Dailės kritikos bandymai

Prieš kiek daugiau nei šimtą metų meno pasaulis buvo visai paprastas. Tuomet skulptūra dar buvo skulptūra, o paveikslas paveikslu. Tais laikais nutapei kokį peizažą itin techniškai ir estetiškai, tai žmonės žiūrės ir sakys, jog čia yra meno kūrinys, ir niekam dėl to jokių abejonių nekils. Šiandien viskas kur kas sudėtingiau. Po popmeno, fluxus, minimalizmo ar konceptualiojo judėjimų nebeaišku, kaip turi atrodyti ar kas iš tikro yra meno kūrinys. Todėl jei esate išrankus, menas gali atrodyti retas ir sutinkamas tik galerijoje, jei ne – jis gali būti jūsų kasdienybė.

Anksčiau meno filosofija ir pats menas buvo tarsi artimi kaimynai, susiję, tačiau galintys gyventi ir vienas be kito. Filosofai sakydavo, kad menas negali būti apibūdinamas, bet tai buvo nesvarbu, nes pasakyti, kas yra menas, buvo galima tiesiog jį pamačius. Šiandien meninių praktikų ir žanrų įvairovė tokia didelė, kad, norint suprasti ar paaiškinti meną, meno apibrėžimas tapo svarbesnis nei kada nors anksčiau. Meno teorija dabar turi būti daug gyvesnė – ne vien knygų puslapiuose, bet ir mūsų galvose, kai keliaujame į šiuolaikinio meno parodą.

O menininkui leidžiama viskas. Jis savo mintis gali išreikšti kokiomis tik nori priemonėmis. Arthuras Danto¹ sako, kad šiais laikais būti menininku, vadinasi – filosofuoti vaizdinėmis priemonėmis. Jei sutinkame su šia mintimi, turime sutikti ir su tuo, kad kūrinio vizualumas tampa antraeilis, o svarbiausia – pats procesas ir idėja. Tačiau tuomet susiduriame su problema, kaip mums atpažinti ir interpretuoti meno kūrinį, kurio vaizdas (jeigu jis išvis turi fizinę išraišką) mums tarsi nieko nesako, neturi nieko bend­ra su estetika ir gal net, atvirkščiai, kelia pasibjaurėjimą.

Šiame dialoge tarp meno ir auditorijos itin svarbų vaidmenį atlieka ar turėtų atlikti meno kritikas – žmogus, turintis reikiamų žinių, patirties ir įgūdžių padėti paprastiems mirtingiesiems užmegzti ryšį su tokiu abstrakčiu šiuolaikiniu menu.

Taigi mes lyg ir turėtume pasitikėti kritika. Savo ruožtu meno kritikas, kaip ir menininkas, gali naudotis visomis įmanomomis priemonėmis, kad pateiktų geriausią įmanomą paaiškinimą. Tačiau ir jis pats turi būti itin atidus, įdėti daug darbo, nes šiais laikais nebegalima pasitikėti duota informacija, reikia ją patikrinti, perinterpretuoti ir tinkamai perteikti publikai. Gerai tai ar blogai, bet menas šiuo metu puikiai atspindi bendrą kultūrą, kurioje gyvename. Kultūrą, kurioje neįmanoma rasti knygos, ant kurios viršelio nebūtų parašyta, kad tai yra literatūros šedevras. Tačiau visi suprantame, kad menas buvo ir yra verslo dalis, o sotus nori būti kiekvienas.

Jeigu jau prakalbome apie sotumą, tai į profesionalius kritikus, kaip ir į patį meną, reikėtų žiūrėti atsargiai dėl vienos paprastos priežasties – jie už tai gauna pinigus. Norom ar nenorom, bet kritikams taip pat reikia darbo, vadinasi, daugeliu atvejų jie tiesiog negali ar nenori pakankamai įsigilinti į analizuojamą temą. Yannis Diadikorodis savo straipsnyje „Apie bambėjimo naudą"² apie kritikus rašo šitaip: „Balsai nusmailinti, plunksnos – priešingai –­ atbukintos. Rašoma pakiliai, švelniai ir jautriai (mat apie draugus) arba, geriausiu atveju (kai apie šlamštą), aptakiai ir atsargiai paknibinėjant, nieko neužgaunant..."

Ieškodami kompromisų, sakykime, kad meno kritikas mums gali labai padėti, tačiau nebūtinai taip ir nutiks.

Kas tuomet?

Tuomet liekame tik patys su savimi. Jei norisi likti „neapgautam", kiekvienas privalo būti kritiškas ir bandyti perprasti mintis, paslėptas meno kūriniuose ir kritikų rašiniuose. Blogiausia, kas mums gali atsitikti, –­ suklysime, bet ir tai nėra taip lengva turint omeny, kad teisingi atsakymai šiuolaikiniame mene nėra labai dažni. Galų gale geriau turėti savo atsakymą nei nuo spalvų pavargusias akis ir tuščią galvą.
Taigi, kad perkąstume šiuolaikinio meno riešutą, reikia išmokti kratyti galvą. Gal pasirodys stačiokiška, tačiau po spektaklio teatre nebūtina ploti atsistojus, lygiai taip pat tapybos parodoje nebūtina džiaugtis tiesiog kažką pamačius. O keliaudami į šiuolaikinio meno galeriją turime apsigink­luoti žiniomis ir kontekstais, kad galėtume diskutuoti ir sąžiningai ginčytis. Panaršius po internetą ir pavarčius vadovėlius galbūt ne tik akys, bet ir galva šiek tiek pavargs.

Jei jau žaidžiame meno mylėtojus, žaiskime pagal taisykles. Jei menininkai ir kritikai mums siūlo idėjas, pabandykime jiems atsakyti tuo pačiu. O jeigu ne, pabūkime paprasti ir džiaukimės tuo, kas yra gražu ir malonu akims.

¹ Arthur Danto. „A commentary on the end of art: what you think is what it is". –­ „The Art Newspaper", 2013.
² Yannis Diadikorodis. „Apie bambėjimo naudą". – „Šiaurės Atėnai", 2014-01-22.