Nicoletos Esinencu teatras – odė džiaugsmui ir rekviem Europai

× Giedrė Steikūnaitė

Moldavų dramaturgė ir režisierė Nicoleta Esinencu (g. 1978) 2007 m. įkūrė Mobilų Europos priekabų teatrą – norėjo atrasti ir įgyvendinti nešabloniškas saviraiškos formas, kurios neleistų kultūrai pulti į kapitalizmo glėbį (įskaitant ir investicijų ieškančio menininko-verslininko modelį). Tačiau tokia iniciatyva rinkos sąlygomis, žinoma, neišsilaikė. 2010 m. dramaturgė kartu su kolegomis įkūrė Spălători (mold. / rum. k. Skalbyklos) teatrą – vienintelį nepriklausomą šalyje. N. Esinencu pjesės išleistos keliomis kalbomis, rodytos įvairiose šio ir kitų žemynų šalyse – Rusijoje, Japonijoje, JAV. Ir nors rasti lėšų kūrybai nelengva, dramaturgė tvirtai laikosi savo principų. Kai vienas Vokietijos fondas sumažino finansavimą jos pjesei „Rekviem Europai“, kurioje kritikuojamas darbininkų išnaudojimas, ir pareikalavo tekstą pakeisti, N. Esinencu su juo atsisveikino. „Fondas apsimeta esąs demokratinis, o tada su mumis šitaip elgiasi“, – komentavo ji.

Moldovos „įsitraukusius menininkus“ (angl. engaged artists) tyrinėjusi Giovanna Di Mauro rašo, kad N. Esinencu kuriamas teatras primena Antonino Artaud „žiaurumo teatrą“, kuriame žiūrovai nėra tik pasyvūs vartotojai. „Būtinybė sakyti tiesą neapsaugant žiūrovų sukuria sceną, kurioje vaidinimas nebeegzistuoja, – rašo ji. – Taip scena ne vaizduoja gyvenimą, ji pati tampa gyvenimu.“

Su Nicoleta kalbamės Berlyno literatūros festivalyje, likus kelioms savaitėms iki naujausios jos pjesės „Šeimos panaikinimas“ premjeros Berlyno HAU teatre.

 


Nicoleta Esinencu. Florino Tabirtos nuotrauka

 

Kokių vilčių turėjote pradėjusi dramaturgijos studijas Moldovos muzikos, teatro ir menų akademijoje?
Vilčių neturėjau jokių, nes buvau labai jauna ir studijuoti į akademiją mane išsiuntė tėtis, rašytojas ir scenaristas. Nežinojau, ką noriu gyvenime veikti, todėl sprendimą už mane priėmė jis. Ir man patiko rašyti, tačiau pradėjusi studijas supratau, kad ta mokykla yra visiškas šūdas. Mums tiesiai buvo sakoma: „Šitaip daryti NEGALIMA. Tai mes jums pasakysime, kaip ir ką daryti. Baigę studijas galėsite turėti kitokią nuomonę ir idėjų, tačiau dabar yra vienintelė nuomonė – MŪSŲ.“ Keista, kad menų mokykla augina robotų armiją, kurioje visi panašiai atrodo ir kurių nuomonės visiškai sutampa su dėstytojų nuomone. Nieko daugiau. Tada ir supratau: aha, prieš ją reikia kovoti. Bet mokykla ir dabar tokia pati.
Dėstytojai patys studijavo Rusijoje sovietų laikais, tad tik tai ir išmano, o kai kurie net ir K. Stanislavskio nežino, bet vis tiek dėsto.

 

Savąjį Spălători uždarėte 2017 metais?
Turėjome mažą požeminę salytę ir barą, ne itin geros būklės. Po septynerių metų veiklos nusprendėme uždaryti, nes pasidarė per sunku viskuo rūpintis. Sutarėme padaryti pertrauką ir po dvejų ar trejų metų galbūt vėl atsidaryti. Žiūrėsime. Mūsų salės nebėra, kaip nebėra ir pastato, kuriame ji buvo – nugriovė ir vietoj jo statys „gražius naujus daugiabučius“, tačiau mūsų trupė vis dar egzistuoja. Šiuo metu dirbame Berlyno HAU teatre, spalio viduryje bus premjera. Tačiau pasirodymus rengiame ir Moldovoje.

