Paolo Rumizas (g. 1947) – italų žurnalistas, rašytojas, keliautojas. Didžioji dalis jo knygų – kelionių reportažai po istorinę ir kultūrinę Europos ir Artimųjų Rytų atmintį, siekiant užfiksuoti paskutinius nykstančio pasaulio pėdsakus. Už žurnalistinius reportažus, parengtus per Balkanų karą, kurį Rumizas aprašė knygoje „Kaukės žudynėms“ (1993), apdovanotas prestižinėmis Hemingway’aus ir Maxo Davido premijomis. Vėliau dirbo karo korespondentu Afganistane. Drauge su lenkų fotografe Monika Bulaj rašytojas lankėsi ir Lietuvoje keliaudamas palei Rytus ir Vakarų Europą simboliškai skiriančią liniją, vedančią nuo Kirkeneso iki Stambulo per Baltarusijos ir Ukrainos lygumas. Šią unikalią kelionę Rumizas aprašė knygoje „Trans Europa Express“ (2012).

Juodų mažųjų kragų patrulis V formos rikiuote iš lėto praskrenda virš Kanaredžio kanalo saulėlydžio link. Priešingame krante milžiniškas ir sužvarbęs mėnuo plūduriuoja ant San Mikelės salos namų stogų. Garlaivis su vos keliais storai apsirengusiais turistais užklausia kelio prašalaitės gondolos ir prisišvartuoja prie Smailių prieplaukos. Ir štai atsiveria sotoportego¹, beveik nepastebimas, tarp vaistinės ir košerinės užeigos.

Peržengus šį slenkstį, kairėje pusėje ant namo sienos – epigrafas su 1704-ųjų ediktu, kaltinančiu į krikščionybę atsivertusius žydus bedievyste. Kiek toliau –­ penkios sinagogos, išsibarsčiusios siaurutėje erdvėje tarp pagrindinės gatvės ir aikštės, nusėtos spalvingais karnavalo konfeti. Būtent taip patenkama, kone paslapčiomis, į Venecijos getą, seniausią visame pasaulyje, kuriam kovo 29 dieną suėjo lygiai 500 metų.

Šiandien čia suskaičiuosi ne kažin kiek gyventojų, tačiau tikrai netrūksta istoriją menančių sienų, bylojančių apie praeities netektį, gerokai stipresnę už dabarties tikrovę. Aikštės viduryje stovi šulinys ir užšalęs fontanas. Geto pastatai stiebiasi į viršų net iki septynių aukštų, –­ tai aukščiausi namai visoje Venecijoje, –­ šiandien sunkiai įsivaizduojamos kasdienės grūsties pėdsakai (septyni kvadratiniai metrai žmogui).

Šv. Jeronimo krantinės pusėje – daugiau nei 200 lageriuose išžudytų žmonių vardai². Ant durų staktos – įstrižas įdubimas, priglausdavęs mezuzą, nelaimę atitolinantį ritinį su eilutėmis iš Biblijos. Prie aikštės šliejasi portikai su senojo lombardo pėdsakais. Aš esu Getas, byloja šie akmenys, ir stovėjau čia dar prieš žydams pasirodant. Buvau sveikatai žalinga odos raugyklų ir liejyklų erdvė ir vadinausi „Getto“, nes čia būdavo išmetamos metalo atliekos (gettata), tačiau pirmieji iš Šiaurės atvykę žydai tarė mano vardą vokiška tartimi, su kieta G, ir toks mano vardas išliko, pasklido po Veneciją, Viduržemio jūros regioną ir galiausiai po pasaulį.

Tačiau genius loci mums atskleidžia dar kai ką: čia prasideda kelionė į enigmą, į gerokai klaustrofobiškesnę erdvę už ispaniškuosius Neapolio kvartalus, kuri vis dėlto, – palyginus su Romos getu, prispaustu po popiežiaus padu, –­ to meto žydams atliko Pažadėtosios („pažadėjimo“) Žemės vaidmenį. Tai buvo visiškai priešinga tam, kuo getas virto, kai rasės ir nacijos sąvokos susiliejo su Bažnyčios antijudaizmu, atvedusiu prie masinio sunaikinimo. Šiais laikais, kai vėl sugrįžta sienų ir spygliuotų vielų vaizdai, turbūt bus neprošal priminti, jog Venecijoje šis atskirties archetipas ir sinonimas įkūnijo ir kažką kita: tapatybės garantiją, net savotišką įtraukimo eksperimentą, kurio anuomet ėmėsi Serenisima³, nors ir pasitelkusi paranojišką religijų, kalbų ir amatų atskirtį.

