iš ciklo „lietuviai“

7.
 mes – uodai ir poetai
Per poezijos skaitymus
privalai ramiai sėdėti, dėmesingas būti,
nes poeziją reikia gerbti,
tuo labiau,
kuo nesuprantamesnė jinai,
kitaip atrodysi nekultūringas,
nepraustaburnis, chamas ir kvailys,
neišsilavinęs prasčiokas,
dundukas ir atlėpausis.
Stengiesi iš paskutiniųjų, bet sukruti,
nuleidi skaistų žvilgsnį
nuo poeto,
koją pasikasai.
Uodas įkando.
Niežulys, susierzinimas,
išsiblaškymas...
Na štai ir praleidai stulpelį,
gal patį svarbiausią.
Ir gimsta tokia alegorija
iš nevilties ir erzulio:
kraujas per šiaudelį,
alus iš butelio,
kumštynės užkulisiuose,
kiaušinėliai dedami į stovintį
vandenį,
lervutės, knibždančios jame
pavasarėjant.
Ir taip kasmet.
Kasmet taip
mes – uodai ir poetai
kankiname žmones.

 

ežiukas poetiniam rūke
 
minkštapilvė mergaitė
su į sielą įaugusiais spygliais
 
išniro iš rūko
 
pasišiaušus
dulksnos nulyta
 
patikliai lakė
iš to paties butelio
glaustėsi
 
sėdėjom prie upės:
surūdijęs laivelis
geltonų lapų per tris pirštus
mineralinis čiurlena
 
tris naktis miegojau
su tuo ežiuku
pašonėj
 
parsivežiau namo
pati parsekė
 
eik,
sakau, užtenka jau,
iki
 
baigės poezija
festivalis uždarytas
laikini nugalėtojai
skirstos namo
 
eik,
sakau, nežliumbus,
niekšai mes paskutiniai, ežiuk
 
grįžk
į knygutę
 
kurioj tave aprašysiu
po tiek metų
 
apsisnarglėjęs iš
ilgesio
 
taip ir atkeršysi,
 
ane?

Pirmasis eilėraštis parašytas šį, Poezijos pavasario, festivalį prisiminus: sėdėjome lauke, medžių paunksnėje, kentėme ilgą šokių ir dainų programą, o mus negailestingai siurbė uodai. O antrasis parašytas prisimenant kitą svarbiausiąjį poezijos festivalį Lietuvoje – Poe­tinį Druskininkų rudenį.

Tie mūsų du festivaliai – tai savotiškas ying ir yang. Tarp jų maždaug ir slypi visas lietuviško požiūrio į festivalį spektras: nuo oficialios gigantomanijos iki privataus pačių poetų klubo. Nežinau, ar lietuvių poe­zijos festivaliai kuo nors išsiskiria iš kitų tautų ir žemynų festivalių. Bent jau posovietinėje erdvėje tie festivaliai visi panašūs, sukurpti pagal tą patį modelį, paveldėti iš XX amžiaus, nerangūs ir dažnai neišradingi. Nenoriu būti pernelyg kritiškas, bet galbūt šiek tiek senstelėjo jau pati festivalio samprata. Gal šiais laikais reikėtų išrasti kokį kitą poetų tarpusavio bendravimo, dalijimosi poezija ir susitikimo būdą? Deja, kol kas tokio neįsivaizduoju, esu išaugęs ant tradicinių, šių festivalių pamato.