 

Kaip šiandien atrodo Moldovos teatras?
Nustojau lankytis valstybiniuose teatruose, man tiesiog nebeįdomu. Vis tikėdavausi, kad galbūt kas nors pasikeis, bet ne, viskas tik blogyn. Todėl gana.
Ten visad pamatysi labai blogai pastatytą tradicinį teatrą. Nepriklausomų pastatymų labai, labai mažai, kaip ir naujų – bet tie nauji yra kaip anekdotas. Toks jausmas, kad tiesiog iš jutubo pavogti keli video, sudėti į vieną ir jau teigiama: „Čia mano spektaklis, aš irgi esu režisierius.“ Tai neturi visiškai nieko bendra su teatro galia kurti pokyčius visuomenėje.
O nepriklausomas teatras – negaliu teigti, kad jis stabilus ar išvis egzistuoja. Kartais pasitaiko nedidelių pasirodymų, bet nepamenu nė vieno, kurį galėčiau rekomenduoti. Be to, nepriklausomas teatras gali būti tiesiog komercija arba finansuojamas iš kokios nors (tarptautinės) nevyriausybinės organizacijos biudžeto. Tuomet ji ateina ir sako: „Nagi, ta dalis per daug politinė, iškirpkim.“ Man atrodo, kartais NVO užsiima didesne cenzūra nei valdžia. Keistas dalykas ta demokratija...

„Rekviem Europai“. Lilios Nenescu nuotrauka
„Rekviem Europai“. Lilios Nenescu nuotrauka

 

Akademijoje pamatėte, kaip kuriama menininkų robotų armija. Ar tada ir nusprendėte priešintis ir ar buvote viena?
Kad akademijos sistema netikusi ir reikia kažką daryti, supratau turbūt paskutiniais studijų metais. Kovoti pradėjome labai pamažu. Be to, baigę studijas nu­ėjome dirbti į valstybinį teatrą, vieną iš tų labai svarbių. Manėme, kad mes, jaunoji karta, galėsime viską pakeisti. Tačiau netrukus supratome, jog ten tikra katast­rofa. Po 2–3 metų išėjome ir pradėjome kurti nepriklausomą teatrą. Mūsų trupėje buvo trys aktoriai ir aš. Kaskart ką nors pasiūlius išgirsdavau: „Negalima, tai prieštarauja mokyklai.“ Kartą aktoriai manęs paklausė, kokius kostiumus dėvės spektaklio metu. Atsakiau, kad tai nesvarbu, kad gali rengtis savais drabužiais. Jie: „Ne! Turiu ką nors apsirengti, kad galėčiau ką nors vaidinti!“ Gerai, sakau, tada nieko nesirengiam ir vaidinam save. Visa tai, ką mokykla taip giliai įkalė, buvo labai sunku iškrapštyti iš savo galvų. Procesas buvo ilgas, užtat įdomus.

 

Pakalbėkime apie jūsų darbus. Jūsų pjesė „FUCK YOU, Eu.ro.Pa!“ publikuota 2003–2005 m., bet ne Moldovoje. Ir ją supo skandalai.
Spektaklį Moldovoje rodėme, bet po didžiulio spaudimo iš Kultūros ministerijos pakeitę pavadinimą į „Stop Europa“. O kadangi pjesė buvo dalis Rumunijos paviljono Venecijos bienalėje, įsivėlė ir Rumunijos parlamentas. Kažkuris parlamentaras parašė laišką premjerui klausdamas: „Kaip galima, Rumunijai siekiant tapti ES nare, pasirodyti Venecijos bienalėje su tekstu Fuck you Europa?!“ Tris savaites televizija nenustojo tos istorijos gnaibyti.

 

Ką ten parašėte, kad jie taip susinervino?
Nieko! Problema jiems buvo ne pati pjesė, o jos pavadinimas. Pjesėje aprašomos patirtys žmogaus, keliaujančio iš Rytų Europos į Vakarų. Pjesės jie neskaitė, tam neturi laiko – nors ne, tiesiog neskaito, čia ne laiko problema. Tiesa, vienas tų pasipiktinusių politikų ją perskaitė ir pabraukęs kai kuriuos žodžius išsiuntė kitiems (pabraukė, pavyzdžiui, žodį „orgazmas“).

 

Istorijų pjesėms ieškote paprastų žmonių gyvenimuose. Kodėl jums tai yra svarbu?
Esu įsitikinusi, kad tiems žmonėms svarbu suteikti sceną, kurios jie neturi. Kai kuriomis temomis neturime teisės kalbėti už juos – jie patys turi už save kalbėti.
Maria yra vienos draugės mama. Norėjome, kad ji dalyvautų feministiniame spektaklyje „Kas valdo pasaulį: Evangelija pagal Mariją / Apokalipsė pagal Lilitą“ – atsisakė, bet pakvietė mūsų trupę kartu pavalgyti ir pasikalbėti. Papasakojo apie savo gyvenimą, apie tai, kad yra vieniša mama, apie vyro smurtą. Ruošdamiesi šiam spektakliui, kurio premjera įvyko Štutgarte, darėme labai daug interviu. Spektaklis yra apie tai, ką šiandien reiškia būti moterimi.

