Ne skaidyti, o jungti. Pokalbis su Tomu S. Butkumi

Su TOMU S. BUTKUMI susitikau „Vario burnų“ dirbtuvėse, kur taip pat galima atsekti vaikų buvimo įrodymų – kabo vaikiškomis rankelėmis sukurtos popierinės figūros. Kai įsitaisėme jo kabinete, pasinaudojau proga užklausti, ką reiškia „S.“ tarp vardo ir pavardės. „Tai sena istorija. Kažkada buvo nikas Slombas. Dabar liko tik raidė. Tam, kad nepaskęsčiau butkų vandenyne. Stengiuosi šitos pravardės nebevartoti, nors visai neseniai aukštas pareigas naujojoje vyriausybėje užimantis žmogus išsidavė: „Buvai ir liksi mums Slombas.“ Šiaip žodis nieko nereiškia. Susigalvojau jį iš vieno ankstyviausio eilėraščio pavadinimo tūsinant su kitais architektūros fuksais ant bendrabučio stogo „Niujorke“.“

Nuotrauka aš asmeninio archyvo

Papasakok apie vaikams vedamas dirbtuves.

Pastebėjau, kad jiems įdomūs keisti dalykai, kurių nei mokyklose, nei darželiuose nemoko. Tad sugalvojau erdvinio lavinimo dirbtuves moksleiviams nuo 7 iki 12 metų. Tai yra neformalios 2 val. trukmės pamokos apie architektūrą plačiąja prasme: mokomės suvokti erd­vę, mus supančius daiktus, žaidžiame, užsiimame įvairiais rankdarbiais savęs neribodami ir nesisprausdami į edukacinių platformų rėmus. Pavyzdžiui, darome namus, piešiame gamtovaizdžius, lipdome gyvūnus. Visa tai susiję.

Pats irgi darydavai įvairių pastatų kopijas vaikystėje.

Taip, nuo penktos klasės. Gamindavau namų modelius, mėgindavau juos transformuoti. Ironiška, anksti žinojau, kad noriu būti architektas, baigiau doktorantūrą, bet jau 10 metų nieko neprojektuoju. Net ir savo svajonių namo dar nesukūriau. Tad, matyt, kažkada teks prie šito grįžti.

Kodėl nutolai?

Architektūra man visuomet buvo gerokai platesnė sąvoka, todėl ir bėgau nuo jos, nes neišsitekau. Man patinka eiti per visas sritis. Ir ne skaidyti, o jungti. Kartais juokauju, kad mėgstu Jungėnus, bet ne Skaidiškes. Tiesą sakant, nebesuku galvos mėgindamas suvokti, kuriai sričiai mano veikla priklauso, tiesiog darau tai, kas patinka. Generuoju idėjas ir jas įgyvendinu. Architektūra, literatūra ar muzika tėra priemonės.

Bet jų auditorija skiriasi.

Taip, be abejo.

Kaip perėjai prie vaikų?

Natūraliai. Kadangi mano auditorija paseno, suvokiau, kad reikia „eiti prie vaikų“. Taip pat supratau nelinksmą tiesą, jog mano generuojamas idėjas dabartinė visuomenė supranta kaip keistenybes. Žmonės dar nepasirengę jų priimti. Tad vienintelis dalykas, ką galiu pakeisti, yra edukacija. Mokytis, kad viskas keičiasi. Kartu padėti jaunesniems už save suvokti, kad literatūra nėra atskirai nuo matematikos, o muzika ir dailė taip pat niekuo nesiskiria – tai tik kitos formos. Juk jeigu pažiūrėsime į muziką, atrasime joje daug matematikos, o skaičių aibėse irgi yra muzikos.

Peršasi mintis, kad platesnei edukacijai reikėtų tokių mokyklų tinklo.

Na, imti ir reformuoti švietimo sistemą iš pagrindų yra labai sudėtinga – reikia gausybės gabių pedagogų. Efektyviausia dėstyti informaciją ne daugiau nei 6 žmonėms, nes tik individua­lus darbas yra prasmingas. Manyčiau, ateities mokykloje vaikai bus išmokyti patys atsirinkti informaciją, o mokytojai tebus mediumai, padėsiantys jiems apsispręsti, kur nukreipti savo gebėjimus. Jų tikslas nebus toks kaip dabar: egzaminuojant įvertinti, kaip mokiniai įsisavino turinį. Kai žvelgiu į savo metus mokykloje, suvokiu, kad iš 11 metų kauptų žinių panaudojau daugiausia 5 proc. – visa kita liko nepritaikyta.

Mokeisi, kai keitėsi santvarkos.

