Neringa MIKALAUSKIENĖ. Visiems doktorantams. Su meile

Spalio pradžia ir vidurys doktorantams reiškia tik viena: atestacija! Planas, žinoma, neįvykdytas. Arba –­ padaryta daug, o kitiems pa­rodyti nėra ką. Nes nėra vientiso teksto iš didžiosios D. Nėra ir taškas.
Jau kurį laiką man neduoda ramybės tas klausimas: kaip čia yra, kad akademinius tekstus (straipsnius, mokslinius darbus, pranešimus konferencijoms...) rašyti taip sunku. Humanitarinių mokslų disertacijas – ypač. Internete pilna ironiškų patarimų, kaip efektyviai panaudoti laiką, ir nuorodų, kaip kankinasi doktorantai. Užsienyje jie vargsta ne ką mažiau už mus, lietuvius. Geriausia tai pavaizduoti komiksais: http://www.phdcomics.com/comics/archive.php?comicid=1420. Paveikslėliai kartais yra būtent tai, kas šiek tiek neutralizuoja rašymo baimę. Juk vien mintis apie pusantro šimto lapų apimtį su neduokdie kur nors prapulsiančiu tašku kelių išnašų pabaigoje paralyžiuoja smegenis nelyg gyvatės žvilgsnis triušį. Tuomet lieka tik suglausti ausis ir laukti galo. O prieš galą, savaime suprantama, visi mes imame mąstyti apie gyvenimo prasmę. Ir disertacijos „siužetas" – t. y. moksliniu stiliumi išguldyti ketverių metų ieškojimai staiga tampa beprasmišku užsiėmimu, bemiegėmis naktimis, kai, atrodo, galėtum tas naktis leisti kur kas maloniau (net jeigu tik sapnuose...).
Esu tas triušis. Priėjau ribą, kai teko ištarti tuos bloga lemiančius žodžius: nėra prasmės. Ir tuomet pasigirdo balsų choras: „taigi tiek nedaug liko", „susiimk", „turėsi daktaro laipsnį – nesigailėsi" –­ štai čia ir glūdi esmė: prasmingas ne disertacijos tekstas, kurį geriausiu atveju išleisi monografija, blogiausiu – paliksi dūlėti archyvuose, bet – daktaro diplomas, kuris gal kol kas taip pat dūlės nepanaudotas, bet –­ o ką čia žinai...
Nieko nauja nepasakiau? Laikykitės. Dabar atskleisiu priežastį, kas iš tiesų visus tuos ketverius metus stabdo, trukdo, ieško pateisinamų priežasčių atidėlioti rašymą „rytojui" tol, kol laikas visiškai ištirpsta. Tai lemia ne tinginystė, ne pašalinių darbų gausa, bet... vieno paslaptingiausių psichoanalizės atstovų Jacques'o Lacano subjekto teorija, kurią iliustruoja jo E. A. Poe apsakymo „Pavogtas laiškas" analizė –­ ten ieškoma įrodymų, jog pasąmonės struktūra yra tapati kalbos struktūrai.
Anot J. Lacano, subjektas, pasidalijęs į sąmoningą ego būseną ir nesąmoningus, nuslopintus troškimus, egzistuoja kalbos pasaulyje: daiktai tampa egzistuojantys tik tuomet, kai yra šifruojami, simbolizuojami ar įvardijami. Subjektas yra kalbos poveikio rezultatas ir pasirodo tik kaip savo mąstymo objektas. Jis yra kalbos valdomas: ne pats sako, bet kalba pasisako per jį – ir nebūtinai taip, kaip subjektui norėtųsi. Kuo kalbėjimo turinys reikšmingesnis, tuo labiau jį bandoma suvaldyti (moksliniai darbai rašomi sausu, akademiniu stiliumi, ten nėra vietos saviraiškai) ir tuo intensyviau jį „atakuoja" pasąmonėje slypinčios jėgos: perėmęs iš S. Freudo eros ir thanatos kovos aksiomą, Lacanas teigia, jog nekalbinė subjekto pasąmonės dalis nuolatos skverbiasi į simboline plotme jo vadinamą kalbos pasaulį, keldama grėsmę jį sunaikinti. Tai lyg smėlio pilis, kurią grasina nuplauti bet kuri jos papėdę lyžtelėjusi banga. Jei disertacijas būtų leista rašyti laisviau, eseistiniu stiliumi, tai subjektas (šiuo atveju, rašantysis) nebūtų taip spaudžiamas struktūros struktūroje gniaužtų. Esė taip pat turi struktūrą. Tačiau ten yra vietos ir metaforos galimybei. O metafora, anot J. Lacano, yra ypatinga kalbos struktūravimo forma, nukreipianti tiesioginę subjekto savidestrukcijos grėsmę aplinkkeliu. Metaforos formulė, kurią vartoja J. Lacanas, yra „žodis už žodį" [un mot pour un autre]. Čia slypi ir užuomina į Senojo Testamento ištarmę − „akis už akį, dantis už dantį". Taigi metafora gimsta iš vieno žodžio agresijos kitam, tačiau ne pakirsdama subjekto jėgas, bet padėdama jam išvengti savidestrukcijos rašant „beprasmį" tekstą akademiniu stiliumi.
O į klausimą, kodėl kai kurios disertacijos vis dėlto parašomos, atsakyti negaliu. Turbūt automatiškai – nužudant savyje poetą.