Dvasinio persilaužimo į kitą pusę, t. y. „šveicariškųjų“ vertybių sis­temą, visai mažai. Tuo jie įdomesni. Levas Tichomirovas – vienas iš organizacijos „Narodnaja volia“ lyderių, memuaruose prisimena ilgus pasivaikščiojimus su nėščia žmona po Ženevos apylinkes. Revoliucionieriams liaudininkams, nusprendusiems visą gyvenimą kovoti už rusų valstiečių laimę, šveicarų valstiečio gyvenimas atrodo absurdiškas. „Mane sukrėtė tai, kiek čia dirbama. Žiūri į kaimiečių namus. Mūriniai, statyti prieš kelis šimtmečius. Žiūri į laukus. Kiekvienas sklypelis aptvertas storiausia aukšta siena, kalnų šlaitai apjuosti terasomis – visa šalis suskirstyta į sklypus, atitverta mūru... Iš pradžių nesupratau, kokią mįslę man visa tai užminė, kol galiausiai ėmė aiškėti, kad tatai ir yra nuosavybė, „kapitalas“, milijardų milijardai, palyginti su kuriais vienos kartos triūsas – niekai. Ką pas mus, Rusijoje, reiškia praėjusių kartų pastangos? Aplink dykynės, plynės, tuštuma, visur medinis šlamštas, niekas negyvena senelio troboje, nes ta du tris kartus sudegė dar seneliui gyvam esant. Tai koks tuomet senelio palikimas? Drabužiai? Karvė? Tačiau drabužiai seniai nubrizgo, o karvė padvėsė. O čia ta praeitis supa žmogų iš visų pusių. Kur bepasisuksi – visur praeitis, paveldas... Ir nejučia ėmė bręsti mintis: kokia revoliucija galėtų sutriuškinti šitą akmeninę, visur įaugusią praeitį, kurioje visi gyvena, kaip moliuskai koralų rife?“

Neišsigandęs kolegų teroristų prakeiksmų, Tichomirovas parašė carui atgailos raštą ir grįžo į Rusiją. Likusią gyvenimo dalį jis skyrė kovai su rusų revoliucija, nepailsdamas rašė, stengėsi įspėti apie jos keliamą pavojų, kol prieš pat karą staiga nutilo: „Viešpats aptemdė caro akis, ir niekas nebegalės šito pakeisti. Revoliucija vis tiek neišvengiamai įvyks, bet aš prisiekiau Dievui daugiau niekaip joje nedalyvauti.“

Rusija neišmoko Šveicarijos pamokos...

Šveicarija iš tiesų tapo rojumi, bet tai yra rojus rusų terorui ruošti. Visi, trokštantys audros, švartuojasi Ženevos ežero pakrantėse. Šveicarijos maitinamojoje terpėje idėjos plinta žaibu. Nesant apsisaugojimo priemonių, rusų „išlaisvinamoji“ mintis įgauna epidemijos pobūdį. Alpių respublika – to laikotarpio tamizdato – tenilaidos (plg. su savilaida) centras. Nuo 1855 iki 1917 m. pusė visų emigracijoje pasirodžiusių spaudinių rusų kalba leidžiama Šveicarijoje. Nelegalioji Rusija egzistuoja dėl legaliosios Šveicarijos. Ši nykštukinė šalis – XX a. sukrėtusio rusų perversmo lopšys. Aistringus griovėjus, tokius kaip Berno Bremgarteno kapinėse amžino atilsio atgulusį Bakuniną, keičia aistringi praktikai. Prisidengdami helvetų įstatymu patogiai įsikuria visų radikaliųjų partijų štabai. Pasikėsinimai, „eksai“ –­ apiplėšimai siekiant gauti lėšų revoliucinei veiklai, sprogdinimai ruošiami vaizdingų neutralių peizažų fone.

