Neve Gordon. Velykinės palestiniečių žudynės

Neve’as Gordonas (g. 1965) – izraeliečių tarptautinės humanitarinės teisės ekspertas. Spausdinamame tekste analizuojamos velykinės žudynės Gazoje, kurios, pasak N. Gordono, tikrai nėra išimtis ilgoje palestiniečių pasipriešinimo istorijoje.

Dovilė Dagienė.  „Viltis # 1: meteoritai, kurių  autentiškumas nebuvo patvirtintas“.  Iš parodos „Mokslas ir gyvenimas“  (VDA „Titanikas“).  gyčio norvilo nuotrauka

Ne vieną dešimtmetį sionistai kaltę dėl besitęsiančio Izraelio kolonialistinio projekto verčia palestiniečiams. „Jei tik palestiniečiai turėtų savo Mahatmą Gandhi, – skundžiasi daugelis Izraelio liberalų, – okupacija tikrai baigtųsi.“
Tačiau jei palestiniečių M. Gandhi paieškos būtų nuoširdžios, užtektų pažiūrėti per televiziją transliuojamus kovo 30 d. manifestacijų vaizdus ‒ ten pamatytume ne vieną M. Gandhi. Žemės dieną apie 30 000 palestiniečių prisijungė prie taikių „Sugrįžimo eitynių“, kurių tikslas – laikinai įsikurti kelių šimtų metrų atstumu nuo Gazos Ruožą juosiančios militarizuotos užtvaros. Kasmetėmis eitynėmis protestuojama prieš didžiausią pasaulyje kalėjimą po atviru dangumi bei masinį palestiniečių protėvių ir tėvų žemių konfiskavimą: 70 % Gazos gyventojų yra 1948-ųjų pabėgėliai, kurių šeimoms priklausė žemė, vėliau tapusi Izraeliu.

Gazos gyventojams žygiuojant militarizuotos užtvaros link, aš savo šeimos rate kalbėjau žydų Velykų hagadą, mokančią mus, jog „kiekviena karta privalo mąstyti apie save kaip apie išėjusią iš Egipto“. Kitaip tariant, Izraelio kariams šaudant į taikius eitynių dalyvius, šių karių šeimų buvo prašoma įsivaizduoti, ką reiškia gyventi Gazoje ir kaip reikėtų išsilaisvinti nuo panašios nelaisvės. Mano šeimai dainuojant „niekas neturi kentėti vergijoje, leisk mano tautai eiti“, žiniasklaida pranešinėjo apie 17 nužudytų ir keli šimtus sužeistų palestiniečių.

Kaltindami palestiniečius, kad jiems nepavyko panaudoti nesmurtinio pasipriešinimo formų, tarsi patvirtiname, kad dalis atsakomybės už Izraelio vykdomą pavergimo ir nuosavybės teisių atėmimo politiką tenka patiems palestiniečiams, – tai ne tik akivaizdžiai milžiniškos galios santykių asimetrijos tarp kolonialistų ir kolonizuotųjų neigimas, bet ir ne mažiau svarbios politinės antikolonialistinių kovų ir pačios palestiniečių istorijos ignoravimas. Be to, taip tvirtinantys neatsižvelgia ir į tai, kad Izraelio kolonialistinis projektas visada buvo vykdomas pasitelkiant įtampą kurstantį, ilgalaikį ir plataus masto smurtą ir kad, nepaisant tam tikrų Vakarų žiniasklaidos teiginių, palestiniečiai iš tikrųjų išvystė tvirtą ir ilgalaikę nesmurtinio pasipriešinimo tradiciją. Reikalavimas taikyti nesmurtinę ideologiją, beje, absoliučiai prasilenkia su išsilaisvinimo kovų istorija ‒ užtenka prisiminti Alžyrą, Vietnamą ir Pietų Afriką.

Taikios penktadienio „Sugrįžimo eitynės“ ir Izrae­lio atsakas į jas nėra jokia išimtis ilgoje palestiniečių pasipriešinimo istorijoje. Eitynėms pasirinkta Žemės diena, skirta tragiškai 1976-ųjų datai atminti, kuomet Izraelio saugumo pajėgos nuslopino visuotinį Izraelio palestiniečių streiką ir masinį Izraelio piliečių, kurių žemes valstybė konfiskavo, maištą. Vykstant taikiam protestui, Izraelio kariai nušovė 6 palestiniečius ir sužeidė daugiau nei šimtą protestuojančiųjų.

Vakarų Krante ir Gazos Ruože reikalai visada klojosi gerokai prasčiau, nes visos nesmurtinės palestiniečių pasipriešinimo formos buvo uždraustos po 1967-ųjų karo. Politiniai sambūriai, vėliavų kėlimai ar kitų tautinių simbolių naudojimas, politiškai konotuotų straipsnių ar vaizdų spausdinimas ir sklaida, net tautinės dainos, jų dainavimas ar klausymas, jau nekalbant apie streikų ir mitingų organizavimą, iki 1993-iųjų buvo nelegalu (o Izraelio kontroliuojamoje C zonoje dalis šių dalykų nelegalūs ir šiandien). Į bet kokį bandymą protestuoti vienu iš minėtų būdų sistemiškai reaguojama smurtu.

