Morgana Kulikauskaitė. Idėjų ir veiksmo išalkę vilniečiai

Spalio 6-ąją, išsimatavusi pusę turimų drabužių ir beveik vėluodama, greičiau nei rytiniai sveikuoliai paneriu bėgau į TEDxVilnius – nepriklausomai rengiamą TED konferenciją Lietuvoje, kurioje įvairių šalių atstovai pristatys savo idėjas, galinčias pakeisti pasaulį. Renginio devizas – „Hungry for Action“. Aišku, tai ne TED namai Kalifornija, kur pasirodo tokie pranešėjai kaip Billas Gatesas, Larry’s Page’as, Sergey’us Brimas ar Bobby’s McFerrinas ir kur patekti galima tik su vardiniu kvietimu, kainuojančiu 6000 dolerių, tačiau jaučiuosi tiek pat pagerbta. Dalyvio anketas pildę dar rugpjūtį, porą savaičių laukę atrankos rezultatų, skaitę nemažai organizatorių laiškų ir atsakinėję į papildomus klausimus – visi 700 žmonių pagaliau būriavomės prie Ūkio banko Teatro arenos.
Jokio keistulio dvasia nesklandė: kai kurie atėjo apšilę kojas spalio 3 ir 4 dienomis vykusiuose susipažinimo vakaruose, kiti stengėsi laikytis vieno svarbiausių renginio devizų: „Meet as many people as you can.“ Viena trypčiodama prie durų pasijuntu kaip nusikaltėlė, todėl užkalbinu netoliese rūkantį vaikiną. Mūsų kortelėse matyti ne tik vardai, pavardės ir institucijos, kurioms priklausome, bet ir domėjimosi sritys („Kalbėk su manimi apie...“). Pasiteirauju, kas paskatino dalyvauti. „Ilgai laukiau, kol TED’as atvyks į Vilnių“, – sako statybinių medžiagų eksporto vadybininkas.
O sostinės vardą lyg burtažodį tarus, kur buvęs, kur nebuvęs, štai pirmasis ant scenos lipa ponas A. Zuokas. Pasveikina visas ledes ir džentelmenus, miesto svečius, o tada angliškai sako: „Sveiki atvykę į mano nuostabų miestą Vilnių.“ Susirūpinu, kad tik nenukristų mūsų valdovo karūna, tuo tarpu jis, taip nieko svarbaus ir nepasakęs, stovi prie šviečiančio Vilniaus užrašo ir juokauja apie naujas nuotraukas „Facebook“ profiliui. TAIP, rinkimai jau arti...
Renginio vedėjas kaip į sieną beria mintinai išmoktą kalbą, žiūri į grindis, mosikuoja rankomis, mikčioja. Pagalius į ratus jam vis kaišo svetima ir nepažinta anglų kalbos tartis – sunkiai burnoje verčiasi nepatyręs liežuvis. Ech, tikėkimės, šis mokyklines šventes primenantis kalbėtojas neįkūnija visos konferencijos kokybės.
Ir tikrai ne. Sesiją pradeda Ray Bartkus pranešimu „Kita perspektyva“. Juodas taškelis baltame ekrane virsta planeta, linija –­ brangiu minimalistiniu laikrodžiu ar durimis, Šveicarijos vėliava – procento simboliu. Daugelis jo rodomų paveiksliukų ir jų interpretacijų vis primena, kad mūsų Dailės akademijos absolventas jau seniai gyvena Amerikoje: vaizdai politiškai angažuoti, dažnai slepiantys militaristines, rečiau – ekonomines potekstes. Greitai keisdamas skaidres, menininkas tarsi guru atveria mokiniams kelią į kitokį matymą ir cituoja G. Orwelą: „Reikia nuolat kovoti, kad pamatytum tai, kas po tavo nosimi.“ Mintis nenauja, tačiau įspūdį paliko ne vienam. Neatsitiktinai Bartkaus kalba buvo pirmoji – juk TED misija tokia ir yra: idėjomis keisti žmonių požiūrį.
