Martin Machowecz, Merle Schmalenbach. Michaelis Triegelis. Nutapyti Kalėdas

Spausdiname 2017 m. gruodį darytą pokalbį su dailininku Michaeliu Triegeliu. Tuo metu jis Viurcburgo vyskupijos užsakymu altoriui tapė Kristaus gimimo sceną. O kaip tai padaryti išvengiant kičo, klausė korespondentai. Kita vertus, kiču neretai kaltinamas ir pats dailininkas, po dailės studijų, jo žodžiais tariant, „gimė antrą kartą“ – atsigręžė į tikėjimą ir klasikine maniera ėmėsi tapyti religinius paveikslus.

Vilma Mosteikienė

 

Virš trapaus kūdikėlio ratu skriejančios kaukolės, susirūpinęs motinos žvilgsnis... Kai kuriems kritikams per maža paslapties, per paprasta, per banalu, pernelyg aišku. Kaipgi jis drįsta tapyti atvirai bylojančius paveikslus, skleidžiančius tikėjimą, o ne sutrikimą. Michaelis Triegelis tapo kaip senieji meistrai: realistiškai, fotorea­listiškai. Beveik kičas. Žinoma, kičas ta prasme, kad sujaudina. Šiandien niekas taip nebetapo. Kičas... Į jį Vokietijoje visada žvelgta įtariai. Kosminės sumos išleidžiamos už šviesos instaliacijas, abstrakčią tapybą ir išskydusias nuotraukas. Kad tik kuo originaliau, stipriau. M. Triegelio paveikslai kitokie: juos galima atpažinti, interpretuoti. Taip, jis plakatiškas. Reakcionierius, sako šiuolaikinio meno jaunikliai. Kalba simboliais tarsi būtų atėjęs iš praėjusių šimtmečių – koks įžūlumas!

Tapote didžiulį paveikslą altoriui. Ar ieškodamas įkvėpimo kartais neužsukate į kalėdinę mugę?

Gink Dieve, ne! To neištverčiau.

Kodėl?

Problemų man kelia šiuolaikinės Kalėdos. Kalėdinės mugės darosi vis didesnės, margesnės, triukšmingesnės, vis labiau užgožia miestą. Tai nepakenčiama. Ačiū Dievui, turiu savo studiją, kur galiu pasislėpti.

Ir čia tikitės išgelbėti šventės pirmapradiškumą?

Vargu, ar galiu tai padaryti. Galiu tik nutapyti savaip įprasmintas Kalėdas, kaip opoziciją tai didžiajai beprotybei.

Jūsų vaizduojamos Kalėdos – prislėgtos sunkumo. Tapote paveikslą, kuriame ką tik gimęs Kristus, bet virš jo jau pakibęs kaukolių vainikas.

Taip jau yra, Kalėdų negaliu įsivaizduoti vien kaip džiaugsmingo gimimo: čia ir gimdymas tvarte, svetimumo jausmas, šaltis. Paveikslėlis su asiliukais, vidury kūdikėlis Jėzus – ir viskas gražu? Gimė išganytojas, pasaulio šviesa jau čia? Tai pernelyg vienareikšmiška. Sergantį pasaulį reikia gydyti. Man kiekvienas gimimas – pirmas žingsnis mirties link. Be gimimo nėra kančios, o be jos nėra prisikėlimo. Galiu suvokti grožį tik tamsos fone.

Siekiate provokuoti?

Atvira provokacija – per pigu. Vis klausiu savęs: ar dar įmanoma klišę įprasminti, suteikti jai gyvybės? Štai kad ir Marija: nuo Renesanso iki XIX a. ji beveik be išimčių vaizduota idealizuotai. Šiandien tai nebeįmanoma. Norėjau nutapyti Mariją, kurią išvydęs pagalvotum: štai tokia ji galėjo būti. Todėl modeliu tapo mano duktė.

M. Triegelio tapytas Kristaus gimimas Baunacho bažnyčioje
M. Triegelio tapytas Kristaus gimimas Baunacho bažnyčioje

Jūsų paties duktė?

Tapau tai, ką labiausiai myliu. Ir kūdikėlis Jėzus mano paveiksle neidealizuojamas: jis liesas, išsipūtusiu pilveliu, o rankos ir kojos – kaip šakaliukai. Taip jau tie naujagimiai atrodo. Nenorėjau putlučio, raudonskruosčio, saldžiai besišypsančio Jėzaus riebiom šlaunim. Modelio sąmoningai nesirinkau tvarkingose katalikiškose šeimose. Tapiau vaiką iš savo kirpėjos šeimos, o kirpėja – ironiška – nieko neišmano apie krikščionybę. Kiekvienas gali būti pašauktasis. Meno žavesį ir sukuria tokie prieštaravimai, netikėtumai, žaismė, net ir vaizduojant šventąjį pasaulį.

Žmonės ilgisi Kalėdų, kaip išsipildymo meto. Ar savo niūrumu negadinate jiems šventės?