„Šveicarų muitinė ir pasienio apsauga buvo labai maloni, – prisimena bolševikas Vasiljevas-Južinas. – Niekas neprašė mano paso, neklausė nei vardo, nei kokios aš tautybės, tik pasidomėjo, ar negabenu didelio kiekio papirosų ir tabako gaminių. Veikiausiai tiesiog iš fiskalinio intereso.“

Kitas bolševikas – Semaška – taip aiškina, kodėl ši šalis tokia patraukli revoliucionieriams: „Mūsų, kaip emigrantų, lūkesčius labiausiai atitiko Šveicarija. Vokietijoje ir net Šveicarijoje būta atvejų, kai Rusijos vyriausybei pareikalavus emigrantai buvo išduoti. Šveicarija laikyta „neliečiamu politinių emigrantų prieglobsčiu“... Maža to, pragyvenimas Šveicarijoje kainavo kur kas mažiau nei Vokietijoje ar Prancūzijoje. Todėl Šveicarija tuo laiku buvo sausakimša emigrantų.“

Nuostabiausia, kad Šveicarija asocijuojasi su rusų revoliucijos placdarmu ne tik tėvynainių sąmonėje. Išvykęs į Šveicariją kaip alpinistas, garsusis Tartarenas ten susitinka ne su šveicarų, o su rusų teroristais. Štai Alphonse’o Daudet plunksnos pagimdytas revoliucionieriaus iš Rusijos paveikslas: „Panašus į rusų mužiką, gyvaplaukiais apžėlusiomis rankomis, ilgais juodais riebaluotais plaukais ir nešukuota barzda.“ Ne ką mažiau iškalbinga ir kovotojo su carizmu pavardė – Manilovas – nuoroda į Gogolio „Mirusių sielų“ personažą. Tartarenas iš Taraskono pamilsta neprilygstamą gražuolę teroristę Sonią, kuri „gatvėje užmušė generolą Felialiną, karo teismo pirmininką, nuteisusį jos brolį tremčiai iki gyvos galvos“. Veiksmas vystosi ganėtinai brutaliai: jau po kelių puslapių pasitelkiama garsioji virvė iš Avinjono. Iš Tartareno pasiskolinta virvele rusai miške pasmaugia dainininką, įtartą šnipinėjimu.

Tikrieji bombistai Šveicarijoje jaučiasi taip pat laisvai, kaip personažai „Tartareno Alpėse“. Ciurichberge rusų „studentų“ susprogdintos bombos aidas nusirita per visą Šveicariją. Atliekant bandymus žūsta Isaakas Dembo, organizacijos „Narodnaja volia“ narys, kadaise ruošęs užtaisą Aleksandro Uljanovo grupei. Sprogimai griaudi ir Ženevos butuose, kur Azefo ir Savinkovo smogikai ruošia pragaro mašinas caro satrapams. Rusų anarchistai surengia „eksą“ Montrė – apiplėšia banką. Rusų ministrų medžioklė tęsiasi ir Šveicarijos kurortuose. Tatjana Leontjeva, Lozanos pensione išauklėta gubernatoriaus duktė, prašmatniame Interlakeno viešbutyje užsisako stalelį šalia garbaus amžiaus vyriškio, tokio Charles’io Mullerio. Po apsikeitimo šypsenomis atsistoja, priei­na prie kaimyno, išsitraukia iš rankinuko brauningą ir šauna į senolį. Suakmenėję aplinkiniai stebi, kaip jaunoji dama paleidžia dar kelias kulkas į jau parkritusį vyriškį. Areštuojantiems ji pareiškia, kad yra rusė, revoliucinio komiteto emisarė, vykdanti užduotį atkeršyti ministrui Durnovui. Čia paaiškėja siaubingas nesusipratimas. Prisidengęs Mullerio vardu Durnovas išties 10 dienų gyveno šiame viešbutyje, tačiau išvyko prieš pat atentatą. Areštuojant Leontjevos rankinuke aptinkamas laikraštis su ministro portretu – visus sukrečia lemtingas panašumas.

„Laimingi šveicarai“ raukosi, bet kenčia. Politinės emigracijos „aukščiausieji interesai“ atitinka garbiųjų biurgerių „fiskalinius interesus“. Kraštutinių pasaulėjautų simbiozė. Šveicarai užsidirba iš rusų revoliucijos. Į visuomenės nuogąstavimus dėl staigiai padidėjusio rusų studentų, užsiimančių ne tiek studijomis, kiek partine polemika, skaičiaus, Ciuricho universiteto rektoratas atsako: „Jie kasmet atsiveža į Ciurichą dideles sumas pinigų ir skatina mūsų tautos gerovės augimą.“