Antroji scenoje pasirodo blizgančiu mini sijonėliu vilkinti kovotoja už lyčių lygybę Cheryl D. Miller. Laisva, entuziastinga kalbėjimo maniera ir drąsiu feministiniu teiginiu „Mergaitės išgelbės pasaulį!“ ji akimirksniu sudomina publiką. Amerikietės keliama problema – moteriškosios lyties atstovių trūkumas tiksliųjų, ypač technologinių, mokslų srityje. Jos manymu, kalti stereotipai, sektinų pavyzdžių stygius, tačiau didžiausias akmuo skrieja į medijų ir Holivudo daržą. Veiklių ir herojiškų vyriškųjų veikėjų skaičius vaikams skirtoje animacijoje, filmuose, knygose dvigubai lenkia moteriškuosius. „Net masinėse scenose!“ – visus pribloškia Cheryl. Per pertrauką klausiu pranešėjos, ar už Atlanto verčiama ir skaitoma Astrid Lingren, ar dar populiari „Anė iš Žaliųjų mansardų“ ir „Poliana“. Mano nuostabai, ji atsako teigiamai, tačiau pasakoja, kad dabar Amerikoje perkamiausios knygelės dažnai leidžiamos pagal ne itin vykusias televizijos laidas, o dauguma šaunių mergaitiškų personažų iškreipiami (pvz., animacinė herojė „Tyrinėtoja Dora“ „pasipuošia“ makiažu). Vis dėlto amerikietei rūpi ne statistiniai skaičiai, bet akcentuoti, kad šių laikų moters vaizdavimas neskatina mergaičių būti protingomis ir siekti mokslinės karjeros, o paverčia jas seksualiniais objektais.
Užsienio kalbėtojų pasirodymus tęsia Jonathanas Bradfordas, versdamas mus atsiplėšti nuo socialinio gyvenimo problemų ir atsisukti į ekonomiką, kurią lygina su ekosistema: nepavykęs verslas visada puikus kompostas ateities augalams, versle nėra pralaimėjimo, po dešimtmetį trukusio Europos vakarėlio reikia imtis darbo, – tokias mintis dėsto rizikos kapitalistas. Pirmąją sesiją užbaigia Milda Arčikauskaitė, akompanuojant gitarai ir perkusijai. Puikus vokalas, graži mėlyna suknelė, egzotiško grožio moteris. Intelektualus pasitenkinimas – check, estetinis pasitenkinimas – check. Visos varnelės sudėtos, metas atsipūsti.
Šiek tiek po dvyliktos į sceną žengia basi Valentinas Krulikovskis ir Viačeslavas Lukjanovas. Talentingi rusų dramos aktoriai supažindina su dambreliu, arba bandūrėliu, ir leidžia išgirsti, kaip galima groti „visu kūnu“. Paprasto muzikos instrumento paslaptis – individualios vibracijos, padedančios kurti garsą. Ima ryškėti sesijų struktūra – tai muzikinių ir tekstinių pranešimų kaitaliojimas. O niekam ir ne paslaptis, kad vienas svarbiausių TED pristatymų reikalavimų –­ jų atlikimas (dėl ko, aišku, TED’as sulaukia ir daug kritikos, neva už idėją svarbesnis tampa šou).
Pasirodžius dar porai lietuviškųjų kalbėtojų, sceną vėl sudrebina užsienio svečiai. Andrew Hesselis pristato sintetinės biologijos pasiekimus ir perspektyvas: dirbtinai kuriamos ląstelės, suskaitmenintas pasaulis ir mokslas, DNR programavimo galimybės. „Gyvename postdarvinistinėje eroje“, – sako mokslininkas, skatinantis atsikratyti mokslo pasiekimų baimės ir susitaikyti, kad šis procesas ne tik nesustabdomas, jis – žmonijos ateitis. Pranešimas pribloškiantis: puiki intonacija, kūno kalba, vaizdinė medžiaga, įdomūs faktai ir pažangios idėjos. A. Hesselį struktūriškai idealiai pratęsia Jimas H. Poisant’as, dėstydamas mintis apie informacijos sklaidos ir pasiekiamumo svarbą ir skatinimo priemones. „Amazing“, – užsirašau į konferencijos knygelę.
