Visada įsimena kelionių pradžios. Miegūstos viltys ir neviltys lipant į autobusą ar traukinį. Džiaugsmas dėl to, kad nežinai, kas nutiks, kuo tapsi grįžęs. Ir ramybė pradėjus važiuoti – dabar jau nieko neturi daryti, tik judėti į priekį ir priimti visa, ką jauti.

Važiavimas – ne dalis kelio, veikiau – dar viena kelionė. Greitai autobuse pasijunti jaukiai, pakanka patogiai įsitaisyti ir valandų valandas žiūrėti į nuolat kintančius vaizdus. Buvimas kelyje – tikrasis vienatvės patyrimas. Namai, kasdienė aplinka neleidžia jaustis vienam – esi kartu, tegu ir ne su kitais žmonėmis, bet su savo išgyvenimais. Kelias nepalieka laiko apmąstymams, nes negali atsigręžti, reikia viską sugerti – spalvas, kvapus. Palikti juos būti, kol vieną dieną sugrįš, – tada, kai buvimas kartu jau bus išblukinęs pojūčius ir pasaulis vėl tvarkingai susidėlios.

Vienatvės išgyventi nepadeda niekas, juolab supratimas, kad kitokių buvimo galimybių nėra – rytai, naktys ir keliai tokie yra tik tau, jie nepanašūs į kitų rytus, naktis ir kelius. Kartais norisi bėgti. Sutikti įvairių žmonių ir atsiminti juos tik kaip idėjas, kurių neįstengtum ilgėtis ar nekęsti, kurie tik retkarčiais sušmėžuotų atmintyje. Tai išsigelbėjimas – kvapą gniaužiančių įspūdžių, jaukių vietų, įdomių žmonių ir nykių, tuščių kelių paieškos. Važiuoti galėtum kiauras naktis ir aitriu ryškumu veriančius neskubrius rytmečius – kol įveiktų nuovargis. Man sunku suprasti žmones, kurie važiuodami ką nors veikia. Nepajėgiu to laiko praleisti produktyviai, nes vien buvimas ten yra užsiėmimas. Nepavyksta susitelkti į ką nors kitą – tik į kelią. Knyga, skirta ilgoms važiavimo valandoms trumpinti, tinka nebent patogiai pasiremti kojoms. Reikia palikti vietos keliui, begaliniams asfalto kilometrams.

Muitinėse ir stotyse laikas eina kitaip. Jose nieko nėra. Tai didelė, blanki, tuščia erdvė, bet kaskart atrodo, kad, pagaliau iš ten išvažiavus, visa pasikeis į gera. Rytai ir naktys tokiose tarpinėse stotelėse skaidrūs – jokių minčių, net jausmų, tik laukimas, nes tai pernelyg liūdnos vietos užsibūti. Keliaujant atmintyje kaskart iškyla V. Papievio „Eiti": „Šis vasaros rytas –­ (...) iki tokio akinamumo išbaltintas, kad nė atsimerkt negali, ar niekada nesat išgyvenę šitokio ryto, kai nuo tyrumo ausyse spengia, ir kaip kokiam vikšrui į save norisi riestis, riestis ir riestis – kol tavęs išvis nebeliks?"

Muitinių saulėlydžiai aitresni nei viso likusio pasaulio. Nejučia pagalvoji, kaip ši vieta išgyventų savo pačios vienatvę, jei čia neliktų nė vieno žmogaus. Muitinės ir stotys – atskiri pasauliai, įprasto gyvenimo paribiai, gal kaip tik dėl to ten junti didesnį bendrumą su kitais žmonėmis, nepai­sant to, koks jų gyvenimas ir kur jie važiuoja. Supranti, kad jiems svarbu tas pat – nuolat judėti, neįstrigti vienoje vietoje. Erdvės keičia viena kitą. Iš triukšmingos, judrios didmiesčio stoties patenki į kaimą, kuris, atrodo, yra miesto priešingybė ir turi egzistuoti atskirai, kuo toliau nuo jo. Kalnuose jauti, kad esi iš kitur, kad niekaip nepritaptum prie šitokio gyvenimo, net jei stengtumeis. Tarsi veržtumeisi suardyti amžiną nekintančią sistemą. Keista suvokti, kad dar tebesama idiliško, civilizacijos nepaliesto gyvenimo, kad tai gali būti kieno nors tikrovė. Žmonės įsigyvenę begalinėse erdvėse, susitelkę į mažus kaimelius, kurių pradžios ir pabaigos neturi aiškių ribų. Kasdienybės idilė dar nesuardyta – jie taikosi prie kalnų, lyg būtų jų dalis.