Eseras Kliačko: „Negalima teigti, kad frankofilai šveicarai būtų jautę itin didelį palankumą rusų emigrantams. Tiesiog frankas šiems savo klimatu ir gamta prekiaujantiems buržuazinės demokratinės respublikos piliečiams yra pirmame plane. Juk, apskritai kalbant, Lozana ir jos apylinkės (Klarensas, Montrė, Vevė ir kt.) – tai didžiulis pensionas. Daugiau kaip 600 emigrantų – tai 600 užimtų kambarių, apie 600 studentų, mokančių įmokas už mokslą universitete, galop jų išlaikymas, leidžiantis padoriai uždirbti, – tatai ne juokas frankofilams šveicarams... Todėl sukandę dantis ir kentė rusų emigrantus.“

Trockis: „Po kelių dienų anksčiau niekam nežinomo Cimervaldo pavadinimas apskriejo visą pasaulį. Tai padarė didžiulį įspūdį viešbučio savininkui. Šaunusis šveicaras pareiškė Grimui tikįs, kad jam pavyksią žymiai padidinti savo valdos kainą ir kad dėl to jis ryžtųsi įnešti tam tikrą sumą į 3-iojo Internacionalo fondą. Vis dėlto manau, kad jis greitai persigalvojo.“

Šveicarija tampa naujojo mokymo apie šviesų rytojų Meka. Pranašai pasidalija tarpusavyje įtakos sferas: Ciurichas atitenka Akselrodui, kuris čia atidaro kefyro fabrikėlį, Ženeva – Plechanovui. Čionai vykstama nusilenkti pranašui. Visi inteligentai – nuo to meto bestselerių autorės Verbickajos iki Berdiajevo – jaučia pareigą užsukti į miestą prie Ronos paspausti rankos pirmajam marksistui.

Plechanovo sekretorė Charodčinskaja prisimena, kaip 1912 m. jiems vaikštinėjant Promenade des Bastions už Ženevos universiteto, išgirdusi rusų kalbą, prie jų priėjo moteris ir kreipėsi į impozantišką poną patarimo, kur įsigyti gerą laikrodį, nes ji esą pirmą kartą Šveicarijoje. Jai tekę girdėti, kad Ženevos laikrodžiai garsūs visame pasaulyje, todėl norinti parvežti namo suvenyrą. „Pagrindinis Plechanovo bruožas, – rašo Charodčinskaja, – buvo humoras. Jis mėgo pajuokauti, tačiau jo pokštai būdavo tokie subtilūs, kad pašnekovas, ne itin pažįstantis Plechanovą, dažnai nesuvokdavo ironijos jo žodžiuose... G. V. rimčiausiu veidu ėmė aiškinti, kaip reikia eiti į tokią gatvę, į tokią parduotuvę... Kalba kažkaip peršoko prie religijos. G. V. pareiškė, kad Dievu tiki taip pat menkai, kaip ir velniu, ir patarė jai iš esmės peržiūrėti savo pažiūras šiuo klausimu. Įsižeidusi ir išsigandusi dama paskubėjo kuo greičiau sprukti šalin, atsisveikindama tarusi, kad melsis už nuodėmingą bedievio sielą. Tas susitikimas suteikė mums didelį malonumą. G. V. ilgai kikeno, prisiminęs, kiek siau­bo įvarė tikinčiai pašnekovei.“

Istorija, kaip žinome, mėgsta rimus. Praėjus keleriems metams, Plechanovas prisimins savo pokštą visai kitomis aplinkybėmis. Po spalio perversmo pas jį, ligotą, kosintį krauju, jau nebepakylantį iš patalo, daryti kratos įsiverš revoliucionieriai jūreiviai ir kariai. „Rusų revoliucijos grožis ir pasididžiavimas“ įrems į mąstytojo kaktą mauzerio vamzdį. Plechanovo žmona Rozalija Markovna riktelės: „Dėl Dievo, nedarykite šito!“ Jūreivis nusikvatos ir staiga pakartos žodžius, kuriuos Plechanovas kadaise ištarė ramiame Ženevos parke. Po kratos Georgijus Valentinovičius žmonai prisipažins, kad tuo metu „jam labiausiai rūpėjo klausimas, ar pirmiau pamatys ugnį, ar išgirs šūvio garsą“. „Jis ne kartą, –­ prisiminimuose apie paskutines draugo dienas rašo Levas Deičius, –­ yra uždavęs man klausimą, kuris jį rimtai kankino: „Ar ne per anksti pradėjome propaguoti marksizmą atsilikusioje, pusiau azijinėje Rusijoje?“ Tarsi apibendrindamas savo gyvenimo išdavas, mirdamas nuo tuberkuliozės sukeltos karštinės Plechanovas prašys balsu skaityti jam graikų poetus, o apimtas prieš­mirtinių kliedesių, dusdamas, kažkam pagrasins bejėgiu kumšteliu.