„Kalbėti apie getą vien kaip apie segregacijos vietą yra netikslu“, – pastebi Donatella Calabi, šiemet pasirodysiančios knygos apie Venecijos getą autorė, prieš palydėdama mane į šį paslaptingą hortus conclusus, kuris susijungia su išorės pasauliu tūkstantmetiniais diasporos saitais ir pats yra savotiška pasaulio sintezė dėl ilgaamžio sugyvenimo tarp žydų, atklydusių čionai iš Ispanijos, Centrinės Europos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Viskas prasidėjo nuo to, jog nebuvo galima leisti žydams apsigyventi krikščionių namuose, laisvai judėti miesto gatvėmis ir vykdyti „gausybę įžeidimų, tokių smerktinų ir pasibjaurėtinų“.

Siekiant įvesti tvarką, 1516 m. kovo 27 d. venecijiečių didikas Zaccaria Dolfinas pasiūlė perkelti „visus“ skirtingų miesto kontradų žydus ir „bendrai“ juos apgyvendinti Naujajame gete, „kuris primenąs tikrą pilį“. Geto erdvę turėjo riboti dveji vartai, atkeldavo ryte suskambus Marangonai –­ Šv. Morkaus varpui, diktavusiam dienos ritmą, – ir uždaromi vidurnaktį. Vartus užkeldavo keturi sargai krikščionys, kuriems atlyginimą privalėjo mokėti patys judėjai ir kurie turėjo įsikurti geto teritorijoje. To dar negana. Dvi miesto Dešimties tarybos paskirtos valtys su nemigai pasmerktais sargybiniais privalėjo be paliovos patruliuoti aplink salelę, idant „užtikrintų saugumą“.

Pasakyta padaryta. Salos gyventojai buvo skubiai iškeldinti iš namų, kurie buvo išnuomoti judėjams už pakeltą kainą. Naujieji įsikėlėliai turėjo išties mažai teisių. Negalėjo turėti jokios turtinės nuosavybės, jiems buvo uždrausta dalyvauti politikoje, verstis amatais, mokytis mokyklose ir universitetuose, bet kartu – atsižvelgiant į žydų prekybinius ryšius su daugeliu pasaulio kraštų –­ geto gyventojams buvo suteikta Venecijos magistratūros garantija, leidusi darbuotis su „privalomu diskretiškumu“, kad „žydai ir toliau ramiai vystytų prekybą su tomis šalimis, žinant, koks reikšmingas mūsų muitinėms jų gaunamas pelnas“. Geto ribose veikė savotiška vidinė vyriausybė, o religinio kulto laisvė buvo absoliuti, dėl to pavydo apimti graikai reikalavo ir jiems suteikti autonominę prekybos ir kulto erdvę, lygiai tokią pačią, kokią buvo gavę „eretikai armėnai“ ir žydai.