 

Kviesdama moteris kovoti su socialinėmis neteisybėmis pasinaudojate Biblija. Kodėl būtent ja?
Nes tai geriausia pasaulyje propaganda! Esu iš labai religiškai konservatyvios šalies, kurioje Biblijos naudojimas ar perrašymas suprantamas kaip didžiulė provokacija. O aš manau, kad provokuoti būtina, kad reikia priversti žmones pamatyti, kas išties yra juose pačiuose. Todėl šiai pjesei paėmiau ištraukų iš Biblijos tekstų ir apkeičiau vietomis vyrą ir moterį. Reakcijos buvo paklaikusios.

 

„Rekviem Europai“ (2018) – apie ekonominį išnaudojimą, kuris, žinoma, taip pat susijęs su patriarchatu, kapitalizmu. Kokias istorijas panaudojote čia?
Darėme interviu, tik jų nebuvo daug, nes sunku rasti žmonių, kurie drįstų apie tai kalbėti – tekstilės ir kabelių fabrikai daugiausia priklauso Vokietijos kompanijoms. Minimali alga, išnaudojimas – darbininkų situacija siaubinga. Panaudojome ir žurnalistų, ir tarptautinių socialinių kampanijų surinktą medžiagą. Ši pjesė nėra dokumentinis liudijimas, ji sukonstruota iš dokumentikos, asmeninių istorijų ir grožinės kūrybos. Ji yra apie skurdą ir neokolonializmą Rytų Europoje, apie kapitalizmą, apie Pasaulio banką ir Tarptautinį valiutos fondą. Ši tema Moldovoje nauja. Juk tik prieš penkerius metus žiniasklaida džiaugėsi: „Nuostabu! Siuvame drabužius garsioms užsienio firmoms!“ O dabar tai jau atsiveria iš tamsiosios pusės – iš dalies čia prisidėjo ir mūsų spektaklis.

 

Kaip žmonės reaguoja, kai prašote jų istorijų?
Kai kurie drovisi ir dalyvauti atsisako. Bet dauguma sutinka – supranta, kodėl svarbu savo istorija dalintis scenoje. Sunkiausia buvo rasti dalyvių spektakliui „Brangi Moldova, ar mes galime truputį pasibučiuoti?“ apie LGBT bendruomenę šalyje. Scenoje yra ne profesionalūs aktoriai, jų istorijos tikros. Kviesdama nesitikėjau, kad visi sprogs iš džiaugsmo viešai kalbėdami apie tokius asmeninius dalykus. Paskambinau vienai porai, kurių sūnus – gėjus. Atsiliepė tėvas. Iš pradžių planavau kviesti tik jį, bet kitame ragelio gale išgirdau jo žmoną: „Aš irgi noriu!“

 

Ar skiriate dokumentinį teatrą nuo tradicinio, vaizduotės sukurto?
Jei nebūtina šimtaprocentinė dokumentika, naudoju ir faktus, ir vaizduotę. Šiuo metu kuriame „Šeimos panaikinimą“. Nagrinėjame, kokia dabar šeimos koncepcija ir reikšmė. Pradedame žmonių pasakojimais, persikeliame į politinį kontekstą: Sovietų Sąjungos žlugimas, šeimų destrukcija – migracija, skurdas, alkoholizmas. Visoje Rytų Europoje vyko tie patys procesai. Taip pat kalbame apie tėvų ir vaikų, brolių ir seserų santykius, apie patriarchalinę visuomenę ir vyrų galią. Nusprendžiau imtis šeimos temos, kai praradau savo tėvus: mirė mama, po metų – tėtis. Mirtis atneša milžiniškų pokyčių, pradedi viską matyti kitaip.

 

Ar jaučiatės esanti maištautoja? Nes status quo sistema jus tokia laiko.
Taip, žinau... Bet man atrodo, kad maištauti turėtų visi. Savo darbuose nematau nieko radikalaus, man tai yra normalu. Žinote, turiu sūnėną, jis serga tokia liga – nepamenu, kaip tiksliai vadinasi, kažkas smegenims, – ir visada sako tai, ką galvoja, be jokių apsimetinėjimų ir be kaukių. Tai yra taip gražu! Žiūriu į jį, jis toks nuoširdus, jo galvoje visai nėra visų šitų socialinių konstruktų. Norėčiau, kad visi tokie būtume. Nekiškite manęs į šitas struktūras, šitą narvą. „Čia, narve, esi laisva.“ Ar ne? Ak, kaip nuostabu!

