2018-ųjų rugsėjo 11–14 d., laimėjusi Lietuvos kultūros tarybos edukacinę stipendiją, viešėjau Malmės (Švedija) profesionaliame neįgaliųjų teatre „Moomstea­tern“. Širdyje tikėjau šio projekto sėkme, nes neįgaliųjų teatrais visame pasaulyje domiuosi dar nuo tada, kai 2013 m. kaip vadybininkė pradėjau dirbti Neįgaliųjų naujajame teatre – tai vienintelis profesionalumo siekiantis teatras Lietuvoje, įsikūręs Jakšto g. 9, Vilniuje, ir atšventęs 10 metų veiklos sukaktį.

Meno vadovas Peras Törnqvistas, parašęs man kvietimą, apsidžiaugė, kad atvažiuosiu per jų dviejų spektaklių repeticijas. Tą savaitę repetavo spektaklį vaikams „Tortas“ ir monospektaklį „Fix You“, kurį parengė šio teatro aktorė Therese Kvist. Tai 1 val. monologas, sukurtas dar 2015-aisiais. Festivalyje „Crossing the Line“ 2017 m. mačiau to paties pavadinimo trumpametražį 37 min. filmą: jame vaidino ta pati aktorė su tais pačiais monologais, tad galėjau sekti repeticijas nesuprasdama švedų kalbos. Minėtame festivalyje ir įvyko pirmoji pažintis su „Moomsteatern“ – labai norėjosi ją pratęsti.

Mėgstu posakį „Tikroji kelionė – tai ne kraštovaizdžio, o nuomonės pakeitimas“. Prireikė nukeliauti netrumpą kelią tiesiogine ir perkeltine prasme, kad išsiaiškinčiau atidžiau, o ne tik internete, kas svarbiausia šiame teatre. Žinoma, aktoriai. Jie gabūs, jausmingi, organiški (šis žodis labai dažnai vartojamas teatralų, jis reiškia, kad atlikėjai laisvai ir natūraliai jaučiasi scenoje) – tuo pasižymi visi profesionalūs aktoriai.

„Moomsteatern“ (neverčiamas pavadinimas; sutrumpintai save vadina „Mooms“, liet. skamba „Mums“) – tai 1987 m. įkurtas profesionalus teatras, kuriame vaidina aktoriai, turintys proto arba mokymosi negalią, scenoje jie dažnai pasirodo su sveikais aktoriais. „Moomsteatern“ siekia meninių rezultatų griežtai atmesdami visus terapinius bei socialinius tikslus.

Teatras yra ne pelno siekiantis fondas, jame dirba 15 darbuotojų, įskaitant 7 aktorius, techninius darbuotojus ir administraciją. Aktoriai dirba visą darbo dieną ir gauna atlyginimus, jų darbo sąlygas apibrėžia kolektyvinės sutartys, nesiskiriančios nuo kitų su teatro menu susijusių sutarčių Švedijoje. Aktoriai rengiami Nacionalinėje teatro akademijoje ir yra Švedijos aktorių gildijos nariai. Statydami spektaklį „Moomsteatern“ bendradarbiauja su profesionaliais kviestiniais menininkais, muzikais, režisieriais, scenografais bei kostiumų kūrėjais.

Profesinėje veikloje „Moomsteatern“ aktoriai atskleidžia visas žmogiškumo puses. Asmeniniame gyvenime jie dažnai apibrėžiami kaip neįgalūs, bet „Moomsteatern“ tiki, kad aktoriai išsivaduoja nuo asmeninio gyvenimo scenoje ir sutelkia dėmesį į aktorystę. Teatras įvardija, kad scenoje vaidina ir aktoriai su negalia, ir aktoriai be negalios. Dažnai bendraudami su žiūrovais arba žurnalistais aktoriai išgirsta lyg vaikui užduodamus klausimus: „Kaip prisimeni visą šį tekstą? Ar šiek tiek nerviniesi?“ Tai jų kasdienio gyvenimo dalis.

Šiam teatrui svarbu prisidėti prie struktūrinės diskriminacijos kaitos, stiprinti individualias galimybes ir priešintis stereotipams. Kovoti su sąvoka „neįgaliųjų menas“ – tai tiesiog menas. „Moomsteatern“ aktoriai yra išsilavinę ir patyrę. Scenoje jie vaidina profesionaliai, yra ekspertai ir visais atžvilgiais įgalūs.