Prasidėjus karui, neutraliteto besi­laikanti konfederacija – patogus tramp­linas į „didįjį spalį“. „Žinoma, armija mobilizuota ir Šveicarijoje, o Bazelyje net girdėti kanonados garsai, – prisimena Trockis, Šveicarijos socialdemokratų partijos aktyvistas. – Tačiau erdvus helvetų pensionas, kurį labiausiai jaudino tai, kad sūrių per daug, o bulvių trūksta, panėšėjo į tykią oazę, apsuptą ugninio karo žiedo.“

Kitas būsimas rusų Utopijos kūrėjas, mėgėjas pasivaikštinėti po Alpes, moko neišmanėlius šveicarų specialistus: „Yra tik vienas šūkis, kurį jūs turite nedelsdami pradėti skleisti Šveicarijoje, kaip ir visose kitose šalyse: ginkluotas sukilimas!“ Ernstui Nobsui, Ciuricho socialdemokratų pirmininkui, Leninas pareiškia: „Šveicarija – pati revoliucingiausia šalis pasaulyje.“ Bolševikų vadas aiškina apstulbusiam socialistinio laikraščio redaktoriui: argi gali būti kitaip, jei kiekvienas šveicaras, tęsdamas per amžius susiklosčiusią tradiciją, laiko namuose ginklą ir šaudmenų. Kad ir kaip būtų, iškėlę gyvenimo tikslą užimti valdžią, abu jį pasieks – kiekvienas pagal tai, kaip suprato politinės kovos tikslus ir priemones. Leninui tebuvo likę keli mėnesiai iki premjero posto. Nobsas taps Šveicarijos Konfederacijos prezidentu tik 1948 metais.

15 valandą 20 minučių iš trečiojo kelio greituoju traukiniu Nr. 263 iš Ciuricho per Biulachą į Šafhauzeną emigrantų grupė išvyksta įgyvendinti Didžiosios rusų svajonės. Stefanas Zweigas pavadins šią balandžio pokaičio valandą „žmonijos triumfo valanda“.

Įsisegusi į frako atlapą raudoną kaspiną ir granatomis užmėčiusi šachtą, iš kurios sklido malda, Rusija praleido istorinę galimybę perimti „žemas“ „laimingų šveicarų“ vertybes.

Naujosios Rusijos valstybine ideologija tampa privataus gyvenimo aukojimas „aukščiausiems interesams“. Šalis „užsidaro“. Iš Berno išsiunčiama bolševikų diplomatinė misija. Sovietų Rusija ir Šveicarijos Konfederacija ištisus dešimtmečius neapsikeičia diplomatinėmis atstovybėmis. Moritzo Conradi procesas nubrėžia skiriamąją liniją tarp dviejų pasaulių.

1923 m. gegužės 10 d. Lozanos viešbutyje „Cecil“ supokši visą pasaulį sukrėtę revolverio šūviai. Nužudytas Vorovskis, Sovietų diplomatinės delegacijos vadovas. Žudikas – Moritzas Conradi. Jo senelis iš Šveicarijos persikraustė į Rusiją, įsteigė savo verslą – fabriką ir konditerijų tinklą – ir maitino visą Peterburgą saldainiais ir šokoladu. Per karą Moritzas už Rusiją kariauja vokiečių fronte, pelno apdovanojimus. Atėjus revoliucijai visas šeimos turtas „nacionalizuojamas“. Tėvas ir brolis žūsta įsisiautėjus raudonajam terorui. Moritzas įstoja į Savanorių armiją ir iki galo kovoja su bolševizmu.