Ką poetas ir festivalis duoda žmonėms? Pažvelkime praktiškai. Poezijos festivalis – mūsų profesinė šventė. Skamba bjauriai, bet taip ir yra. Ir kaip visos profesinės šventės – tai truputį prievolė, tai renginys, turintis susitaikymo, nuolankumo ir net šiokios tokios rezignacijos prieskonį. Iš anksto žinai, kad už festivalio metu patirtus malonumus (gerą poeziją, įdomias pažintis, keliones, netikėtas situacijas ir susitikimus) reikės atidirbti. Kaip viename interviu kiek oficioziškai sakė Andrius Jakučiūnas: „Festivalis nėra poetų ugdymo institucija – tai greičiau duoklė viešajai kultūrai. Jeigu kas ir gauna apčiuopiamos naudos, tai klausytojas, atsitiktinis praeivis. Jis sužino, kad kultūra nėra, kaip jis manė, kažkoks nesuprantamas marazmas, kad egzistuoja tokia poezija, galbūt kažkas jo galvoje pasikeičia. Kultūros mūsuose pasidaro trupinėlį daugiau. Tas yra labai svarbu, gal net svarbiausia. Visi dideli uždaviniai nublanksta prieš paprastą kultūros išnešimą į gatvę. Mes auklėjame tautą, piliečius, auklėjame save." Tai va, trumpai tariant, mes nešame meną į mases.

Kiek pats dalyvavimas festivalyje veikia poetą? Manoma, kad poetas –­ atskiras, ne visuomeninis padaras, blogai besijaučiantis dideliuose sambūriuose. Na, tai irgi mitas.

Poetas yra žmogus, o žmogus – sociali būtybė. Jam būtinos paskalos, apkalbos, liežuvavimas, gandai – visa, kas sudaro bendravimo grietinėlę. Jei kas mano, kad bendravimo grietinėlė –­ intelektualūs pokalbiai, tas klysta. Intelektualūs pokalbiai yra sprangi duona kasdieninė. O štai minėtųjų apkalbų –­ festivalyje apstu. Jame gali pasitikrinti ir savo bei kitų statusą: kam pasisekė, kas skaitomas, o kas ne, kas kokią premiją gavo ir ką apie tai mano kiti (dažniausiai mano, kad nepelnytai), kas išleido knygą ir ko gero toje knygoje esama. Šis viešas plunksnų kedenimas padeda poetams rūpintis savo psichine sveikata, palaiko ją iki kito festivalio. Žinoma, patologiškiems pavyduoliams ar grafomanams ši dvasinė terapija tikrai nepadės.

Galų gale svarbūs yra ir liekamieji festivalio reiškiniai ir artefaktai, kurie kaupiasi kuprinėse, piniginėse, kišenėse ir galvose. Parsiveži ar parsineši vizitinių kortelių, kontaktų, lankstinukų, leidinių, žemėlapių, suvenyrų, pasirašytų kažkieno knygų, alkoholio butelių ir buteliukų, o jeigu buvai Gruzijoje ar kitose panašiose šalyse – dar ir uogienių, marinuotų gėrybių ar padažo stiklainių. Tai tikra apčiuopiama, praktinė nauda, galinti išmaitinti poetą, papuošti jo lentynas, praversti pakuroms, paremti stalo kojai ar (jei su vizitine kortelę davusiu asmeniu buvo artimai susipažinta) padėti pasiskolinti pinigų, išvažiuoti į užsienį (t. y. į kitą festivalį) pasižmonėti ar išversti savo kūrybą į kokią nors kalbą.

Bet reikšmingiausias festivalio artefaktas – almanachas (jei festivalis neturi almanacho – jis nerimtas, jam tučtuojau reikėtų susirūpinti savo prestižo kėlimu). Almanachas – savotiškas poezijos būklės skerspjūvis, oficialaus poetinio gyvenimo kardiograma ir diagnozė. Geras almanachas – pusė festivalio darbo. Rimtai. Jis poezijos festivalio „Lonely Planet", „Michelin Guide" ir pagrindinių pokalbių frazių knygelė.

O kur poezijos festivalyje poezija? Ji – tarp visų šių dalykų. Tai lekiančiame į kokį miestelį autobusiuke perskaityta, žaibu tvykstelėjusi eilutė, tai – beprotiškai šalia pakelės viešbutuko esančiame griovyje plyšaujančios varlės, tai – žiovaujanti miestelio bare graži padavėja, tai – vaikai prie upelio. Jos yra, ji atsisijos ir liks visiems festivaliams pasibaigus. O tai – visų svarbiausia.