Su Rima Kasperionyte, kuri dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą gimnazistams, kalbamės apie tautinio pilietiškumo ugdymą mokykloje, mokytojo įtaką jaunajai kartai. Pokalbį parengė Deimantė Daugintytė.

Šiais metais baigei LEU lietuvių filologijos bakalaurą, nuo rudens ten pat studijuoji magistrantūroje lyginamąją lietuvių filologiją, šias studijas derini su darbu Vilniaus „Minties“ gimnazijoje. Kaip jaunai mokytojai sekasi studijuoti, ar pakanka laiko?

Man atrodo, kad man sekasi. Kol kas. Keliuosi labai anksti: pirmą pusdienį praleidžiu mokykloje, antrą pusdienį – fakultete, vakarais arba taisau mokinių darbus, arba ruošiuosi pamokai, arba ruošiuosi paskaitoms. Kartais būna, kad darau visus tris dalykus. Tai sudėtinga, ypač, kai nori viską atlikti kokybiškai: kad mokiniams būtų įdomu, kad jie ateitų į pamoką ir jos metu nemiegotų. Taip pat, jeigu nenori atėjęs į paskaitas tyliai sėdėti kamputyje, o nori diskutuoti, išreikšti nuomonę, atrasti – reikia daug ruoštis. Bet viskas įmanoma, nes šiuo metu man patinka tiek darbas, tiek studijos. Jeigu reikėtų rinktis vieną veiklą, net nežinočiau, kurią pasirinkti, nes tai atrodo tie dalykai, kurių visą laiką norėjau.
Kažkada pavargusi ėjau iš mokyklos į paskaitas. Buvau tokia fiziškai pavargusi, bet tokia dvasiškai laiminga: mano diena pagaliau yra visiškai pilna – tvarkinga ir turininga, įdomi. Nėra jokio nuobodaus, tylaus slinkimo lėtu gyvenimo keliu.