Marcusas Orlovsky’s. Organizatorių nuotraukaŠiek tiek nusivylusi svarstau, kodėl mūsų pranešėjai neprilygsta užsieniečiams. Gal užsiėmę  darbais ir nespėja tinkamai surepetuoti savo pasirodymų? Gal neturi patirties? Gal per sunku mintis reikšti ne gimtąja kalba? Tolesnėse sesijose mūsiškiams būta visko: kalbos pasiklysdavo vertime (daugybė gramatinių ir tarties klaidų neleido užčiuopti pagrindinės minties, nejau Lietuvoje trūksta redaktorių?), atrodydavo visai neapgalvotos, lyg sakomos pagal paskubomis brūkšteltą planelį, arba atvirkščiai – iškaltos ir nebegyvos. Labiausiai išsiskyrė Jono Kubiliaus („Studijavo Masačusetse, štai kodėl“, – paaiškinu sau) ateities mašinų, nudirbsiančių mūsų nemėgstamus darbus, vizijos pristatymas –­ gyvas, energingas, naujas, perspektyvus.
Scenoje savo kūrinius atliko Sauliaus Auglio-Stanevičiaus perkusinių instrumentų grupė, pagal šiuolaikinę muziką dūko „Baltic Ballet Group“ šokėjai, visa savo elegancija sužibėjo Ni&Co klasikinės muzikos atlikėjai. Skirtingi raiškos būdai –­ skirtingos pranešimų kalbos. Sugalvota puikiai: nors dalyviams nė minutei neleidžiama atpalaiduoti proto, lengvą poilsį teikia juslių suaktyvinimas.
Po ilgos įtempto mąstymo ir informacijos „siurbimo“ dienos scenoje laukiamas Marcusas Orlovsky’s. Jis pasirodė Vilniuje jau antrąkart, nors tai nėra būdinga TED renginiams. Pranešimą apie švietimo sistemą prelegentas pradėjo cituodamas T. Jeffersoną, skatinusį išrūšiuoti genijus ir šiukšles. „Kas iš jūsų esate šiukšlės? – klausė susirinkusiųjų. – Kaip mes matuojame sėkmę? Ar pažįstate sėkmingų, bet kvailų akademikų?“ Švietimo konsultavimo įmonės direktorius ne tik užvertė klausimais, jis kalbėjo pavyzdžiais ir teikė atsakymus: apie moksleivių niveliavimą, apie neteisingus švietimo sistemos prioritetus, apie tai, kad klaidingai koncentruojamasi tik į mokinių silpnąsias puses, kad žinių „pumpavimas“ leidžia išsiskleisti medžio šakoms, kurios vėliau nukabinėjamos bereikšmiais sertifikatais, bet sunaikina šaknis –­ smalsumą, viltingumą, geraširdingumą, dėmesingumą. Metaforos, palyginimai, nuotraukos, asmeninės istorijos, filmuota medžiaga, dalyvių įtraukimas į veiksmą (plojimais rinkome naują pasaulio lyderį) ir, žinoma, paties pranešimo aktualumas pelnė Marcusui susirinkusiųjų pripažinimą – salė plojo atsistojusi.
Lynojant lietui, pilni įspūdžių jau ne vieni, bet būriais traukėme įvairiomis kryptimis, kišenės – pilnos vizitinių kortelių, o „Facebook“ paskyra – naujų draugų. Ištvermingiausieji po vakarienės žadėjo grįžti į afterparty. O aš žinojau, kad būtinai grįšiu kitąmet.

Draugai