Praėjus maždaug valandai nuo pokalbio su Micheliu Houellebecqu pradžios Adamo Lindermanno galerijoje „Venus over Manhattan“, Aukštutiniame Istsaide, kur iki rugpjūčio 4 d. eksponuojama rašytojo fotografijų paro­da „Prancūzų koliojimas“ („French Bashing“), pašnekovas užsimanė parūkyti lauke. Faktas, kad taip pat rūkau, jį sudomino gerokai labiau nei kuris nors iš mano klausimų apie fotografiją, romanus, Prancūzijos, Europos ir Amerikos politiką. „Draudimas negalioja!“ –­ pasakė jis. Kol nuėjome prie lifto, M. Houe­llebecqas papasakojo Kalifornijoje nesutikęs nė vieno rūkoriaus. Paaiškinau, jog čia mes pernelyg rūpinamės sveika gyvensena ir įvairiomis veik­lomis, tokiomis kaip joga. Jis atsakė: „Niekas neprivers mūsų užsiimti joga.“

Lauke M. Houellebecqas krūptelėjo – diena labai saulėta ir švelni. Jis paaiškino: Prancūzijoje gražiu oru žmonės paprastai nesivargina eiti į parodų atidarymus. (Kitą dieną M. Houellebecqas nepasirodė „Albertine“ knygyne, Niujorke, kur turėjo įvykti susitikimas. Gerbėjų minia liko nusivylusi.)

Rašytojas į Niujorką atvyko po aud­ringo politikos sezono Prancūzijoje. Dabartinis prezidentas François Hollande’as atsisakė kandidatuoti dar vienai kadencijai, o iškart į priekį išsiveržusį respublikoną Alainą Juppé ir buvusį prezidentą Nicholas Sarkozy išankstiniuose rinkimuose nugalėjo François Fillonas. Pagrindinėje kampanijoje F. Filloną sutriuškino „Penelopegate“ skandalas – jis, dar dirbdamas Nacionalinėje Asamblėjoje, fiktyviai įdarbino savo žmoną. Galop antrajame rinkimų ture Emmanuelis Macronas, balandį įkūręs naują cent­ristų partiją, įveikė Marine Le Pen iš kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinio fronto“. Lyg farsas viename M. Houellebecqo romane, E. Marcono santuoka su Brigitte Trogneux, 24 metais vyresne jo vidurinės mokyklos mokytoja, pritraukė daug gašlaus dėmesio.

Tą popietę Madisono aveniu rašytojas susižavėjo pro šalį einančiu vaiku su kuprine, papuošta didžiuliais rožiniais smaigais ir atrodžiusia lyg ryškiaspalvio stegozauro nugara. Pasidomėjau, kodėl paskutinio romano „Pasidavimas“ (liet. k. „Kitos knygos“, 2016, – vert. past.) pasakotojas – depresyvus literatūros profesorius Prancūzijoje, kur prezidentu išrenkamas musulmonas, o universitetai apdovanoja fakultetų darbuotojus, atsivertusius į islamą, – valgo tiek daug prasto sušio. „Jis ne tiek prastas, kiek tiesiog standartinis. Sakyčiau, ganėtinai malonaus skonio.“