2008 m. teatras atsisakė bet kokio bendradarbiavimo su socialinės apsaugos bei globos sistema Švedijoje ir pasiekė tikslą, dėl kurio kovojo, – išgyventi tik iš meno sričiai skiriamų lėšų. Ilgus metus jie laikėsi svarbaus principo, kad politinė sistema pripažintų teatrą kaip visiškai profesionalų. Šiandien jį finansuoja valstybės, regioninės ir vietos meno tarybos.

Malmės „Moomsteatern“ teatras kasmet suvaidina 50–60 spektaklių, pastato dvi arba tris premjeras, apie 40 proc. spektaklių rodomi mokyklose. Teat­ras nuolat keliauja į kitus Švedijos miestus, o kartais ir į kitas šalis. Repertuare „Gyvulių ūkis“ (1996), „Džiunglių knyga“ (2002), „Ypatingoji Evangelija“ (2003), „Alisa Stebuklų šalyje“ (2006), „Oliveris, Stanas ir Faraonas“ (2006), „Žmogus dramblys“ (2007), „Pajacai“ (2009), „Apie peles ir žmones“ (2009), „Ozo šalies burtininkas“ (2010), „Mizerė“ (2011), „Skrydis virš gegutės lizdo“ (2013), „Paryžiaus katedros kuprius“ (2014), „Dieviškoji komedija“ (2014), „Kaštonė“ (2018) ir t. t. Kolektyvas turi ambicijų tapti profesionalių neįgaliųjų teatrų lyderiu. Dabar panašių teatrų visame pasaulyje yra daugiau kaip dešimt.

Mano darbas teatre kasdien prasidėdavo 9 val. ryto. Ne tik dalyvavau repeticijose, bet ėmiau interviu iš aktorių, kalbėjausi su teatro direktore Sandra Johansson. Taip pat turėjau progą pakalbinti ir labai charizmatišką šio teatro meno vadovą P. Tornqvistą.

P. Törnqvistas (dešinėje) su trupe. Sandros Johansson nuotrauka

Labai džiaugiuosi susipažinusi su jumis festivalyje „Crossing the Line“. Tuomet stebėjau jūsų spektaklį „Sapnas“ pagal Augusto Strindbergo pjesę (rež. Pelle Öhlundas ir Nina Jemth). Likau sužavėta jūsų aktorių vaidyba, scenos efektais. Tai buvo, mano nuomone, įdomiausias ir profesionaliausias spektaklis šiame festivalyje.

Vėliau svarstėme, kad šis spektaklis galėjo būti žiūrovams šiek tiek per sudėtingas, nes vyko švedų kalba, o žiūrovai, kurių dauguma – neįgalieji, skaitė subtitrus, tai galėjo juos varginti. Festivalis buvo unikali proga susitikti pagrindiniams Europoje kuriantiems profesionaliems neįgaliųjų teatrams. Svarstėme ir kitą variantą – parodyti spektaklį „Keistuolių kompanija“, nes jo esmė – vaizdiniai, o ne žodžiai: jį suprasti tarptautinei auditorijai būtų buvę lengviau.

Atvykau pas jus jau susipažinusi su 3 jūsų spektak­liais: „Keistuolių kompanija“ (2010), „Sap­nas“ (2016), „Kasparo paslaptis“ (2016, spektaklis vaikams ir šeimai švedų kalba, kurio pagrindinis veikėjas turi Dauno sindromą). Buvau sujaudinta, sukrėsta ir sužavėta spektaklių kokybe, jūsų aktorių meistriškumu. „Keistuolių kompanija“ ir kiti spektakliai man tapo atradimu, kaip negalia scenoje virsta trykštančiu kūrybos šaltiniu, šluote nušluojančiu visus įsivaizdavimus, kad asmenys su intelekto negaliomis ar mokymosi sutrikimais nepajėgūs kurti profesionalaus spektaklio. Kaip vertinate kitų teatrų pasirodymus festivalyje, pvz., Anglijos profesionalaus neįgaliųjų teatro „Mind the Gap“ asmeninių istorijų spektaklį?

Deja, tai buvo paskaita, o ne teatras. Teatre dirbama su vaizduote, su istorija. Juk egzistuoja tarsi nerašyta sutartis su žiūrovais: jie ateina pažiūrėti to, kas išgalvota. Jie puikiai žino, kad tai nebus tikro žmogaus tikra istorija. Aš niekada nestatyčiau spektaklių, kuriuose neįgalieji kalba apie neįgalumą. Visų pirma, jie nėra neįgalieji, jie – profesionalūs aktoriai. Mūsų visiškai kitokios nuostatos, mąstymo būdas. Žinoma, žiūrovai žino, kad atėjo į neįgaliųjų teatrą, bet, žiūrėdami spektaklį, jie nepastebi negalių, niekam tai neberūpi, tas valandas jie praleidžia stebėdami reginį, juo susižavi. Esame kultūros srityje dirbantys profesionalai. Atsisakėme socialinio sektoriaus pagalbos, tad mūsų tik tokia pozicija.