Conradi procesas – iš esmės pirmasis procesas prieš bolševizmą. Tarp teismo procesą nušvietusių autorių – Arcybaševas – garsiojo „Sanino“ autorius. Rašytojas reikalauja išteisinti Conradi ir kviečia liudyti visas „didžiojo komunistinio eksperimento aukas, nukankintas ir sušaudytas bolševikų rūsiuose, žuvusias iš bado ir šalčio, mirusias dėl nešvaros ir epidemijų“. „Vorovskis, – rašo Arcybaševas, – nužudytas ne kaip idėjinis komunistas, bet kaip budelis... Nužudytas kaip viso pasaulio padegėjų ir nuodytojų, ruošiančių vargšės Rusijos likimą visam pasauliui, agentas.“

Lozanos teismas priima išteisinamąjį nuosprendį. Apie tai, kaip į žudiką žiūrima Šveicarijoje, byloja ištrauka iš GPU darbuotojo, komandiruoto į Lozaną su specialia užduotimi, ataskaitos. „Tik būnant čia, vietoje, galima įsivaizduoti, kaip šioje šalyje elgiamasi su nusikaltėliu. Iliustruoto žurnalo atstovas, norėjęs nufotografuoti nusikaltėlį, susitiko su juo vienoje iš konditerijų. Žandaras sėdėjo šalia ir gėrė kavą.“

Helvetai demonstruoja nepaprastą imunitetą Utopijos skleidžiamai ideologijai, užsimojusiai prieš nuosavybę. Tik saujelė Šveicarijos komunistų, praradusių viltį sulaukti palaikymo tėvynėje, vadovaujami Fritzo Platteno išvyksta į rytus kurti savojo rojaus žemėje, bet pasiekia tik skaistyklą. 1937 m. rugpjūtį areštuojama Platteno žmona Berta, o 1938 m. kovą jis pats – už ryšį su liaudies prieše – žmona. Paskutiniame laiške iš Užpoliarės lagerio kelios dienos prieš mirtį šveicaras pažįstamai šiaip taip išvedžios: „Brangioji Olia, dabar guliu ligoninėje. Buvau labai silpnas ir ištinęs, bet dabar man vis geriau ir geriau.“

Kelioms hermetiškai uždarytoms kartoms Šveicarija – tik abstrakti sąvoka iš istorijos vadovėlio: ten Vadas rengė Didįjį Perversmą. Stalino premijos laureatas Viktoras Nekrasovas, atsidūręs emigracijoje Ženevoje, išsaugojo atviruką su Šiljono pilimi. „Kiek nustebau pamatęs jį už stiklo laikraščių kioske prie išėjimo iš pasažo Kreščiatike, – prisimena jis knygoje „Abipus sienos“. –­ Nusipirkęs kitoje pusėje perskaičiau: „Vietos, kuriose lankėsi Leninas. Šiljono pilis. N metų vasarą joje lankėsi V. I. Leninas ir N. K. Krupskaja.“ Pasilikęs Šveicarijoje, nedelsdamas pasekiau jų pėdomis. Ir stovėdamas niūriame požemyje priešais koloną, prie kurios kadaise buvo prikaltas François Bonivard’as, mąsčiau apie Byroną. Jei jis būtų gimęs pusę šimtmečio vėliau, būtų žinojęs, kuo iš tikrųjų garsėja ši pilis, ir nebūtų rašęs apie kažkokį Šiljono kalinį...“

Kol režimas atrodo amžinas ir nepajudinamas, du rusų klajūnai susitaria susitikti prie Ženevos ežero. Du rusų literatūros titanai, leidimų gyventi Šveicarijoje turėtojai. Vienas – tiesiai iš prakaitu ir baime trenkiančio Maskvos kalėjimo, kitas – ateivis iš Zemblio. Vienas – visaaprėpiantis zekas, įveikęs savo vėžį ir pajutęs pašaukimą sutriuškinti Utopiją, kitas – vabzdžių ir žmogiškųjų lepidopterų kolekcininkas, suspėjęs laiku pabėgti iš trijų skęstančių šalių. Šiai neutraliai teritorijai buvo lemta tapti jų susitikimo vieta. Ji tampa jų nesusitikimo tašku.

Kai senatvėje apsigyvenusio Šveicarijoje ekrano karaliaus paklausė, kodėl jis pasirinko Ženevos ežero krantus, šis atsakė: „Todėl, kad nusipelniau to visu savo gyvenimu.“ Kažką panašaus apie save galėjo pasakyti ir pats „šveicariškiausias“ rusų rašytojas, pasirinkęs gyventi ir mirti Montrė.