Esu menininkas, o ne šventės dekoratorius. Menas suproblemina. Jei vyskupija būtų pasakiusi: „Nutapykite pagaliau Kalėdas gražiai“, nebūčiau tokio užsakymo ėmęsis.

Niekinate kalėdinį kičą?

Skirtumas tarp grožio ir kičo tas, kad pastarojo negalima interpretuoti. Jis visas pagrįstas viena emocija, ją aptarnauja paprastomis priemonėmis. Grožis prieštaringas. Jis slepia sutrikimą.
Bandau suprasti šventinio kičo išpažinėjus. Kiču pasitenkinama greitai ir pigiai. Bet kada nors persisotini ir nebepriimi visų tų jausmingai švelnių dalykėlių. Kai techninės galimybės leidžia viską greitai platinti, kai viskas ranka pasiekiama ir kiekvienas noras tuoj pat įvykdomas, labai greitai ir atbunkama, čia kaip su pornografijos vartojimu. Kas persisotina kalėdinio kičo, tas nebegali patirti Kalėdų. Dar manau, kad žmonės ne kičo ilgisi, iš tiesų jie nori grožio. Deja, menas to poreikio patenkinti nebegali, todėl jie griebiasi kalėdinių blizgučių kaip pigaus pakaitalo.

Jums irgi prikaišiojama dėl kičo, mat tapote klasikine maniera.

Ir tai sunku ištverti. Deja, grožis mene tapo problema. Ko gero, jis yra paskutinis modernizmo bastionas. Mes grožį siejame su paviršutiniškumu. Reklama čia taip pat turi įtakos. Susidūrę su grožiu būgštaujame, kad mums bandys įsiūlyti ką nors nusipirkti. Mene bevertinamas tik baisumas. Jei vaizduoji bjaurastį, esi vertinamas kaip tiesą perteikiantis menininkas, o jei gėrį – tai užsiimi kiču. Mano galva, baisumas ir grožis šiame pasaulyje egzistuoja lygia greta.

Ar tie kaltinimai kiču žeidžia?

Žinoma, nes tu, kaip menininkas, atsiveri. Į puolimus negali numoti ranka: na, anie tavo darbus laiko tiesiog menkaverčiais. Puolamas ir tu, kaip asmenybė.

Kaip atsikertate tiems, kuriems jūsų menas atrodo pernelyg daiktiškas?

Neprivalau teisintis. Nepatinka – tegul nežiūri. Man, pavyzdžiui, nepatinka abstrakcijos – na ir kas? Man reikia daiktų, figūrų, gamtos, kad galėčiau kurti įtampą tarp to, kas matoma paveiksle, ir to, ką galima nujausti. Aiškumas ir paslaptis, tamsa ir šešėliai – man reikia prieštatingumo. Daugeliui šiuolaikinių menininkų būdingas politinis korektiškumas. O man nepriimtinas menas, paraidžiui iššifruojantis laikraščių antraščių aktualijas, akimirksniu reaguojantis į įvykius, siekiantis atsidurti teisiųjų pusėje ir nepaliekantis laiko refleksijai. Kai viską žinai iš anksto, darosi nuobodu. (...)

Kai prieš 10 metų ėmėtės užsakymų tapyti paveikslus bažnyčioms, net nebuvote krikštytas.

Stebėjausi, kodėl bažnyčios atstovai eina pas mane, savęs klausiau: gal esu koks apsišaukėlis? Tai mano esminė baimė. Tada tie žmonės iš bažnyčių ir vyskupijų sakė: tu tapai savo abejones ir ilgesį, tikėjimą stebi iš šalies ir nepuoli reprodukuoti to, kas mums savaime aišku. Net ir dabar, kai esu pasikrikštijęs, man tikėjimas nėra savaime suprantamas dalykas, ne taip kaip kokiam nors kaime užaugusiam žmogui.

Bet tas kaimo žmogus galbūt pavydėtų savarankiškai rasto kelio į tikėjimą.

Daug kas man taip sako. Tačiau mes juk nepasirenkame gyvenimo, tai jis mums dovanoja istorijas. Vienų Kalėdų nepamiršiu: tada naujagimę dukterį paguldėme krepšyje prie eglutės. Beprotiškai sujaudino suvokimas, kad tai, kas anksčiau buvo tik abstrakti idėja – užgimsta naujas gyvenimas, – tapo realybe. Vėliau nutapiau ją ant šiaudų. Senųjų meistrų tapytos Kristaus gimimo scenos tuo ir įspūdingos – egzistenciniu išmetimu į pasaulį. Ne jaukiai įkurdinant, o ant šiaudų, ant pliko akmens. O fone – tamsa. Tokios yra mano Kalėdos, o ne tos spindinčios mugės.

Tikėkimės, kad dar negreitai tokia bus atidaryta po jūsų studijos langais.

Tai jau taip... o joje žmona pardavinės žvakes ir mano paveikslus – kaip Albrechto Dürerio žmona Agnes turguje pardavinėjo jo vario graviūras. Jei taip nutiks, pagaliau būsiu prilygęs savo idealams.


Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Die Zeit“, 2017-12-21, Nr. 53.

 

Draugai