 

Kas jums yra teatras?
Teatras man yra būdas pasakyti tai, kas svarbu, būdas dalintis, suteikti sceną kitų balsams. Bet šiandien teatras yra didžiulė problema, nes leidžia pinigus niekalams. Mano galva, pastatymas už pusę milijono yra pinigų švaistymas. Dažniausiai tai daro vyrai – baltieji vyrai. Jei esate tikri menininkai, galbūt galite pasinaudoti ne milijonais, o savo galva ir vaizduote? Teatro potencialas didžiulis, bet labai sunku jį panaudoti teigiamiems pokyčiams visuomenėje, kai matai tik prašmatnius valstybinių teatrų rūmus ir kur juose nukeliauja pinigai. Kai bilietas į spektaklį kainuoja 35 ar 50 eurų, kas gali sau tai leisti? Net ir 15 eurų jau yra daug. Tai žaidimas turtingiesiems, kurie nori pasilinksminti. Čia ir problema: jie ateina, pasižiūri, jei spektaklis politinis, aktualus – žiovauja, ir tada režisieriai turi parengti kažką „gražesnio“.

 

Tarsi teatras teatre.
Ir politika. O politika yra visur.

 

Grįžę namo po išsunkiančios darbo pamainos žmonės, gyvenantys skurde, teatro į savo prioritetų sąrašą neįrašo – pirmiausia turi galvoti, kaip išgyventi.
Bet jei jie turėtų galimybę, tarkim, kas savaitę pamatyti ką nors nemokamai – spektaklį, koncertą, parodą galerijoje – galbūt šiandien tuo nepasinaudotų, bet rytoj ar po 25 metų pagaliau pasakytų: „Nagi, einame pasižiūrėti, kas ten vyksta.“

 

Kas yra jūsų variklis?
Aš paprasčiausiai suprantu, kad neturiu kito pasirinkimo: esu čia, šioje planetoje, ir būsiu dar kažkiek laiko. Galėčiau depresuoti ir nieko nedaryti – bet turiu privilegiją daryti, todėl ir darau. Pasirinkimo nėra. Niekas nuo nieko nėra apsaugotas. Rytoj bet kuris iš mūsų gali atsidurti gatvėje be pinigų nuomai susimokėti. Šiandien esu čia, mes kalbamės – irgi privilegija. Rytoj galbūt jos nebebus.


„Rekviem Europai“ čia


Rekviem Europai

Ačiū, viršininke, už tai, kad turime dėvėti uniformas, už kurias patys susimokėjome.
Ačiū, viršininke, už tai, kad visur instaliavai sekimo kameras.
Ačiū, viršininke, už tai, kad leidi man atidirbti tris pamainas per 24 valandas.
Ačiū, viršininke, už tai, kad pasirūpini, kad mano atlyginimas niekad neviršytų minimalios algos.
[skamba ODĖ DŽIAUGSMUI]


Evangelija pagal Mariją

tėve mūsų
kuris gėrei su draugais, kai mama pagimdė berniuką
tėve mūsų
kuris gėrei vienas, kai mama pagimdė mergaitę
tėve mūsų
kuris tiki, kad mes esame tavo kraujas
tėve mūsų
kurį mūsų kraujas verčia vemti
tėve mūsų
kuris mus laikai zirzlėmis
tėve mūsų
kuris niekad neverki
tėve mūsų
kuris esi tikras vyras
tėve mūsų
kuris niekad nesi namuose, kai mama mus guldo miegoti
tėve mūsų
kuris galvoji, kad tavo darbas kainuoja daugiau nei mamos darbas
tėve mūsų
kuris muši, kad išauklėtum
tėve mūsų
kuris sakai, kad mūsų vieta yra šalia vyro
tėve mūsų
kuris pasiskelbei šeimos galva
tėve mūsų
kuris nusprendei, kad nešiosime tavo vardą
tėve mūsų
kuris manai, kad mūsų meilę galima nusipirkti
(...)
tėve mūsų
kuris tiki esąs dievas
tėve mūsų
kuris mus mokai bijoti dievo
tėve mūsų
kuris tiki esąs dievas
tėve mūsų
kuris tiki, kad mes tavo vergės
tėve mūsų
kuris tiki esąs dievas
prieš kurį mes turime nusilenkti
tėve mūsų
kuris tiki esąs dievas
tik dėl to, kad esi vyras
baltaodis vyras
tėve mūsų
kuris esi danguje
nusileisk ant žemės.

Iš anglų kalbos vertė Giedrė Steikūnaitė

 

Draugai