Praėjus trims mėnesiams po 1967-ųjų karo, palestiniečiai sėkmingai pradėjo plataus masto mokyklų streiką Vakarų Krante: mokytojai atsisakė eiti į darbą, moksleiviai gatvėse protestavo prieš okupaciją, daugelis prekeivių neatidarė krautuvių. Atsakydama į šiuos pilietinio nepaklusnumo veiksmus Izraelio vyriausybė dar labiau sustiprino griežtas policinę valstybę primenančias priemones: įvedė naktinę komendanto valandą ir kitus judėjimo suvaržymus, nutraukė telefono linijas, įkalino pasipriešinimo organizatorius ir toliau stiprino gyventojų persekiojimą. Daugeliu atvejų tai išliko Izraelio modus operandi taikaus palestiniečių pasipriešinimo atžvilgiu.

Kalbant apie Izraelio atsaką į M. Gandhi stiliaus maištą vyrauja plačiai paplitusi socialinė amnezija. Palestiniečiams paskelbus komercinį streiką Vakarų Krante, karinė Izraelio vyriausybė uždarė kelias dešimtis krautuvių „iki tolimesnių nurodymų“. Bandant pamėgdžioti Martino Lutherio Kingo jaunesniojo viešojo transporto streiką, saugumo pajėgos visiškai blokavo vietinių autobusų srautus. Be to, kai per pirmąją Intifadą palestiniečiai ėmėsi masinės pilietinio nepaklusnumo strategijos, apimančios prekybos streiką, izraelietiškų prekių boikotą, mokesčių maištą bei kasdienius protestus prieš okupacines pajėgas, Izraelis atsakė komendanto valandomis, judėjimo laisvės suvaržymais ir masiniais įkalinimais, neminint kitų taikytų smurtinių priemonių. Periodu tarp 1987-ųjų ir 1994-ųjų slaptosios Izraelio tarnybos tardė daugiau nei 23 000 palestiniečių, t. y. po vieną iš 100 Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo gyventojų. Dabar žinoma, kad daugelį per tardymus kankino.

Gazos žudynės per Velykas paprasčiausiai pratęsia ilgą sąrašą nesmurtinių pasipriešinimų, istoriškai Izraelio slopinamų jėga ir represijomis.

Pabandykime įsivaizduoti, ką reiškia gyventi kalėjime po atviru dangumi. Pabandykime įsivaizduoti, kad esame belaisviai ir mūsų kalėjimo prižiūrėtojas turi galią spręsti, kokį maistą valgyti, kada tiekti elekt­rą ir teikti specialų medicininį gydymą ir kiek vandens skirti. Taip pat įsivaizduokime, kad kaskart priartėję prie užtvaros tampame taikiniais sargybiniams. Kokie nesmurtinio pasipriešinimo veiksmai mums galimi? Ar jūs eitumėte taikiai užtvaros link? Tūkstančiai palestiniečių išdrįso ir daugelis sumokėjo už tai gyvybe.

Nors Gazos Ruožas įvairiais aspektais unikalus, istoriškai ne vienai vietinių tautai teko susidurti su panašia situacija. Net ir Jungtinės Tautos pripažįsta „tautų teisę kovoti už išsivadavimą nuo kolonijinio valdymo ir svetimšalių pavergimo pasitelkus visas prieinamas priemones, taip pat ir ginkluotą pasipriešinimą“. Pats M. Gandhi manė, jog tam tikromis aplinkybėmis smurtas yra adekvatus strateginis pasirinkimas. „Aš tikiu, – jis rašė, – kad tuomet, kai tenka rinktis tarp bailumo ir smurto, patarčiau rinktis smurtą... Todėl siūlyčiau mokytis naudotis ginklais tiems, kas tiki smurto būtinybe. Mieliau regėčiau sukilusią Indiją, su ginklu rankose ginančią savo garbę, nei bailiai stebinčią savo pačios nešlovę.“

Daugelis norėtų, kad būtų kitaip, tačiau dar nė vienas kolonijinis projektas nesibaigė be sukilimo prieš kolonistus. Dar niekam nepavyko išprašyti ar išsireikalauti savo tautai laisvės.
Ironiška, kad tai vienas žydų Velykų sederio mokymų. Išėjimo knyga pasakoja mums, kaip Mozė net kelis kartus ėjo pas faraoną prašydamas paleisti Izraelio vaikus iš vergijos. Tačiau faraonas kaskart atsisakė tai padaryti. Ir tik patyrę siaubingą smurtą egiptiečiai galiausiai išlaisvino žydus.

Žinoma, mes niekada nelinkėtume savo šaliai nieko panašaus, tačiau stebint Izraelio atsaką į taikias palestiniečių eitynes aiškėja, kad privalome nedelsiant iš esmės persvarstyti sionizmą tam, kad sustabdytume tolesnį kraujo praliejimą. Užuot klausinėję vieni kitų, kada pasirodys palestiniečių M. Gandhi, privalome rūpintis, kad Izraelis turėtų lyderį, nesiekiantį visiško palestiniečių pavergimo mirtino smurto priemonėmis. Rūpintis, kad mūsų šalis atsikratytų faraoninio etoso ir suvoktų – palestiniečiai taip pat turi teisę būti laisvi.

Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė

„Al Jazeera“, 2018 m. balandžio 1 d.

Draugai