Kartais apie kaime gyvenančius norisi pasakyti: „jis – iš žmonių, kurie pačia savo esybe išmano, kas yra ir kur glūdi prasmė, šios dienos ir viso gyvenimo, bet jei paklausi, kas ji yra ir kur glūdi, jie sutriks dar labiau, negu tie, kurie apie prasmę nuolatos mąsto, jos ieško ir rasti negali." (V. Papievis) Žinoma, taip atrodo tik žvelgiant iš šalies – tai, kas nepažįstama, regisi idealu vien dėl to, kad nė kiek nepanašu į tavo paties gyvenimą. Matai tradicišką –­ tradicišką meno kūriniams, bet ne skubriai miesto kasdienybei, – idilišką vaizdą: piemuo, ganantis gyvulius ir, ko gero, nė nenumanantis, kad jo gyvenimą kažkas regi kaip tolimą paveikslą, gal net ne tikrovę, o idėją. Kaimuose tesi turistas, atėjęs pasigrožėti Karpatais, bet negalėsiantis čia likti, būti įtapytas į seną paveikslą, dabar jau nusavintą reklamų ir atvirukų. Karpatų idilė prisitaikiusi prie turistų. Priartėji prie gamtos – ilgainiui pripranti prie abejingai žvelgiančių karvių ir arklių, dienų dienas rupšnojančių žolę, virtusių kraštovaizdžio dalimi, tikrove paverčiančių „Milkos" reklamas ir šniukštinėjančių, ar neturim užsislėpę maisto. Čia tavo gyvenimas ima atrodyti kitoks: dabartis, praeitis ir ateitis regisi idealesnės, lyg visa, kas įvyko ir turėjo įvykti, buvo geriausia, kas gali nutikti.

Žygiuose susitelki į dabartį. Kopiant stačiu, slidžiu kalno šlaitu, blaškantis svetimame mieste tolima ir neaiški tampa sąvoka „namai". Jais tampa kiekviena stovyklavietė ar net autobusas – maži, tvankūs, bet jaukūs namai, nes tai tu esi tas, kuris pravažiuoja, o kiti, neįvardyti, nepažįstami kiti, lieka. Keisčiausi namai šįkart buvo senas apleistas vasarnamis, kuriame apsistojom prapliupus lietui... Jautiesi lyg įsiveržęs ten, kur nesi laukiamas. Tokią vietą norisi atgaivinti –­ sužinoti ar bent įsivaizduoti, kas čia gyveno. Turbūt tiktų bet kokia istorija, kad tik namas neatrodytų tuščias, jau apleistas. Užslinkus nakčiai pajunti savo trapumą. Nebaugina nežinoma šios vietos praeitis, veikiau – mano pačios mažumas, lyg iš toli žvelgčiau į save, gulinčią nejaukiame, pernelyg erdviame kambaryje su per dideliais langais po daugybe ryškių Karpatų dangaus žvaigždžių.

Stebėtina, bet ėjimas – vienintelė neįsimenanti žygio dalis. Dažnai prieš akis iškyla poilsio akimirkos, bet kelias taip ir lieka užmaršty – įsimeni viršūnes, nakvynvietes, bet ne tai, kaip iki jų atėjai. Atsimeni, kad buvo karšta, plieskė saulė ir užkopti kartais pavykdavo tik todėl, kad visas dėmesys ir valia buvo sutelkti į kitą žingsnį, artimiausius kelis metrus ir minutes, likusias iki poilsio. Dažniausiai sunku prisiminti vakarykštę stovyklavietę, nes nuo tos akimirkos, kai pakyli ir pradedi eiti, jos nelieka, – tik kelias, pavieniai vaizdai, jausmai ir vangiai tekantis laikas.

Keistas jaukumas užplūsta patekus į įprastą aplinką – miestą. Sunku nusikratyti svetimumo pojūčio, lyg neštumeisi kalnus su savimi, bet nykūs pastatai ir elektros lempučių skleidžiama šviesa ramina. Nesinori būti tik turistu. Nesinori be pertrūkio pirkti, dieną lankyti įžymybes, naktį gerai išsimiegoti ir grįžti namo pailsėjus, „įgavus naujų jėgų". Miestas atsiveria tada, kai turistai jį apleidžia, tuščios gatvės tartum supranta, kodėl esi čia. „Keista, nuo akmens sklido daugiau gyvybės nei nuo žmonių, kurie čia vaikštinėjo, tu jam jauteisi artimesnis nei poilsiautojams ar turistams." (V. Papievis) Žygiai palieka nepamirštamą pojūtį, kuris neleidžia nustoti keliauti. Tai –­ persilaužimo laikas, paskui gyvenimas šiek tiek pakeičia vagą – metams. Žygiai vargu ar skirti pailsėti, veikiau vargina, nes priverčia pažvelgti naujai, grįžus atrasti savo namus, seniai pažįstamus žmones ir nustebti, kad jie vis dar tokie pat.

