė, kad Aivaras šaiposi iš jo.

Gūtenmorgenas iš kišenės išsitraukė „Camel“ pakelį, užsirūkė, paskui nenoriai pasiūlė cigaretę ir Eipurui:

– Juk tu nerūkai?

– Ne, ne, – atsakė Aivaras. – Tarp kitko, kai Antonas Vėbernas išėjo į namo prieangį parūkyti, jį nušovė amerikiečių kareivis.

– Kurį Vėberną? – krūptelėjo Gū­tenmorgenas. – Tą dodekafonininką, kuris darė tokią baisią įtaką ir Stravinskiui, ir Stokhausenui, ir Gubaidulinai... O gal ir tau? Ne, tu juk ne muzikas...

– Nesu... – pritarė Eipuras ir įsižeidė. – Bet kai spaudau kompiuterio klaviatūrą, dažnai atrodo, kad muzikuoju.

– Ak, taip? – Gūtenmorgenas iš kišenės išsitraukė gertuvę su konjaku. – Gal po raselę už didį Antoną?

– Ne, aš jau seniai nebe... – Aivaras papurtė galvą. – Tarp kitko, tas kareivis, nušovęs Vėberną, po dešimties metų mirė nuo alkoholizmo. Ir sąžinės graužaties.

– Taip, kartais žmonės mirtingi, – liūdnai nutęsė Gūtenmorgenas.

Aivaras iš portfelio išsitraukė storą fotoalbumą, atvertė ir po viena nuotrauka kažką parašė.

– Kas tai? – susidomėjo Gūtenmorgenas. – Fotkės? Parodysi?

– Aha... Tai tokie netikėti mano širdies portretai, dar reikės sutvarkyti, retušuoti... Aš juos noriu aprašyti minimose, – Eipuras įgrūdo fotoalbumą į krepšį. – Dabar eisiu kokią valandėlę viename kambaryje pasėdėti su Vėbernu, o kai sugrįšiu, tada parodysiu, sutinki?

– Tu eisi pas Vėberną? – nustebo Gūtenmorgenas. – Nepaisant, kad...

– Nėra ko čia stebėtis, – Eipuras nusišypsojo kaip Aivaras. – Antonas yra intelektualus, subtilus, iniciatyvus. Be to, jo sąžinė švari. Ir stilius švelnus, o šio dalyko kiekvienas privalėtų pasimokyti.

– Na, na... Ir tu tikiesi pasiekti emocionaliosios transcendencijos karalystę? – šiek tiek įsižeidė Gūten­morgenas, bet Aivaras nieko neatsakė, tiktai gūžtelėjo pečiais ir ruošėsi eiti.

– Tada tavęs vėl negalės niekaip įrėminti! – supyko Gūtenmorgenas. – Tik nepamiršk savo seksualiosios gaidos!

– Kas gali žinoti, gal ir nepamiršiu, – atrėžė Eipuras ir nuėjo.

Gūtenmorgenas liko sėdėti taip ir nesupratęs – Eipuras suvirpins seksua­liąją stygą ar ne.

Kai po poros metų Aivaras Eipuras išėjo iš Antono Vėberno buto ir padavė Gūtenmorgenui baltut baltutėliuose vokuose paslėptą tekstą, jam iškart toptelėjo, kad viena kita erotiška gaidelė tenai turėtų būti. Ko čia slapukauti?

– Šiek tiek yra, – nuolaidžiai nusišypsojo Eipuras. – Tarp kitko, balta spalva skleidžia visų spalvų spektrą, net infraraudonąjį.

– Ak, taip? – Gūtenmorgenas pasikasė ausį. – Dar pasakysi, kad balta spalva apvalo, harmonizuoja, stiprina imuninę sistemą.

– Aš ja tikiu, – tarė autorius ir nuskubėjo Jelgavos spaustuvės link, o Gūtenmorgenas tuo metu atsiminė, kad balta spalva simbolizuoja nekaltybę, kuklumą, šviesų, gražų džiaugsmą, optimizmą ir amžiną ramybę.

Jis atsivertė knygą ir nesuklydo. Tekstuose nepastebėjo jokių trūkumų. Šie buvo kuklios apimties, skleidė džiaugsmą, optimizmą, daugely vietų net amžiną ramybę. Tai Gūtenmorgenas jautė net neskaitęs. Pirmiausia jis ištyrė redaktoriaus, korektoriaus, dailininko, maketuotojo ir fotografo pavardes. „To betrūko! Vėbernas fotografuoja Eipurą! – Gūtenmorgenas sutelkė dėmesį į paskutinį knygos viršelį. – Ir ne kambaryje, o kažkur lauke! Atrodo, kad ant to paties slenksčio, kur Vėberną nušovė. Vis dėlto šią knygą reikės perskaityti.“

Gūtenmorgenas pasklaidė puslapius ir staiga nei iš šio, nei iš to susirūpino: „Bet ar čia toks pats idealus struktūrinis valyvumas kaip Vėberno? Ar Eipuro piano irgi gebės balansuoti ties tylos riba? Ar kontrapunktiniai atspindžiai bus tokio pat meistriškumo? Ar ne veltui jis tiek laiko bus prasėdėjęs tame bute?“

Gūtenmorgenas paleido diską su Vėberno muzika, įjungė visu garsumu ir pradėjo skaityti. Po pirmų puslapių jam pasirodė, kad Eipuras šiek tiek yra paveikęs Vėberną, tačiau greitai natos ėmė kabintis už raidžių, ir Gūtenmorgeno galvoje kilo tikras sąmyšis. Gūtenmorgenas išjungė grotuvą. Jis intuityviai pajautė, kad muziką lygindamas su literatūra peržengė savo kompetencijos slenkstį ir vėl susipainiojo. Jau dukart buvo suklydęs vertindamas literatūrą. Kartą Karlio Vėrdinio poeziją palaikė proza, o antrąkart Mario Mikulanino apsakymą suvokė kaip eilėraštį. Trečią kartą suklysti Gūtenmorgenas nenorėjo. „Ar tik tai nėra puikiai užmaskuota trumpo romano pradžia“, – jis vėl prisiminė Vėberną, kuris dar 1928 metais sukūrė miniatiūrinę, tarsi minimą, simfoniją. Atsivertęs septintąjį puslapį Gūtenmorgenas perskaitė dar kartą. Tyloje visai kitas reikalas! Jis skaitė aistringai, iki paskutinio puslapio, su šypsena lūpose. Šokuodamas nuo vienos minimos prie kitos Gūtenmorgenas prisiminė: pats trumpiausias Vėberno kūrinys, kurį buvo girdėjęs kadaise, truko 27 sekundes, tačiau Eipuro minimos, pasirodo, dar trumpesnės. Gūtenmorgenas užfiksavo laiką ir konstatavo, kad minimą „Pasirodo, turguje reikia ieškoti kirmėlėtų obuolių. Tie yra tikrieji“ perskaitė per tris sekundes. „Eipuras perspjovė patį Vėberną!“ – sušuko jis, sužavėtas lakoniškos išraiškos, ir užvertė knygą.

Kai Gūtenmorgenas knygų lentynoje Eipurui surado vietą prie kitų normalių rašytojų, nevalingai prisiminė, kad ne visi rašytojai normalūs. Čia Gūtenmorgeno galvon šovė nuostabi mintis: „Eipuras irgi galėtų pakvailioti ir parašyti romaną?! Reikės ką nors daryti!“

 

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=bBf2K4S4Nmk{/youtube}