Šešių kambarių liukse „Montreux Palace“ viešbutyje gyvenęs nuomininkas vadina šią paskutinę savo priebėgą „unreal estate“. Kadaise, tolimąjį vargingąjį 3 dešimtmetį, glaudęsis Berlyno emigrantų viešbučio kambarėlyje, į klausimą, kur norėtų gyventi, jis atsakė: „Dideliame patogiame viešbutyje.“ Dabar prabangiame, fin de siècle stiliaus vonios kambaryje, prie klozeto visada stovi šachmatų lenta su šachmatų figūrėlėmis, o ant grindų kasdien paklojamas naujas kilimėlis, ant kurio užrašyta savaitės diena, – tam atvejui, jei svečias visiškai prarastų laiko pojūtį, užsižiūrėjęs į Ženevos ežerą ir Savojos Alpes.

Nabokovas Šveicarijoje – optimalus šachmatininko ėjimas gyvenimo lenta, kai po kelių cugcvangų išvarytas iš peterburgiškosios vaikystės karalius pastatomas į vienintelį saugų laimingą langelį. „Aukščiausieji interesai“ nusiaubė jo gimtuosius namus, sušaudė poetus, išvijo profesorius, panaikino ne tik raidę „ѣ“, bet ir kastravo Žodį. Visas jo gyvenimas – šeimos, kalbos ir rankraščių bei kartotekų gelbėjimas nuo ideologijų ir režimų. Savo veikėjams jis dovanoja kraštą, kur galima gyventi ir mirti kaip gyvenime – be tironų pagalbos. Jis dovanoja sau „laimingų šveicarų“ šalį.

Solženicynas Šveicarijoje – mentalinis nesusipratimas, aukščiausiojo programuotojo klaida, kurią greitai ištaiso advokatai. Jis persikrausto iš nekenčiamo Ciuricho į Riazanės miškus primenantį Vermontą ne tik dėl to, kad nenori maitinti savo „Archipelagu“ šveicarų mokesčių valdininkų, bet ir todėl, kad Šveicarijos pabėgėlių įstatymai neleidžia jam pasireikšti kaip kovotojui. Jo žodis skirtas kovai. Jo knygos pirmiausia turėjo sutriuškinti režimą, vėliau kaip nugalėtojas turėjo grįžti jis pats.

Jiedu užima kraštutines priešingas pozicijas ant Karamzino–Nečiajevo ašies. Du tarpusavyje nesuderinami elgesio kodai tėvynės mėsmalėje. Didvyriškas Kovotojas ir nepalaužiamas Dezertyras.

Pasak Vladimiro Maksimovo, Solženicynai laišku pranešė Nabokovui planuojamo vizito laiką, o Nabokovas dienoraštyje užsirašė: „Spalio 6 d., 11:00, Solženicynas su žmona“, nė neįtardamas, kad šis laukia patvirtinimo. Atėjus Solženicynų išvykimo iš Ciuricho dienai, atsakymo iš Montrė nėra. Nežinodami, ką reiškia ši tyla, Solženicynai atvyksta į Montrė, nueina prie viešbučio ir nusprendžia važiuoti toliau, manydami, kad Nabokovas susirgo arba nenori jų matyti dėl kokios nors kitos priežasties. Tuo metu Nabokovai ištisą valandą sėdi ir laukia svečių – restorane užsakyti priešpiečiai – ir spėlioja, kodėl šie neatvyko.

Vėliau susitikęs ir su vienu, ir su kitu Maksimovas stengiasi abiem paaiškinti, kad įvyko paprasčiausias nesusipratimas, tačiau po šio įvykio nei Nabokovas, nei Solženicynas daugiau nerodė jokio susidomėjimo galimybe palaikyti ryšius.

Esama ir daugiau versijų.

Rusų moiros akylai seka, kad paraleliniai pasauliai nesusieitų net Šveicarijoje.

Režimas žlugo. Bet kas vis dėlto sutriuškino Utopiją? Kovotojai? Ar dezertyrai?

Štai rusai ir vėl užsienyje.

„Jų visur gausu, ypač geruose viešbučiuose. Atpažinti rusus vis dar taip pat lengva, kaip ir anksčiau. Jau seniai užfiksuoti zoologiniai požymiai ne visai išnyko net ir žymiai pagausėjus keliautojų. Rusai garsiai kalba ten, kur kiti kalba tyliai, ir išvis nekalba ten, kur kiti kalba garsiai. Jie balsiai juokiasi ir pakuždom pasakoja juokingus dalykus; jie greitai susipažįsta su patarnautojais ir sunkiai –­ su kaimynais, maistą į burną dedasi peiliais, kariškiai panašūs į vokiečius, bet skiriasi nuo jų akiplėšiškais sprandais su originaliais šeriukais, traukiniuose ir garlaiviuose damos stulbina apranga ne mažiau nei anglės prie table d’hôte ir kt.“ Tai Gerceno citata, bet aktualiai skamba ir praėjus pusantro šimtmečio.

