Morgana Kulikauskaitė. Maištas Salose 2013

Nuotrauka iš asmeninio archyvoAnkstų ir ne patį karščiausią liepos 17 dienos rytą autobusas Vilnius–Anykščiai buvo kaip reta sausakimšas. Būrelis jaunų humanitarų skubėjo prisijungti prie Andrioniškio sodyboje besirenkančių Lietuvos universitetų literatų. Šiemet būtent čia aštuntą kartą vyko vasaros seminaras „Literatūros salos". Dar bevažiuojančius vingiuotais keliukais dalyvius, per daugybę mokslo ir darbo metų išsiugdžiusius keistą nuolatinio skaitymo įprotį, pasitiko ir rimtai nuteikė kelio ženklas „Partizanų laidojimo vieta". „Keliaujančios" salos, šį kartą pasirinkusios maišto temą, atplaukė į sukilėlių kraštą.
Gal ne itin išsimiegoję, gal po kelionės kiek ir nuvargę, bet labai ištroškę žinių rinkomės seminarų salėje. Mindaugas Kvietkauskas, sveikindamas dalyvius, temą pristatė pernelyg nenutoldamas nuo šiandienos realijų. Priminęs Prancūzijos revoliuciją ir maišto virtimą anarchija bei teroru, kalbėtojas palietė šiandienos aktualijas: koks maištas yra ar turėtų būti mūsų laikais? Siūlomuose atsakymuose iškilo ir Maskvos oro uoste tūnančio Edwardo Snowdeno pavardė, ir atsakomybės prabudimo, kaip maištavimo formos, problema.
Marijaus Šidlausko pranešimas vertė ne tik klausyti – dalyvių veidus puošė šypsenos, jie, įsitraukę į diskusiją, siekė nustatyti lietuvių prakeiktųjų poetų tapatybes. Prakeikti likimo? Žemiškosios valdžios? Skaitytojų? Klausimo aidas girdėjosi ir kitomis seminaro dienomis. Gal dar tebeklaidžioja ir neleidžia ramiai miegoti niekuo dėtiems dabartiniams sodybos poilsiautojams...
Apie lietuvių, kaip „prakeiktos lyrikų tautos", prigimtį kalbėjo ir Vita Ivanauskaitė‑Šeibutienė, priminusi apie mūsų folkloro minoriškumą. Sukilimų dainų įrašai, dainų variacijų istorija ir tekstų santykis su istorinėmis realijomis įstrigo ne vieno dalyvio galvoje – melodijos skambėjo ir vakarojant prie Šventosios.
Kaip įprasta, į literatų draugiją buvo pakviestas ir kitos mokslo srities specialistas – istorikas Aurimas Švedas. Struktūruotas pranešimas išsiskyrė ne tik tema, bet ir nuoseklumu, o vizualiai sustiprinta humanitarinio mokslo, kaip daugiabučio namo, kuriame kartu sugyvena skirtingos teorijos, metafora atmintyje liks ilgam. Būtų verta pamąstyti apie įvairesnio kontingento literatūros salas. Juk, kaip sakoma, įvairi visuomenė – ateities visuomenė.
„Studentų pievos" dėl labai lietuviškų orų įgavo „studentai, slėpkimės po stogu" formą, tačiau tai nesutrukdė pažinties su Liudvikos Didžiulienės-Žmonos teatru malonumo. Birutės Avižinienės pranešimas buvo puiki įžanga į vakarop numatytą ekskursiją po XIX a. visuomenės veikėjos namus-muziejų. „Studentų pastogėje" taip pat diskutuota apie Rašytojų sąjungos „virtuvę" sovietmečiu, atrasta mažai žinoma Józefo Mackiewicziaus kūryba bei jos santykis su Ričardo Gavelio totalitarizmo kritika.
R. Gavelio asmeniui ir prozai daug dėmesio skirta ir per kitus seminarus – jo kūrybą savo kalboje palietė Vijolė Višomirskytė, o Jūratė Čerškutė jam skyrė visą savo pranešimą. Atrodo, taip ilgai laukęs ir nesulaukęs kritikų įvertinimo, dabar, nors ir pavėluotai, R. Gavelis yra nepamirštamas studentų ir dėstytojų. Gal iš tiesų kai kurie menininkai tampa prakeiktaisiais tik todėl, kad, kaip jiems ir derėtų, eina vienu žingsniu pirmiau?