Baigiau 1993 m. Iš esmės tai tebebuvo ta pati sistema, be to, kai kurie žmonės sako, kad ir dabar tas pats. Tik karinį parengimą pakeitė etika arba religiniai pagrindai. Daugelis tebemokančių pedagogų yra tos pačios sovietinės sistemos auklėtiniai, turintys juodosios pedagogikos rudimentų. Vaikai nebe­reaguoja į muštrą, kaip ir mes anuomet, ir eina sava vaga. O kur dar visa išmanioji telefonija, radikaliai transformuojanti žmonijos supratimą apie save, pasaulį ir santykius...

Ar leidžiate savo vaikams naudotis išmaniosiomis technologijomis?

Tai mažai priklauso nuo mūsų leidimo, bet į savo gyvenamąją erdvę stengiamės neintegruoti, turime tam tikras nustatytas valandas. Neleidžiame vaikams mirkti žaidimuose, nes matome pasekmes – jauni žmonės, daug laiko praleidžiantys prie žaidimų ir išmaniųjų telefonų, nesugeba sutelkti dėmesio net 5 minutėms. Tai skaidiškių žmonės.

Kaip jautiesi lygindamas save su dabartine karta?

Su paaugliais dabar turiu nedaug sąsajų. Nors su septyniolik­mečiu seserėnu susišnekėti įmanoma. Vis dėlto tai nėra paprasta, nes jis gyvena visai kitame pasaulyje. Ir pats šiek tiek gyvenu ten, suprantu, jog kalbu kitu dialektu ir kitais režimais. Bet tik laiko klausimas, kada ši informacinės visuomenė virs homogeniška ir nebebus tos didžiulės prarajos tarp jauniausios ir vyriausios kartos, kaip yra dabar.

Pokalbio pradžioje užsiminei apie Vilniaus erdvių sužmoginimą. Kokios negerovės kliudo miestą labiau pritaikyti vaikams?

Tiesiogiai kaip vartotojas susiduriu su paprasta problema: jeigu gyveni toliau nuo centro ir tuos kelis kilometrus nusprendi pasivaikščioti su vaikais, reikia kosminių pastangų, kad centrą pasiektum, nes miestas nepritaikytas šeimoms su mažamečiais ir dviratininkams. Jau nekalbu apie tai, kaip sudėtinga motinai su dviem vaikais parsigabenti vežimėlius į savo aukštą namuose, kuriuose nėra liftų. Tai yra senos planavimo sistemos reliktai. Dabartinė Vilniaus valdžia daug reklamuojasi, tačiau darbai nesistemingi, labai lokalūs. Rengiant ilgalaikius planus miestas turi tapti išmanus, subalansuotas visoms socialinėms grupėms ir kurti į realų bend­ruomeniškumą nukreiptas iniciatyvas. Ypač to reikia viešųjų erdvių sistemai ir pėsčiųjų zonoms. Miesto centre nuo greitojo eismo reikia pereiti prie lėtojo. Dabar prioritetai tarnauja prekybcent­riams ir automobilizacijos srautams.

Taip pat didelė bėda – sausakimšos mašinų stovėjimo aikštelės prie daugiabučių...

Reikėtų apmokestinti naujas mašinų parkavimo vietas, namo valdose turėtų būti konkretus parkavimo vietų skaičius ir teisės pasistatyti mašiną skirtųsi, pavyzdžiui, šeimai su trimis vaikais, turinčiai vieną mašiną, nuo dviejų asmenų šeimos su dviem mašinomis. Japonijoje prieš įsigydamas automobilį turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad turėsi, kur ją pastatyti.

Kokių dar sprendimų Vilniaus „žmoginimo“ procese matai?

Nemažai pokyčių mieste jau padaryta, rengiamas naujas miesto planas. Tikiuosi, jame bent bus pripažinta, kad didžiausia miesto problema ne metropolizacija, arba drieka, bet normalus urbanistinis gatvių ir kvartalų tinklas miesto centrinėje dalyje, darni socialinės ir kultūrinės infrastruktūros plėtotė. Ar miestą retinti, ar tankinti? Sakysime, sovietinė metodika buvo gremėzdiška ir šiais laikais nebepatraukli, tačiau rėmėsi teisingu principu – viskas statyta gana kompaktiškai, įmonės buvo suinteresuotos apgyvendinti savo darbuotojus netoliese. Šiais laikais reikėtų taikyti kitokias strategijas, palengvinančias gyventojams ir darbuotojams gyvenimą. Pavyzdžiui, apriboti pastatų aukštį. Užsidarę savo dėžutėse žmonės linkę užsisklęsti ir susvetimėti. Reikėtų peržiūrėti seniūnijų sąrangos principus. Tarkime, dabar yra didžiulė Antakalnio seniūnija –­ su turtuoliais Turniškėse ir skurdžiai gyvenančiais sovietiniuose daugiabučiuose. Taip pat, jeigu statomi nekilnojamojo turto objektai ir perplanuojama miesto plėt­ra, dalis pelno turėtų atitekti seniūnijoms, kurios spręstų, ko konkrečiai reikėtų jos bendruomenėms, kurtųsi bendruomeniniai centrai – ten žmonės galėtų susitikti, bendrauti, plėtoti bendruomenei reikalingas veiklas.

