„Meilė yra chaosas...“ – sakau spoksodama į veidrodį pro juodai raudonos papjė mašė kaukės akiduobių skyles ir bandydama įsisprausti į artėjančios savaitės dienų gniaužtus: Užgavėnių antradienio, valentinadienio ir Vasario 16-osios. Švenčiu visas. Tikiuosi, kad ir šiemet Gedimino prospekte liepsnos laužai ir kavinių prieigose šoks persirengėliai. Atkišiu skruostą iš už dūmų uždangos staiga išnirusiam velniui: sako, jei pabučiuos, seksis meilėje. Dar dvi dienos, ir sėkmės tikrai prireiks. Pavydžiu paaugliams, kuriuos vasario 14-ąją ištinka „raudoniukės“ epidemija: išberti širdelėmis jie užplūsta masinių susibūrimų vietas, krykštauja sausakimšuose troleibusuose, stumdosi maximose, priversdami imuniteto neįgijusius suaugusiuosius trauktis į šoną bambant apie visai nešventą Meilės dienos banalumą. Būčiau paauglė, krykštaučiau ir aš. Filologiškai. Trumpąja žinute išsiųsčiau mylimajai Salomėjos Nėries posmelį: „Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų...“ O ką? Juk, anot legendos, nuo to kadaise viskas ir prasidėjo. III a. Romos imperatorius Klaudijus II nusprendė uždrausti jauniems vyrams tuoktis, nes jam atrodė, kad viengungiai geresni kariai už tuos, kurių namuose laukia žmonos ir šeimos. Kunigas Valentinas manė, kad tai neteisinga, ir slapčia jaunuolius sutuokdavo. Tai sužinojęs, imperatorius pasmerkė Valentiną mirčiai. Nuosprendis įvykdytas būtent vasario 14 dieną. O Valentinas po kurio laiko paskelbtas šventuoju. „O tempora, o mores!“ – sušuktų jis garsiąją Cicerono frazę, jei sužinotų, kad šiandien santuokos institutas daugeliui prarado vertę. „Karas artėja, ne kitaip!“ –­ padarytų išvadą ir susisukęs į baltą drobulę imtų melstis „už mus, nusidėjėlius“. „Neaukosim meilės ant altoriaus!“ –­ sako jie. Tarsi meilę būtų galima nužudyti parašu ar antspaudu pase. Ne meilė nužudoma, bet tas saldus slaptumas, uždraustas vaisius, svaigulys, kai „žirgai lekia, kur tik nori“ – o tu pasiduodi nutrūktgalviškam skrydžiui kartu su S. Geda sušukdamas:

O žemės vandenys, o Dievo velnio varge! Ta meilės
rožė, tas neršėjimas, tie vandenys jau vėl akis
sumerkia! Juk mano gražios ir negražios mintys  
seniai jau susimaišė galvoje, padėk suvokt, padėk
man atsiminti, rože, kas dangus, kas žemė, kur
personažai, kompozicija, perspektyva    

Štai kokia turi būti šiuolaikinė meilės lyrika. Nesvarbi nei kompozicija, nei perspektyva – apoloniškasis menas traukiasi, užleisdamas vietą dionisiškajam svaiguliui, kaip kad rašė F. Nietz­sche „Tragedijos gimime iš muzikos dvasios“: „Daina ir šokiu žmogus reiškiasi kaip aukštesnės bend­rijos narys: jis nebemoka vaikščioti, kalbėti ir jau rengiasi šokdamas pakilti į orą. Jo gestuose prabyla apžavėjimas. Kaip dabar žvėrys kalba, o žemė duoda pieną ir medų, taip ir jame suskamba kažkas antgamtiška: jis jaučiasi kaip dievas, jis pats dabar vaikšto džiūgaudamas ir pakilus, kokius sapne regėjo vaikštant dievus. Žmogus jau nebe menininkas, jis tapo meno kūriniu.“ Argi ne tokia turėtų būti meilė Valentino dienos išvakarėse, Užgavėnių laužams liepsnojant, kai žmonės, veidus į žvėrių ir mitinių būtybių kaukes išmainę, sukasi svaigulio pagauti, mėgdžioja Lašininio ir Kanapinio kovą, bet – žiū! – laimi askezė, istorinės Vasario 16-osios rimtis, kurią kelioms dienoms vėl pertrauks dionisiškasis Kaziuko mugės šurmulys prieš iškilmingą Kovo 11-osios gestą, grąžinusį Lietuvai laisvę, kurios mūsų širdyse ji niekad nebuvo praradusi. Švęsti tikrai yra ką.