Panaši pasaulėjauta juntama ir „Prancūzų koliojimo“ nuotraukose. 2016 m. Paryžiuje, „Palais de Tokyo“, eksponuotą gerokai didesnę parodą „Išlikti gyvam“ („Rester vivant“) sudarė du dešimtmečius M. Houellebecqo darytos fotografijos. Paroda „Venus“ perskirta į dvi erdves, vienoje pagrindinė tema – turizmas, kitoje – Europa. Turizmo erdvė – baltomis sienomis, ryškiai apšviesta, o nuotraukos varijuoja nuo blizgių, modernių, medžiu dekoruotų viešbučių fojė ir liftų kabinų, iki akinančių kurorto iškabų ir reklamų reprodukcijų. Paklausus, ar žaliuojančiame paplūdimyje ant reklaminio stendo, skirto ūkio produkcijai, pritaisyta kičinė karvė simbolizuoja amerikonizaciją, jis tepasakė: „Prancūzijoje taip pat mėgstame savo karves.“ Patalpos grindys padengtos pigiais kilimėliais, surinktais iš įvairių turistinių skylių. Viešbučio balkonų po milžinišku „Beverly Hills“ užrašu vaizdas paliko man didesnį įspūdį nei kas nors kita, matyta Beverli Hilse. M. Houellebecqas paaiškino, kad tai kadras iš miesto greta jo vasarvietės Ispanijoje.
Patalpa, skirta Europai, išdažyta juodai, o nuotraukos apšviestos rėminančiais projektoriais, todėl susidaro įspūdis, kad jos švyti. Ant keleto jų atspausdinti į anglų kalbą išversti M. Houellebecqo tekstai. Amerikietis rašytojas, kurį atsivedžiau į parodos atidarymą, atkreipė dėmesį, kad eilutė, atspausdinta ant aeronuotraukos su dykumą primenančiu vaizdu (matyt, vėl Ispanijos), skelbia: „Pasaulis yra normalaus dydžio.“ O Lorin Stein „Pasidavimo“ vertime ši eilutė tokia: „Pasaulis yra vidutinio dydžio.“ Pastarasis variantas, turintis komercinio atspalvio, skamba geriau. M. Houellebecqas prisipažino: serija aeronuotraukų su Avalono priemiesčio daugiabučiais padaryta iš oro baliono, kuriuo rašytojas mėgo skraidyti, nes tai, jo teigimu, suteikė galimybę sustoti ore ir palaikyti pastovų aukštį. Poetas, sutiktas vakarėlyje kitą naktį, pastebėjo, kad karšto oro balionas yra gera rašytoją apibūdinanti metafora.

Galerijos anotacijoje „Prancūzų ko­lio­jimo“ fotografijos vadinamos distopinėmis – niūrūs pastatai, keliai, traukinių stotys etc. – ir prilyginamos M. Houellebecqo romanų scenoms. Vis dėlto distopija, man regis, netinkamas žodis nei vienu, nei kitu atveju. M. Houellebecqas parašė tik vieną tikrą distopinį romaną – klonų ir ateities mokslinės fantastikos romaną „Salos galimybė“, o kitas – „Pasidavimas“ – apžvelgia artimą ateitį, kurioje Prancūzija šaltakraujiškai valdoma musulmonų. Rašytojo fikcinius pasaulius – „Kovos lauko išplėtimą“ (nihilistinė biuro komedija), „Elementariąsias daleles“ (tarptautinis blokbasteris apie seksualinį išsilaisvinimą ir jo išprovokuotus beviltiškus efektus, išgarsinusius M. Houellebecqą), „Platformą“ (romanas apie sekso turizmą ir terorizmą) bei „Žemėlapį ir teritoriją“ (čia Mišelio Huelebeko nužudymas sugretintas su Džedo Martino –­ garsaus konceptualiojo menininko – port­retu) – tinkamiau apibūdinti kaip zonas, prikimštas apgaulingo žavesio.

Šitaip mane paveikė atšiaurios ir ryškios „Venus“ galerijos sienos. Verta paminėti, jog dalį M. Houellebecqo ekspozicijos „Palais de Tokyo“, gausiai komentuotos 2016 m., tačiau neatvežtos į Manhataną, sudarė nuotraukų serijos, kuriose pagerbiamas miręs rašytojo korgis Clément, ir kičinės šuns akvarelės, nulietos buvusios žmonos. „Kaip ir jo novelės, – apie Paryžiaus parodą „Apollo“ žurnale rašė Digby Warde’as-Aldamas, – parodą iš solipsistinės mizerijos pragarmės išvaduoja turtingas neišraiškingo humoro krūvis, būdingas visiems jo darbams.“ Ekspozicijoje taip pat buvo fumoir, t. y. rūkomasis: „...broliškas rūpestis kolegomis rūkoriais.“ Ačiū.