Ką manai apie kolektyvinių sodų reiškinį? Argi nekeista, jog žmonės turi užmiestyje žemės sklypelius, kuriuose lieja prakaitą po darbo, o dabar dažnas ir apsigyvena?

Tai nėra plačiai nagrinėtas ar unikalus reiškinys. Tolimajame Chabarovsko krašte yra panašaus tipo vasarnamių, taip pat Islandijoje, apie 30 km nuo Reikjaviko stovi kompleksai, skirti žmonėms pasibūti gamtoje, Berlyne... Nedideli sodo sklypeliai už miesto yra natūralus noras trumpam sugrįžti į gamtą.

Vasarą važinėdama dviračiu po vieną sodo bendriją negalėjau atsižiūrėti į skirtingus namus: kai kur pilis primenantys ir kone visą 6 a plotą užimantys mūrai, o kaimynystėje – palapinės dydžio nameliai vidury bulvių ir kopūstų lauko... Ką manai apie tokią eklektiką?

Soduose tėra inžinerinė infrastruktūra: ribotos vandentiekio sistemos, nėra dujotiekio. Fizinis pavidalas ten tikrai chaotiškas, nes individualių namų statybą kontroliuoti sunku. Vis dėlto reikėtų bent jau žiūrėti, kad žmonės nekeistų tipologijos ir iš individualaus namo nepastatytų daugiabučio, kotedžo ar garažo. Pagrindinė problema ta, jog tai tampa gremėzdiška infrastruktūra, toli nuo mokyklų ir kultūrinių objektų.

Gal nušokime prie kitos temos – poe­zijos renginių. Ar per tuos metus, kai juose dalyvauji, pastebi ryškų auditorijos pokytį?

Nesu tokių renginių stebėtojas ir analitikas, epizodiškai tenka dalyvauti „Poe­zijos pavasario“, „Poetinio Druskininkų rudens“ festivaliuose. Auditorija ten tikrai keičiasi, bet nepasakyčiau, kad būtų sumažėję ar padaugėję žmonių, –­ smukusi tik kokybė. Turėtų būti daugiau įvairovės, nes visa rašymo kultūra ne apie patirtį, o labiau apie ekspoziciją. Žmonės eksponuoja savo gebėjimus, nors autentiškos patirties ten mažai. Tada tai tėra pasirašinėjimai. Manau, reikėtų remti renginius, kurie orientuoti į poveikį, o ne į saviterapiją ir saviekspoziciją. Anksčiau buvo aiški poliarizacija, kai „Poezijos pavasaris“ labiau rūpinosi masėmis, o „Poetinis Druskininkų ruduo“ – labiau gurmanais ir periferinių reiškinių gerbėjais. Dabar to gurmaniškumo neberandu, nes renginiuose skaito ir dalyvauja praktiškai tie patys žmonės. Kitoks buvo festivalis „Tarp“ – ten aiškiai orientuotasi į naują, jauną auditoriją, kitokias raiškos formas.

Kokie tavo kūrybiniai planai?

Planų daug. Visko ir neišpasakosiu. Paminėsiu gal tik dvi realizacijas. Rezgu seną mintį pabaigti antrą poezijos knygą „Ežerožemė“ – rinktinę, prie kurios dirbu 4 metus, nors galvoje ji jau beveik 20 metų. Ten kaip tik ir bus du skyriai: Skaidiškės ir Jungėnai. Taip pat suku galvą apie „Miesto gido vaikams“ išleidimą. Tai savotiškas urbanistikos pradžiamokslis 7–15 metų vaikams ir jų tėvams.

Įdomi idėja.

Tokia priemone į procesą būtų įtraukti tėvai, vyresni broliai, seserys, seneliai. Gido esmė – pažinti ir atrasti miestą, padėti jį kurti. Tai bandymas paprasta struktūra pereiti per svarbiausius miesto elementus, pasiaiškinti, kur juos galima rasti ir kaip jie veikia.

Kaip viską suspėji ir planuoji savo darbo laiką?

Ankstesniame interviu „Litmenyje“ esu atsakęs į šį klausimą.

Ir nuo tada, tikiuosi, laiką planuoti ėmei kitaip?

Atsiradus vaikams pasikeitė kai kurie prioritetai – nebedirbu naktimis ir savaitgaliais, nebealinu savęs, daugiau vaikštau pėsčias. Mokausi skaičiuoti pinigus, tačiau noriu ne tik dalyvauti žiurkių lenktynėse, bet ir rasti laiko sau, kūrybai, mokymuisi kažko naujo.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė