Pasiūliau redakcijos skilties pavadinimą ir dėl viso pikto apsidraudžiau pridūrusi: „Ir tik pabandykit neišspausdint.“ O paskui susimąsčiau: ką iš tiesų darau – ar atsispyrusi nuo kultūrinio leidinio platformos, taigi, visai kultūringai, coming out’inu (čia toks mūsų žargonas, reiškiantis atsiskleidimą, t. y. viešą paskelbimą apie savo orientaciją), ar perfrazavusi Gintaro Varno spektaklio „Tiksinti bomba“ veikėjo žodžius naudojuosi savo orientacija tam, kad kaip įprastai pakalbėčiau apie minties ir žodžio laisvę bei jos išraišką mene. Juk deklaracijomis apie tai, kad menas negali būti cenzūruojamas, jau seniai nieko nenustebinsi, o susiejus jį su visuomenei jautria tema galima sulaukti atgarsio – tuoj pat skylama į dvi priešiškas stovyklas: etikos sargų ir estetikos gynėjų. Ir neabejotinai tiek vieni, tiek kiti yra savo srities profesionalai, taigi turi rimtų argumentų savo pozicijai pagrįsti.
Kaip feministė ir žmogaus teisių gynėja, sakau: tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas (dažnai įžeidžiančių žodžių smurtu nelaikome, o be reikalo) prieš konkretų asmenį ar asmenų grupę (lyties, rasės, tautybės, religijos, amžiaus, orientacijos ir kt. pagrindu) yra neleistinas. Valdo Gedgaudo tekstuose – ne vien tik tame, kuriame jis ištraukė kaištį iš tiksinčios (ne)tolerancijos bombos, – tokių vietų matau, net jeigu jam pačiam atrodo, kad rašo tik apie kūrinius arba kad nieko bloga nedaro, nes vartoja tą pačią leksiką, kaip ir recenzuojamo spektaklio autorius. Kalba yra linkusi valdyti. Primesti savo žaidimo taisykles ir išlaisvinti vaizdinius, glūdinčius pasąmonėje, kurių pats kalbos vartotojas nė nemano turįs, nes veikia vidinė cenzūra. Kirsti matu – o dabar spėkit, ką turėjau omeny: šachmatų figūros ėjimą ar keiksmažodį? Tai žinosiu tik aš pati.
Tačiau – kaip meno pasauliui priklausantis žmogus – pasisakau už žodžio ir išraiškos laisvę bei pritariu tam, kad kalbėjimas apie meno reiškinius gali būti provokatyvus, bet – ne uždaras, ne teigiantis galutines tiesas, o kviečiantis diskutuoti. V. Gedgaudas – talentingas meno kritikas. Jo tekstai įžvalgūs, vertinimai pagrįsti tiek profesionaliu teatro teorijos išmanymu, tiek ilgamete žiūrovo patirtimi. Kaip poetas, jis itin jautrus žodžio raiškai. Spektaklio, kurį pamatė, meninę vertę akivaizdžiai nustelbė rėksmingos deklaracijos. Matyt, jos ir suvimdė kritiką – pernelyg tiesmuka leksika ten buvo vartojama, strigo gerklėje. Reikėjo išspjauti personažų kalbos ir raiškos spermos krešulį, kuriuo buvo apdovanotas, nepaisant heteroseksualios orientacijos. Tai ir spjovė nežiūrėdamas kur – tiesiai į veidą visiems, kurie pasisako už žmogaus teises. Jei būtume krikščionys, nusišluostytume ir atsuktume kitą pusę. Jei barbarai – čiuptume jį ir pririšę prie gėdos stulpo apspjaudytume patys. Ne, mes kultūringi, o V. Gedgaudas – kaip musė barščiuose, kuriuos gavome eurorestorane, taigi švelniai paimkime jį už sparnelių ir išmeskime: neleiskime rašyti į kultūros leidinius. O jei tie leidiniai vis dėlto drįsta jį laikyti – rašykime raštus į Briuselį, siūlydami nutraukti finansinę paramą, taigi išpilkime sriubą, kurioje tas musė V. Gedgaudas turškiasi. Arba boikotuokime – sudaužykime lėkštę.
Ironizuoju. Ir aš pasidaviau stilistiniams žaidimams: dėl išraiškos laisvės žodis po žodžio kasu kapą tam, ką laikau aukščiausiomis vertybėmis – orumui ir pagarbai žmogui. Jei V. Gedgaudas nusipelnė pagarbos už drąsą spjauti man į veidą, tai dabar aš, lesbietė kanibalė, nukausiu jį savo amazonės kuoka ir suvalgysiu, kad jo stiprybė pereitų man. Nes man reikia drąsos kalbėti. Gyvendama heteronormatyvioje visuomenėje, tapau šizoidinio tipo asmenybe, nes per ilgai slapsčiausi. Dabar laikas apsikeisti galios pozicijomis. Pripažinti viešai savo orientaciją. O aš orientuota į meną, gerbiami kolegos, ir tuo didžiuojuosi, ne­pai­sant to, kad esu lesbietė, kovojanti už savo teisę mylėti taip stipriai ir šviesiai, kaip jūs.