Davoso padavėjo pasaulėvokos požiūriu rusai – tai tie, kurie palieka daugiau arbatpinigių, nei kainavo užsakymas.

Ciurichą užplūdo verslininkai banditų manieromis. Jų devizas – persiimti žmogiškosiomis vertybėmis, t. y. atsidaryti sąskaitą banke Banhofštrasėje.

Knygoje „Įvadas į Europos istoriją...“, išleistoje 1718 m. Sankt Peterburge, jau pacituota patarlė: „Point d’argent, point de Suisse“ („Taip jau yra: nėra pinigų, nėra helvetų“). Šveicarijos bankai –­ žmogaus pergalės prieš laiką simbolis. Kadaise, išvykdamas į Rusiją Leninas, Ciuricho kantono banko klientas, išsigrynino indėlį, o taupomąją knygelę su 5 frankų ir 5 santimų likučiu paliko Raisai Charitonovai, Ciuricho bolševikų sekcijos sekretoriaus Moisejaus Charitonovo žmonai, kad ši sumokėtų partijos nario mokestį. Savo memuaruose Charitonova aprašo, kaip atėjusi į banką pateikė banko tarnautojui Lenino taupomąją knygelę.

„– V. Uljanovas. Kaip? Tas pats Uljanovas, kuris gyveno pas mus Ciuriche kaip politinis emigrantas, o dabar Rusijoje tapo tokiu garsiu žmogumi? Uljanovas, apie kurį rašo visi laikraščiai?! –­ aiktelėjo jis.

– Taip, – atsakiau jam kaip įmanoma santūriau. – Tas pats Uljanovas, politinis emigrantas, kuris kadaise gyveno Ciuricho senamiestyje, Špygelgasėje 14, pas batsiuvį Kamererį. Dabar po daugelio metų tremties grįžo į Rusiją, kad kartu su liaudimi iškovotų savo šaliai laisvę ir laimingą gyvenimą.“

Banko tarnautojai sulekia pažiūrėti į rusų garsenybės taupomąją knygelę.

„Visi apžiūrinėja, stebisi.

– Ką gi, – galop kreipėsi į mane vyriausiasis kasininkas grąžindamas knygelę, – galite uždaryti sąskaitą ir atsiimti indėlį.

– Ne, ačiū, – atsakiau. – Atėjau pas jus ne tam, kad galėčiau atsiimti 5 frankų indėlį. Šitą taupomąją knygelę parsivešiu su savimi į Rusiją, o indėlis tegu lieka Šveicarijos banke. Indėlis nedidelis, užtai indėlininkas – didis. Tiesiog norėjau, kad jūs tai sužinotumėte.

Atsisveikinau ir patraukiau išėjimo link. Atsisukusi pamačiau apstulbusius klerkus; šie tebestovėjo prie vyriausiojo kasininko langelio.“

Didžiojo indėlininko tėvynėje daug kartų pasikeitė ne tik pinigai, sistemos, režimai, oficialios ideologijos, šalies pavadinimas, bet ir pati šalis suspėjo suby­rėti, iš naujo susijungti ir vėl subyrėti. O Kantono banke Banhofštrasėje metų metus metodiškai buvo skaičiuojami procentai. Sąskaita Nr. 611361 pergyveno ir patį indėlininką, ir jo sukurtą Utopiją, ir toliau lauks Iljičiaus paveldėtojų.

„Aukščiausieji interesai“ laikini. Priešingai nei frankas.

Antrą kartą šalies istorijoje atidarius sieną, vėl atsirado vertybių difuzijos galimybė. Ar šįkart bus išmokta šveicarų pamoka? Ar „gandralizdis ant stogo“ ir „Hoppe ir kompanija – penkta generacija“ vėl sukels alergiją? O nustekenti gyventojai ir vėl patrauks paskui Kažkokį Šaukiantįjį į kovą už teisų reikalą: paleisti artimui – niekšui prekeiviui mafijozui –­ raudoną gaidį ant stogo? O gal mes mokomės pagal kažkokią kitą programą? Specialiojoje mokykloje, kurioje ugdomi berniukai, skirti gauti į kaulus?
Šveicarijos pilietis buvo ir Nikolajus Stavroginas, „Demonų“ veikėjas. Pas­kutiniame laiške jis praneša Darjai Pav­lovnai, kad turi Šveicarijos pilietybę ir namą Urio kantone ir kviečia ją vykti tenai su juo gyventi. Kai Darja puola ieškoti Stavrogino, norėdama pranešti, kad sutinka, romanas baigiasi – Urio kantono pilietis jau spėjo pasikarti.