Ir kaime, ir mieste savaip įsišaknijęs tikrumas, bet esama ir tarpinių stotelių. Kurortinio miestelio maišatis užgriūva staiga. Gausybė žmonių, mirkstančių vienas greta kito dirbtiniame sūriame ežere, smarvė ir nepakenčiamas karštis. Gatvėje prekystaliai ir žmonės, siūlantys išsinuomoti kambarį. Tai sukuria judėjimo, nuolatinės kaitos įspūdį – darome viską, kad jums nebūtų nuobodu, kad atostogos neprailgtų. Svetimi, netikri atrodo poilsiautojų gyvenimai – ištįsusios tingios dienos ir gaivios naktys – be erdvių, be laužų – skirtos pailsėti prieš kitą nuobodžią, varginančią dieną. Keista, bet ryte nebenori išeiti, tarsi ko gaila, nes ši vieta taip ir lieka svetima. Leidiesi į kelią nė neprasidėjus dar vienai nykiai kurortinio miestelio dienai. Ankstų rytą protas tartum prisnūdęs, bet iš senų, jau užmirštų laikų atklysta jausmai, nebegali suvokti savęs, miglota atrodo ir praeitis, ir ateitis. Dabartis yra ėjimas. Šis ėjimas – gilus apmąstymo mėlynumas. Tai malonus šaltis, sklindantis nuo kaminų ir traukinių – praeinamybės šaltis, toks, kaip liūdesys atėjus rytui po ilgos nakties.

Žygių pabaigos visad panašios. Nuovargis – nuo važiavimo ir daugybės regėtų vietų, nuo nesamų tikimybių. Naktyse ir paryčiuose tavo paties veidas pradeda gyventi atskirą gyvenimą. Sunku atpažinti jo išraiškas, veidas atrodo jausmingesnis nei aš pati, sudirgusi nuo pakelės degalinių šviesų, akinančių išlipus iš autobuso po valandų valandas trukusio važiavimo. Tamsiame autobuso lange veidas palieka nepažįstamą, neįprastą savo atspindį. Šitaip tarsi atiduodi dalį savęs šitai vasarai, šitai kelionei – kad būtų ne tokia, kaip kitos.

Keisčiausia vėl atsidurti ten, iš kur išvažiavai. Miestas, net namai atrodo kitokie, bet stotis lieka kokia buvusi – ten vis tas pats nepertraukiamas judėjimas, tie patys gyvenimų scenarijai. Galbūt dėl to, kad nė vienam žmogui ji netampa jaukia ir nuolatine vieta. Niekas čia neužsilieka, stotims išlikti leidžia tik nekintantys tvarkaraščiai, žmonių noras iš kur nors išvažiuoti ir kur nors grįžti, būtinybė jaustis užtikrintai nuolatinėje kaitoje.

Grįžus Vilnius jau kitoks, gal tik pirmąkart supranti, kodėl esi čia ir kaip būti. Ilgainiui jo maišatis ir skuba ima atrodyti harmoninga. Nors nuolat pasigendu vėsaus kalnų oro, ledinio šaltinių vandens ir erdvių, miestas privalo likti, tai – mąstymo būdas – galvoti apie saulėtekius virš blokinių namų, žmonių pilnas stoteles, grūstis autobuse. Mieste esi tarp kitų net neužmezgęs ryšio su jais. Gera mąstyti apie sutiktus žmones, įsivaizduoti jų gyvenimus. Toks miestas ir turi būti –­ tvankus, ankštas, bet gyvas. Visada esi dalis minios, dalis nežinia kur skubančio mechanizmo. Kalnuose tėra gamta ir tu, ten pajunti vienatvę –­ visą esamą, sukauptą dar mieste.
Žygiai būtini – kad kažkas pasikeistų, kad liktų begalės laiko pagalvoti niekur neskubant, bet didžiąją dalį laiko praleidus mieste nebepavyksta nurimti, sulėtėti ir pajusti natūralų ritmą. Mūsiškiai Karpatai – blokiniai namai. Kažin, ar jie gražūs, didingi, juolab idiliški, bet smaragdiniai miesto saulėtekiai, erdvūs bekraščiai saulėlydžiai, balose atsispindinčios šviesos ir nostalgiškas miegūstas šalčio kvapas vis dar suvirpina.

Svarbu įsiklausyti. Miestas ne visada gyvas, ne visada nori dalytis savo buvimu. Turbūt turistams Vilnius toks pat kaip kiti miestai – tik gražios bažnyčios, daugybė pramogų ir skubantys žmonės. Stipriausiai jauti Vilnių tamsoje ir tyloje. Atrandi ryšį tuštumoje, kai nejunti džiaugsmo, tik gelminę laimę – dėl to, kad lyja, kad gatvėmis vaikšto žmonės ir kad dar liko daug laiko.

Vilnius žavi nykumu. Rudeniškas miesto vienišumas ir žmogaus vienatvė jame nėra liūdna. Blokinių namų Vilnius gražus – atskiru buvimu kartu, neromantiškomis, kasdieniškomis daugybės gyvenimų sąsajomis, tuščiomis, išsiilgusiomis, plačiomis naktinėmis gatvėmis. Tada pajunti, kad tik čia ir gali gyventi. Iš miesto nereikia gelbėtis, nebent trumpam – kad vėl atrastum.