Vienintelė klaida, kurią padariau prieš susitikimą su M. Houellebecqu, – neperžvelgiau „Žemėlapio ir teritorijos“. Turbūt būčiau supratęs, kad imsiu interviu iš fikcinio menininko Džedo Martino. Romane jis stambiu planu fotografuoja „Michelin“ žemėlapius ir aliejiniais dažai tapo kuklesnių profesijų atstovų (mėsininkų ir mechanikų) bei kapitalistinių įžymybių (Bilo Gaitso, Džefo Kunso, M. Huelebeko) portretus. Nors M. Houellebecqo sumanymas parodoje ne visai toks pat kaip romane, vis dėlto esama panašaus lengvabūdiškumo. Jie abu netgi taip pat kalba su žurnalistais. „Aš paprasčiausiai noriu paliudyti apie pasaulį...“ – Džedas sako jaunai „Art Press“ žurnalistei apie savo darbą. M. Houellebecqo bend­ravimas su manimi buvo panašus –­­ trumpas, atžarus ir neišraiškingas. Tai pokalbio dalis, sutrumpinta, redaguota ir tarpininkauta mūsų vertėjo O.

Kokios idėjinės šio projekto ištakos? Kaip dvi parodos erdvės siejasi su jūsų knygomis?

Turizmas – tai idėja, esanti „Platformoje“, čia turizmas aprašomas Tailande ir Kuboje, o „Žemėlapis ir teritorija“ yra apie Prancūzijos turizmą.

Ar patvirtintumėte, jog per jūsų gyvenimą Prancūzija tapo turistiškesnė?

Prancūzija prisitaikė būti nuolatine turizmo zona su viešbučiais ir turistams įrengtais SPA centrais, kurie man gimus dar neegzistavo. Kiekviename mieste yra informacijos stendų.

Kaip tai paveikė prancūzus?

Jie dažniausiai džiaugiasi, nes yra bedarbiai. Bet koks būdas rasti darbą yra geras. Kai vaikai pradeda dirbti turizmo srityje, tėvai džiūgauja.

Kokios turizmo ir migracijos sąsajos, ypač vertinant iš politinės perspektyvos?

Šios dvi sritys nebendrauja, kadangi migrantai keliauja į miestus ir priemiesčius, o turistai – į gražesnes vietas. Neretai į turtuolius kinus nusitaiko plėšikai. Tai vienintelė interakcija. Išpuoliai Paryžiuje turėjo neigiamų pasekmių turizmui.

Kur gyvenate dabar?

Paryžiuje.

Po „Elementariųjų dalelių“ persikėlėte į Airiją. Kiek ten gyvenote?

Vienuolika metų.

Kodėl grįžote?

Kad kalbėčiau prancūziškai.

Kiek laiko esate grįžęs?

Penketą metų.

Ką manote apie rinkimus?

Jie buvo patys žaviausi iš visų iki šiol vykusių. Įdomesni nei kuris kitas politinis įvykis.

„Nacionalinis frontas“ nusilpo?

Ne.

Ar dabar taip bus nuolatos – centristai prieš radikalius dešiniuosius?

Niekas nežino. Tik aišku, kad nebėra socialistų partijos, apie kurią galėtume kalbėti. Dabar yra kraštutinių kairiųjų, centristų ir kraštutinių dešiniųjų partijos. Įdomu, ar jos suskils į atskiras frakcijas. Nežinia, kaip bus.

Rinkimai buvo įdomesni už jūsų sugalvotuosius „Pasidavime“?

Taip, šiuose buvo gerokai daugiau staigmenų. Per pastaruosius dvejus metus A. Juppé iškilo kaip vienas pagrindinių kandidatų, tada lyderio poziciją perėmė F. Fillonas, paskui dėl jo kilo skandalas, o tada žlugo pagrindinės partijos. Šito numatyti nebuvo įmanoma.

Jus nustebino „Brexitas“?

Neseku Britanijos įvykių. Tikėjau apklausomis, todėl buvau nustebintas.

Kaip manote, ar gali įvykti „Frexitas“?