Kada pradėjote dirbti šiame teatre? Ką veikėte prieš tai?

Esu profesionalus aktorius, mokslus baigiau universitete. Vėliau stačiau muilo operas televizijoje, režisavau 200 serijų. Būti aktoriumi nebenorėjau, tiesiog pasidarė nebeįdomu. Esu patenkintas dabartiniu savo darbu ir, jūs domėjotės, esu patenkintas atlygiu. Nesigiriu, nesipuikuoju, bet teatro srityje tarp kolegų dabar esu labiausiai patyręs: atsakingas už repertuarą, kūrybinius pasiūlymus teatrui, tačiau nesu savanaudis, nesiekiu prestižo.

Šio teatro įkūrėjas yra Kjelis Stjernholmas. Jis išėjo iš teatro prieš šešerius metus, bet meno ir negalios srityje dirba labiau kaip lektorius.

Teatro direktorė Sandra Johansson minėjo, kad teatre aktoriai gauna atlyginimą kaip ir bet kuriame kitame Švedijos teatre: 2300–2500 eurų.

Taip, jei profesionalus aktorius išdirba penkerius metus, jo atlyginimas paauga. Lygiai taip pat vyksta ir pas mus. Mūsų aktoriai yra pripažinti profesionalai ir už tai jiems turi būti užmokėta.

Aktoriai pasakojo, kad kiekvieną savaitę turi dainavimo, piešimo užsiėmimų. Ar savo teatre taikote meno terapiją?

Tai jokiu būdu ne meno terapija. Piešiame tam, kad labiau „susiklijuotume“ kaip komanda, kad mūsų spektakliai būtų geresni.

Nedrįsau klausti aktorių apie jų negalias, jie patys papasakojo. Teigė nevartojantys vaistų. Kaip supratau, jų sutrikimai lengvi, netrukdo dirbti.

Mūsų aktoriai puikūs darbuotojai. Turbūt aš esu tas, kuris čia labiausiai serga (režisierius juokavo – tuomet buvo peršalęs, – aut. past.). Negalia nėra mano santykių su jais dalis.

Paprastai darbą pradedame 9 valandą. Kai rodomi spektakliai vaikams, aktoriai renkasi nuo 7, nes spektaklių pradžia 10 valandą. Prieš premjerą kiek­vienas spektaklis repetuojamas 8 arba 9 savaites, visuomet bendradarbiaujame ir su laisvai samdomais specialistais. Pjeses stato ir kiti režisieriai, prieš tai niekada čia nedirbę, – tai galimybė abiem pusėms tobulėti.

Ronnie Larssonas čia dirba 18 metų, o Niclas Lendermaras ilgiausiai – jau 24 metus. Žinau, kaip apgauti aktorius. Ronnie kartais pasiskundžia, kad yra labai pavargęs, tuomet sakau: „Gerai, pailsėk, pavaidinsiu už tave, galbūt net geriau už tave.“ Ir jis... atsigauna.

Stebėjau spektaklio vaikams „Tortas“ repeticijas.

„Tortas“ – tai populiarus švedų TV šou, virtęs kultiniu 1983 m., pagal jį ir parašiau scenarijų. Pjesėje palikta originali muzika, taip pat naudojamos tų laikų dekoracijos. Vaikai jau užmiršę šį šou, o suaugusieji dar ne, tad tikimės pasiekti tėvų ir jų vaikų auditoriją – abi iš karto. Bilietai jau išpirkti. Salėje – 142 žiūrovų vietos, balkone – 14. Yra pritaikytų vietų, kur gali tilpti po 4 neįgaliųjų vežimėlius iš abiejų salės pusių, padaryti įvažiavimai. Kaip ir visur Švedijoje, taikome nuolaidas. Spektaklio „Tortas“ esmė: drąsa klysti ir atsisakymas tapti suaugusiuoju. Šis spektaklis mūsų teatrui išskirtinis, kadangi tapo projektu. Jis parodytas Stokholme, Geteborge ir Ostersunde vis su kita aktorių komanda, tik trys mūsų teatro aktoriai, pagrindiniai personažai, lieka tie patys. Apmokėme neįgaliuosius, atliekančius epizodinius vaidmenis iš kitų, mėgėjų, teatrų Švedijoje („Barda“, „Phantastisk“ ir „Mosaik“). Kaip meno vadovas dirbu jau su penktu šios pjesės ansambliu, tai apsikeitimo žiniomis projektas – apmokėme ir minėtų teatrų pedagogus.