Galop, argi visi rusų keliautojai nėra Urio kantono piliečiai?

Karo metais į Šveicariją iš Vokietijos bėgo rusų karo belaisviai ir išvarytieji darbams. Oficialiais duomenimis, 1945 m. Šveicarijoje 75 stovyklose gyveno 7462 internuoti rusai.

Apie šimtas iš jų buvo įkurdinti 1942 m. gruodžio 8 d. atidarytoje Andelfingeno stovykloje, kirto ten mišką ir tiesė kelią. Kas mėnesį jie gaudavo po 20 frankų kišenpinigių, jų paslaugoms buvo biblioteka, radijas, muzikos instrumentai, rodyti sovietiniai filmai, rengtos ekskursijos į Ciurichą, į muziejus, zoologijos sodą, prie ežero.

Regina Kägi-Fuchsmann stovykloje dirbo šveicarų organizacijos pabėgėliams remti įgaliotine. Ji paliko prisiminimų. „Rusai paprašė stovyklos vyriausiosios valdybos leisti nedirbti Raudonosios armijos dieną, kuri sovietų Rusijoje laikoma svarbiausia švente, ir surengti koncertą artimiausio kaimo –­ Andelfingeno –­­ svečių namuose. Jie norėjo pasikviesti tuos, kurie užsiima pabėgėlių reikalais, kaimo gyventojus ir savo sekmadienių bičiulius iš Ciuricho.“ Rusų prašymas buvo patenkintas su sąlyga, kad iki pietų jie dirbs – taip pat kaip visi šveicarai privalo dirbti net per nacionalines šventes. „Rusai pareiškė, kad tokiu atveju jie visai atsisako pasirodyti ir nedirbs, nes tai jų nacionalinė šventė. Stovyklos vadovybė iškvietė policiją ir išleido griežtą įsakymą dirbti... Numatytą dieną internuotieji atėjo į pusryčius išeiginiais drabužiais ir atsisakė eiti į darbą. Po pietų rusai susirikiavo po keturis į koloną ir taip išsirikiavę nužygiavo iš stovyklos iki kaimo, pasiekė svečių namus, kur turėjo vykti koncertas, apsisuko ir grįžo atgal į stovyklą.“ Įtampa augo. Špinatai, patiekti pietums, suvaidino detonatoriaus vaidmenį. „Jie išmetė visas lėkštes su špinatais pro valgyklos langą. Rusijoje špinatais veikiausiai peni kiaules: rusai pasijuto taip, lyg būtų įžeista jų, sovietų kareivių, garbė...“ Internuotieji iš viso atsisakė dirbti ir paskelbė bado streiką. „Stovyklą apsupo kareiviai, į rusus nukreipė kulkosvaidžius.“ Kelis žmones suėmė, stovyklą išformavo, didžiąją dalį išsiuntė į kitą stovyklą, į atokiai kalnuose esantį Raroną.

Pasibaigus karui iškilo beveik aštuonių tūkstančių rusų repatriacijos klausimas. Visiems buvo išdalyta brošiūra „Tėvynė laukia Jūsų, draugai“. Nenorėjusieji grįžti galėjo likti Šveicarijoje – tai pasirinko tik apie 50 žmonių. Beveik visi išvyko į tėvynę gera valia. Kägi-Fuchsmann: „Viena maloni medicinos slaugytoja prieš išvykimą porą savaičių gyveno pas mane. Ji sakė: „Mes visi žūsime. Rusija negali sau leisti vėl priimti tiek daug žmonių, kurie matė Vakarus. Jei būsiu gyva, parašysiu jums.“ Gavau nepasirašytą atviruką iš Zalcburgo: „Likite sveika!“ Daugiau iš jos niekada nieko negavau.“

Levas Tolstojus, „Liucerna“: „Begalinis gailestingumas ir išmintis to, kursai leido ir įsakė būti visoms šitoms priešybėms.“

Ciurichas, 1998 m. kovas

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko

http://magazines.russ.ru/inostran/1998/9/shishkin.html