Ne, abi valstybės save vertina skirtingai. Britai manosi esantys viršesni ir kad jiems bus geriau atskirai. Prancūzija turi polinkį save vertinti prasčiau už Vokietiją. Tai nebūtinai rodo simpatizavimą Europos Sąjungai. Paprasčiausiai stinga tikėjimo, kad prancūzams gerai seksis atskirai. Jie save laiko viena iš pietinių valstybių, tokių kaip Ispanija, Italija ar Graikija.

Tai e. cigaretė?

Taip, elektroninė cigaretė.

Ar jums jos patinka?

Neblogos, vis geriau negu nieko.

Kokį vaidmenį atlieka euras?

Prancūzai nemėgsta Europos. Vis dėlto bijo ištrūkti iš euro zonos.

Sutinkate, kad Graikija buvo paversta euro verge?

Nežinau. Daugybė ekspertų gąsdina bankrotu ir skurdu, jei Prancūzija pasitrauks iš euro zonos, todėl žmonės bijo.

Ką manote apie E. Macroną ir jo žmoną?

Ko būtent klausiate apie jo žmoną?

Ką, jūsų manymu, ši istorija atskleidžia apie politinio lyderio būdą?

Man taip niekada nenutiko, vis dėlto išgirstu apie pasaulyje vykstančius tokius dalykus. Tai pasikartojantis motyvas, todėl nė kiek nestebina.

Ar kada buvote susižavėjęs kuria nors savo mokytoja?

Ne, o jūs?

Ne.

Iš dalies gailiuosi, nes tai atrodo taip jaudinančiai, su cigaretėmis ir pan.

Ar buvote užmezgęs santykius su vyresne moterimi?

Buvau, tačiau ne tokius rimtus ir niekada su savo vadove.

Jūsų parodoje tik viena nuotrauka man pasirodė labai katalikiška. Joje – mažesnė Marijos statulos nuotrauka uždėta ant bažnytinės skelbimo lentos. Kas čia buvo sumanyta?

Parodyti skirtumą tarp religijos ir įsitraukimo į religines veiklas. Katalikybė užteršta protestantiška tvarka.

Lankotės bažnyčioje?

Ne per dažniausiai. Nesu krikštytas.

Tiesa, kad jūsų motina atsivertė į islamą?

Netiesa. Tai buvo pramanas laikraščiuose, kai pasirodė „Pasidavimas“. Tik anekdotas.

Taigi niekada nebuvote religingas?

Buvo laikotarpis, kai į bažnyčią ėjau gana reguliariai ir svarsčiau pasikrikštyti, beveik buvau pakrikštytas, tačiau pasiruošimas truko per ilgai, todėl nusprendžiau to nebedaryti.

Ką manote apie šios šalies prezidentą (Donaldą Trumpą, – vert. past.)?

Keista, kad jį išrinkote.

Ar jis, kaip personažas, jums įdomus? Daugelis liberalų bjaurisi savo šalimi, išsirinkusia tokį žmogų.

Tai parodo, kad esama didžiulės prieštaros tarp dviejų šalies dalių. Prieštara egzistuoja ir Prancūzijoje, vis dėlto „Nacionalinį frontą“ turime 40 metų, o D. Trumpui laimėti rinkimus užteko metų. Labai greitai. Būtent tai ir stebina. Prancūzijoje manėme, kad visi mėgo Baracką Obamą, bet galbūt žiniasklaida melavo. O gal ir ne.

Buvo žmonių, balsavusių už B. Obamą, o tada – už D. Trumpą.

Netikiu.

Mano tėvas balsavo už Bernie Sandersą, paskui – už D. Trumpą.

Čia esama logikos.

Man reikia tikros cigaretės. Eime į lauką. Galėsite taip pat parūkyti.

Žinoma. Ar rašote naują knygą?

Ne.

Geras atsakymas.

Tai aiškus atsakymas.

Ar norėtumėte ateiti į vakarėlį „Paris Review“ redakcijoje šiandien?

Kelintą?

Penktą.

Negalėsiu.

 

Kalbėjosi Christian Lorentzen

Iš anglų kalbos vertė Jurgita Radzevičiūtė

www.vice.com, 2017-06-12