„Studentų pieva" tądien taip pat buvo kur kas arčiau šiandienos ir Vakarų. Ritos Tūtlytės rytinį pranešimą, sutelktą prie Jono Meko maišto formų ir nukreipusį dalyvių akis anapus Atlanto, puikiai papildė Justinos Katkevičiūtės prisilietimas prie Algimanto Mackaus poezijoje atrandamų Žilvino ir Eglės vaizdinių, taip pat Editos Puskunigytės pristatytoji egzodo poetė Birutė Pūkelevičiūtė ir jos amerikietė kolegė Sylvia Plath. Į šią paradigmą pateko ir šių įspūdžių autorės apžvelgtas siautulingasis Amerikos septintasis dešimtmetis ir jo vaizdinys labai nelietuviškoje H. S. Thompsono kūryboje.
Didžiausio dėmesio, diskusijų ir net pasipiktinimo „Pievose" sulaukė Eugenijos Valienės labiau su praktika, nei gryna teorija susijęs pranešimas „Šiuolaikinė lietuvių literatūrinė recenzija – duoklė kritikai ar marketingo įrankis?". Čia šypseną kėlė ir klausytojų savosios srities „sakralumo" gynimas („O jūs filologė ar iš komunikacijų fakulteto?"), ir, ech, tas filologiškas nemokėjimas priimti pelnytos ar nepelnytos kritikos. Tačiau sveikintina, kad net filologai vis labiau geba analizuoti kalbą kaip diskursą, glūdintį net pačiose nepoetiškiausiose – rinkos, verslo, prekybos – sferose. Dar labiau sveikintini tokie raiškūs bei provokatyvūs pranešimai „prakeiktojo" lyriškumo persmelktose „Literatūros salose".

Literatūros salos 2013. Ritos Gudėnaitės-Špokauskienės fotoaparato nuotrauka
Rinkos temą tęsė Rita Gudėnaitė-Špokauskienė, palietusi vaikų literatūros lauką. Trumpai aptarta, bet ilgai diskutuota Vytauto V. Landsbergio ilgalaikės sėkmės paslaptis. Kokia vis dėlto knygelių ir iliustracijų, kompaktinių diskų, žiniasklaidos, piaro draugystė? Kaip vaikai renkasi tekstus? Kas ir kodėl lieka „užmestas" bibliotekų lentynose? Diskusijų taip pat sulaukė paauglių literatūros klausimas, iškeltas Eglės Baliutavičiūtės. Nuskambėjo įvairių nuomonių apie Vytauto Bubnio „Arberono" aktualumą šiuolaikiniam jaunimui, svarstyklių puselę vis dėlto nusverdamos pastarojo nenaudai. Paminėti mokytojų pašnekesių atgarsiai, kad „Rugiuose prie bedugnės" taip pat nebeatliepia šiuolaikinio paauglio pasaulėjautos, sukėlė savotišką dalyvių pasipiktinimą – nebeaišku, ką tuomet apskritai skaityti mokykloje, jei nebetinka nei Jerome'as Davidas Salingeris, nei Jackas Kerouacas. Kažkur tyruose nuaidėjo Aleksandros Fominos pavardė. Spręskite ir toliau diskutuokite patys.
Kalba ir praktika derinta ir kituose studentų pranešimuose. Jurga Dirkstytė pristatė lietuvių literatūrinės periodikos tyrimą, aptardama deklaruojamas pozicijas Lietuvos istorijos, kalbos ir skulptūrų klausimais. Nagi, prisipažinkime, kiek kartų skaitėme, rašėme ir tarpusavyje diskutavome apie gyvenimą sovietmečiu, moterų pavardes ar Neries „Krantinės arką", pramintą „Vamzdžiu"? O Akvilės Širvaitytės išties įdomus pranešimas narstė lietuvių eseistiką ir joje griaunamus stereotipus: autorės, pasakotojos ir veikėjos tapatinimą, moterų prozai „nederamus" elementus (kaip perskaitomas moters masturbacijos motyvas?), kalbos, kaip įrankio ar bendrininko, vaidmenį.
Ilgai klausę, ginčijęsi ir mąstę literatai vakarop klausėsi Gyčio Norvilo poezijos, o penktadienį seminarą užbaigė diskusija apie vidines ir išorines konjunktūras akademiniame gyvenime. Važiavome namo dainuodami apie „Vilniaus žalias bromas" ir persmelkti literatūrinio maišto dvasios. Nuo šių bromų žvelgiant į aštuntąsias „Literatūros salas" galima džiaugtis dalyvių gausa ir aktyvumu, teorijos pritaikymu praktikoje (bandymu plaukti prieš srovę), pranešimų informatyvumu ir puikia nuotaika. O kalbėjusiems ir ateityje kalbėsiantiems studentams norėtųsi palinkėti ne tik tradicijų tąsos, bet ir pranešimų gyvumo.