Pasak Bažnyčios mokymo, pinigų skolinimas laikytinas šėtoniška veikla, todėl Venecijoje, kaip, beje, ir visur kitur, lupikavimas, nors ir reglamentuotas valdžios, buvo paliktas žydams. Bet Serenisimai labai reikėjo pinigų tęsti karus ir prekybą, todėl žydai – iš kurių mokesčiai buvo spaudžiami it iš citrinų – tapo tikrąja venecijiečių finansine atrama. Tai buvo pragmatiškas pasirinkimas, laikytas gerokai palankesniu už katalikiškąjį montes pietatis⁴, pripildydavusį Vatikano skrynias. Taigi getas buvo suvaržymų modelis, tačiau taikytas ir vokiečių, armėnų, ypač turkų, bendruomenėms. Dėl kaltinimų vykdžius „turkiškus reikalus“ (kažką panašaus į šiandieninį Kelno moterų užpuolimą), turkų krantinę sergėjo grynakraujai krikščionių sargybiniai, o vėliau ji buvo padalyta tarp albanų ir konstantinopoliečių. „Žydų medikai buvo vertinami labiau už kitus“, – prisimena Riccardo Calimani, geto gyventojų palikuonis ir italų judaizmo istorijos tyrinėtojas. Paklaustas, kodėl, atsako ironišku žydrų akių blykstelėjimu po primerktais vokais. „Medicinoje jie nesirėmė teologija kaip kiti, – šypteli, – žydai gydė paciento kūną, o ne sielą“, ir paaiškina, jog dėl šios priežasties jiems buvo leidžiama nesilaikyti „komendanto valandos“, skubiai iškviesti žydai galėję išeiti iš geto bet kuriuo paros metu. O ką kalbėti apie žydą Danielių Rodrigezą, kuriam 1516 m. Venecijos Respublika pavedė įrengti Spalato muitinę – komercinę bazę Dalmatijos krante, kurią kontroliavo venecijiečiai. Arba apie Jakobą Saravą, kuriam XVIII a. buvo leista vykti į Amsterdamą atlikti misijos bendruomenės vardu. Venecijos getas nebuvo XX a. Varšuvos getas. Praktiškai tai buvo respublika respublikoje.

Kadaise čia gyveno aškenaziai, – pasakoja Calimani. Tai buvo tikri skurdžiai ir atvyko jie vieni pirmųjų iš Vokietijos. Gete aškenaziai vertėsi prekyba skudurais, vieninteliu jiems leistu užsiėmimu korporacijų „grandinėje“, ir buvo apgyvendinti centrinėje salelėje. Paskui atėjo rytiečių iš Otomanų imperijos eilė, jiems atiteko gretutinės gatvės palei Kanaredžio kanalą ir Venecija juos globojo labiau už kitus, nes laikė nepamainomais talkininkais prekyboje su Rytais. Paskutinieji čia atsikėlė maranai, patys turtingiausi žydai, kurie katalikiškosios Ispanijos jėga buvo atvertinėjami į tikrąjį tikėjimą, o Venecijoje jiems buvo leista grįžti į judaizmą. Tačiau maranai, pasakojama, išsaugojo hidalgų pasipūtimą kitų geto gyventojų atžvilgiu.

„Šnaim yeudin shalosh batei a kneset“, kur du žydai, ten trys sinagogos, –­ šypsosi Trevisanas Gheleris su tarnybine kipa ant galvos paaiškindamas, jog penkios šio anklavo šventyklos atspindi visiškai atskirus pasaulius. Paskui nusiveda mus į galerijų, medinių laiptų, sakyklų, moterų pusių šventykloje, slaptų praėjimų, vartų, pakrypusių grindų, požeminių pasažų ir spynomis užšautų durų labirintą, per didžiąją Todeschi (žydų aškenazių) „mokyklą“, paskui per provansalų, levantinų, italų ir galiausiai ponentinų (ispanų) šventyklas, tarp užuolaidų ir spiralinių kolonų, pusiau privertų langų prietemoje tviskant sietynams ir liturginiams rūbams... Viskas slypi stulbinamai arti privačių namų, kadaise taupiai išnaudojus erdvę, o šiandien rodosi nepaprasta ir tuo pačiu kraupu. Tai grynas jungčių žaidimas, labirintas, paverčiantis getą – savito pasaulio gimdą ir drauge bambagyslę –­ Venecijos kvintesencija, o ne jos antiteze.