Sužinojau, jog savo darbą pirmiausia pradedate nuo scenarijaus. Aktoriai mokosi tekstą, skaito scenarijų, kaip jie patys sakė, šimtus, tūkstantį kartų, jei reikia. Esate daugelio scenarijų autorius. Ar jie adaptuoti, trumpesni, patogesni, kad aktoriams būtų lengviau išmokti?

Scenarijų rašau išskirtinai kiekvienam aktoriui, nes puikiai žinau jų galimybes. Esu kiekvieno aktoriaus specialistas ir ekspertas. Dirbu taip, kad aktorius nesuprastų, kodėl jis atrinktas tam tikram vaidmeniui. Kai kas scenarijuje tobulai tinka tam aktoriui (atitinka jo būdą, charakterį, temperamentą), bet kai ko nedarė anksčiau. Galbūt šiek tiek gąsdinantis iššūkis aktoriui, bet taip jis visuomet išmoksta ko nors nauja. Aktorius turi nežinoti, ar sugebės suvaidinti. Turbūt pastebėjote, kad Frida spektaklyje vaidina truputį isterišką veikėją (į ją panaši ir gyvenime: nuolat šneka, stengiasi į save atkreipti dėmesį). Žinote, ko teks išmokti Fridai? Kaip personažas, ji tobula, bet teks išmokti ritmo: spektaklyje „Tårtan“ reikalingos tam tikros intonacijos ir ritmas. Ronnie iš visų išsiskiria labai dideliu ūgiu. Spektaklyje jam teks „sumažėti“. Jis labai tvirtai ir drąsiai jaučiasi scenoje, yra labai gabus, garsiai kalba, bet šį kartą privalo tapti labai „mažas“ ir pasirūpinti visais kitais. Dennisas ypač mėgsta kontroliuoti – save ir kitus. Jo personažas šį kartą išskirtinai išsiblaškęs, vis kažin kur nuklysta. Tai iššūkis jo įprastam saugumui.

Visų aktorių klausiau, koks yra jų moto? O jūsų?

Panaudoti sceną taip, kad asmuo būtent joje sužinotų kuo daugiau apie save ir savo gyvenimą.

Kokia metodika remiatės?

Sykį lankiausi Vroclave. Konferencijoje kalbėjo teatro pedagogai. Jie aiškino, kad turi padėti neįgaliesiems kurti, kad reikia jų gailėtis, jais rūpintis. Mane pribloškė paternalistinis požiūris, tiesiog pasibaisėjau. Tai visiškai nesusiję su teatru.

Man patinka jūsų nuostata, kad aktorius nuolat turi išmokti ko nors nauja, nebūti komforto zonoje, naudotis vienu amplua. Galėčiau palyginti tai su kelione: vienaip jaučiuosi Lietuvoje, kitaip – Švedijoje. Nuolat ką nors pamatau ir pastebiu nauja, „įjungiu“ įdėmesnį naujoko žvilgsnį, mąstau intensyviau. Dennisas prisipažino daugiausia išmokstantis scenoje, o ne mokykloje. Ten jam nesisekė nei švedų kalba, nei matematika, o dabar jis tapo vienu puikiausių aktorių.

Taip. Darbas scenoje negali tapti rutina.

Vadinasi, stengiatės aktorius tam tikra prasme pakelti į kitą lygį?

Ne „pakelti“, o sudaryti sąlygas, kad jie patys tobulėtų. Svarbu duoti kuo daugiau progų. Jie daugiau nebe tie, kurie ima, bet tie, kurie duoda, o duoti gali išties labai daug. Apskritai čia mes visi, dirbantys teatre, esame kolegos. Su savo aktoriais galiu nueiti ir alaus išgerti, mūsų santykiai itin draugiški. Nėra tokių sąvokų kaip globėjai ir globotiniai, prižiūrėtojai ir prižiūrimieji. Nedirbu jiems, dirbu su jais.

Aš su savo teatru kasmet dalyvauju Lietuvos neįgaliųjų mėgėjų teatrų festivalyje „Begasas“. Ten pasirodo teatrų trupės iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos. Kiek žinau, jie nėra įkūrę didesnių mėgėjiškų teatrų, renkasi tik dramos būreliuose, kurie organizuojami dienos centruose. Todėl neįmanoma mūsų lyginti. Profesionalus neįgaliųjų teatras veikia tik Varšuvoje.