Tą įrodo ir geto žodynas, įsiliejęs į venecijietišką tartį. Calimani juokiasi ir mėgaujasi magiškas formules primenančių žodžių skambesiu. „Orsài“ –­ mirusiųjų paminėjimas, iš vokiečių kalbos Jahrzeit, kurį čionai atsigabeno aškenaziai. „Zuca baruka“ – palaimingasis moliūgas⁵, pamaitinantis visus, iš hebrajų kalbos baruch, „palaimintas“. Bet ypač šmaikščioji Umberto Fortiso knyga apie Venecijos žydų tarmę veda mane už rankos į Serenisimos leksinį pasaulį. Tai lingua franca, beveik savotiška jidiš kalba Viduržemio jūros regiono formatu, atskleidžianti – beveik kaip ir Trieste – intymų ryšį su žydais, egzistavusį mieste nepaisant visų draudimų. (...) Getas eksportavo ne tik audinius ar pinigus, bet ir žodžius. Calimani gyvenimą paženklino Holokaustas. „1943-iųjų rugsėjo 16 d. žydų bendruomenės vadovas nusižudo, kad nebūtų priverstas įduoti naciams ir fašistams bendruomenės narių sąrašo. Tą pačią dieną mano tėvai susituokia, kad galėtų pabėgti drauge ir pasislėpti Alpago kalnuose, po nepavykusio bandymo kirsti Šveicarijos sieną. Mane paleidžia į pasaulį 1946-ųjų sausio 20 dieną. Ar tai jums ką nors sako? Praėjus lygiai devyniems mėnesiams nuo balandžio 25 dienos⁶, tobulas laiko pasirinkimas.“

Riccardo yra pirmasis savo šeimoje, gimęs už geto ribų, tačiau priduria, kad jau XIX a. – pasirodžius Napoleonui, sudeginusiam anklavo vartus ir sulyginusiam žydų teises su kitų piliečių teisėmis – prasidėjo emigracija į kitus Venecijos kvartalus su laipsniška daugelio žydų, ištroškusių erdvės ir modernybės, asimiliacija. To pasekmė – šiandien tarp Geto „sienų“ teliko vos kelios dešimtys gyventojų, žydus pakeitė kitos kilmės venecijiečiai. „Ši 500 metų sukaktis neturi tapti iškilmingu paminėjimu, tai veikiau proga apmąstyti istoriją plačiąja žodžio prasme, peržengiant pačios Šoa ribas. Aš ne itin pritariu šiam koncertų ir iškilmingų kalbų paradui, numatytam kovo pabaigoje. Žinia, kurią būtina skleisti, yra visų tautų teisė į laisvę, be išimties, kova su pabėgėlius įkalinančiomis stovyklomis, apleistomis periferijomis...“

Nes istorija dažnai kartojasi, kaip Sarajevo apgultis, prasidėjusi praėjus lygiai 500 metų po Ispanijos žydų įsikūrimo ant Bjelavės kalvos. Miestas, anais laikais valdytas otomanų, regėjo žydus, atvykstančius iš visur, lygiai kaip ir Venecija. O paskui, 1992-ųjų balandį, egzilės metinės buvo paminėtos su ašaromis akyse, prisimena Dževad Karahasan, aplink griaudžiant granatoms. „Getai yra ne žydų, bet krikščionybės problema“, – sausai nukerta Calimani. Ir verta prisiminti, jog patys Venecijos žydai getą vadino kitu vardu – „Chatzer“, t. y. aptvaru. Paskui nugalėjo krikščionių nukaltas pavadinimas. Tai šį tą reiškia.

 

¹ Venecijiečių tarmės žodis, nuo it. sotto portico – „po portiku“: tipiškas venecijiečių architektūros elementas – praėjimas po namu, sujungiantis dvi siauras gatveles, vadinamas calle (čia ir toliau vert. past.).
² Lietuvių menininko Arbit Blato 1980 m. sukurtas paminklas Holokausto aukoms atminti.
³ It. „Giedriausia iš visų“ – taip buvo vadinama Venecijos Respublika, gyvavusi 679–1797 m.
⁴ Lot. „gailesčio kalnas“ – viduramžiais veikę savotiški bankai, kuriems vadovavo religiniai ordinai (vieni pirmųjų – tamplieriai ir pranciškonai).
⁵ It. zucca – „moliūgas“.
⁶ 1945-ųjų balandžio 25 d. – Italijos išsilaisvinimo iš nacių okupacijos diena, švenčiama ir kaip partizanų diena.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

„la Repubblica“, 2016 01 24