Taip, jis egzistuoja, bet man jie sakė, kad jaučiasi labai vieniši. Jei norite, bet kada galite mane pakviesti į Vilnių, mielai papasakočiau apie mūsų teatrą ir išsamiai pristatyčiau savo požiūrį.

Labai ačiū už pasiūlymą. Teatras „Compagnie de l’Oiseau Mouche“ Prancūzijoje švenčia 40-metį, teatras „Mind The Gap“ Anglijoje – 30-metį, na, o Neįgaliųjų naujasis teatras Vilniuje, kuriame dirbu, 2018 m. lapkričio 13 d. sulaukė 10-mečio.

Mūsų teatrui jau 31-eri. Pirmuosius 20 metų rūpinomės organizacijos išlikimu. Turėjome įrodyti, kad esame reikalingi, užimti tvirtas pozicijas, kurti labai gerus spektaklius. Stengėmės atsidurti diskusijų cent­re, bendradarbiavome, buvome atviri ir skaid­rūs – štai kas mums padėjo tapti profesionaliems.

„Moomsteatern“ svarbu, kad vaidintų aktoriai ir su negalia, ir be jos. Iš pirmą kartą apsilankiusio žiūrovo sulaukiu komentaro: „Žiūrėjau jūsų spektaklį ir negalėjau suprasti, kuris buvo neįgalus, o kuris – sveikas. Kodėl kuriate teatrą su neįgaliaisiais, jei žiūrovai nepastebi negalios?“ O atsakymas būna toks: „Patys ir pagalvokite apie tokį požiūrį.“

Aktorius P. Öhlundas „Crossing the Line“ festivalyje mokė savo metodikos. Jei padarai scenoje klaidą, sustoji, pažvelgi į publiką – tik tu žinai, kad suklydai, – nieko neatsitiko, viskas gerai, tęsi vaidinimą. Ir jūs kuriate pasitikėjimu ir gyvybingumu sklidiną atmosferą – viskas, kad ir ką aktoriai padarytų, yra OK. Labai daug juokiatės.

Repeticijų esmė – kad ir kas atsitiktų, viskas gerai. Jei kuris užmiršta tekstą, visuomet yra išsisukti mokantis aktorius, nes jis gabesnis ir išmoksta visų žodžius.

Atvykau į Švediją, kaip į labai tolerantišką šalį. Sužavėjo festivalyje rodytas trumpametražis filmas „Fix You“ apie psichikos sutrikimų patyrusios moters išgyvenimus. Jį ketinate rodyti Švedijos mokyklose 15–18 m. paaugliams. Prisipažinsiu, filmas man tapo tam tikra idée fixe.

2013 m. vyko daug diskusijų po mūsų spektaklio „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tuo metu sutikau Mikaelą Javinger. Jos istorija mus sukrėtė ir sujaudino. Monologas buvo rašomas 3 metus. Mikaelai dvipolis afektinis sutrikimas (2 savaites būdavo darbinga, 4 mėnesius gydydavosi ligoninėje). Ji ne rašytoja, niekada nebuvo rašiusi scenarijaus: jai užduodavome daug klausimų, ji mums – taip pat. Sara spektaklyje yra išgalvota, bet jos istorija – tikra.

Klaidingai išverčiau filmo pavadinimą „Pririšti tave“. Mat spektaklio plakatas vaizdavo riešą su ištatuiruotais žodžiais „fix you“, o filme mergina skundžiasi, kad nuo fiksacijos diržų jai atsirado mėlynių ir nubrozdinimų.

Spektaklis, kaip ir filmas, baigiasi aktorės dainuojama daina „Fix You“ – iš čia ir kilo abiejų kūrinių pavadinimai. Tai populiari „Coldplay“ daina. Pavadinimas gali būti verčiamas „sutaisysiu tave“ arba „pagydysiu tave“. Ką man jis reiškia? Esi pasiruošęs priimti save, savo ligą, pažadi sau tiesiog gyventi toliau. Pati Mikaela dalyvauja ir kalba prieš spektaklį, pasakoja apie stiprų nerimo jausmą, žalojimąsi ir viltį – viltį, kuri verčia mus gyventi net ir tada, kai to nebenorime. Taip Mikaela atsiliepia apie „Fix You“: „Tai pjesė ne apie diagnozes, ne apie psichiatriją. Herojė Sara gydoma uždarame skyriuje, jos liga popieriuose vadinama dvipoliu, ribinio tipo asmenybės sutrikimais, žalojimosi, noro nusižudyti problema, tačiau už šių žodžių ir bandymų aprašyti simptomus, slypi begalinė žmogaus viltis ir noras kabintis į gyvenimą.“