Krymo aneksijai tapus nenuginčijamu faktu, Vladimiras Putinas pasirodė televizijoje ir visam pasauliui pašaipiai išrėžė, jog Ukrainoje nėra jokių Rusijos karių. Jo pareiškimas prilygo pasakymui, kad tiesa apskritai nesvarbi. Kai Donaldas Trumpas išgalvoja faktus (esą tūkstančiai musulmonų Naujajame Džersyje prapliupo džiaugsmo šūksniais griūnant bokštams dvyniams arba Meksikos vyriausybė tikslingai siunčia „blogus“ imigrantus į JAV) ir tuos faktus tikrinančios nevyriausybinės organizacijos 78 % jo teiginių paskelbia kaip neteisingus, o jis vis tiek tampa kandidatu į prezidentus, – pasidaro aišku, jog laisvame pasaulyje faktai nebesvarbūs. Kai „Brexit“ kampanijos lyderiai skelbia, jog 350 mln. svarų, kuriuos Europos Sąjunga kas savaitę iš jų pasiima, verčiau panaudos sveikatos apsaugai (beje, laimėjus referendumą į tai buvo numota ranka, pavadinus vieno iš lyderių „suklydimu“), – paaiškėja, kad gyvename postfakto arba posttiesos pasaulyje. Ne pasaulyje, kuriame politikai ir žiniasklaida meluoja, – jie tai darė visada, – bet pasaulyje, kuriame jie net nesirūpindami sako tiesą arba melą.

Kaip atsidūrėme tokioje padėtyje? Dėl technologijų? Ekonominės globalizacijos? Istorijos ir filosofijos kulminacijos? Apima tarsi vaikiškas džiaugsmas nusimetus gremėzdišką faktų svorį – slegiančius mokslo ir autoriteto simbolius, primenančius mums mūsų ribotumą. Bet kodėl prieš faktus maištaujame būtent dabar?

Daug kas kaltina naująsias technologijas. Užuot skatinusios naują tiesos ir faktų sklaidos erą, jos, atvirkščiai, leidžia melui daugintis ir sklisti, anot skaitmeninės elektronikos specialistų, „skaitmeniniu žaibo greičiu“. Kol faktus tikrinantis žmogus pagauna melą, sukuriama tūkstančiai naujų, ir absoliutinė dezinformacijos banga tampa nebesustabdoma. Čia svarbiausia, kad melas būtų pasiekiamas vienu mygtuko paspaudimu, vadinasi, melaginga informacija maitinami išankstiniai žmonių nusistatymai. Gūglo ir feisbuko sukurti ir naudojami algoritmai yra paremti žmogaus ankstesnių paieškos ir paspaudimų istorija, tad sulig kiekviena kita paieška ar paspaudimu jis tik patvirtina prieš tai turėtą nuomonę. Socialiniai tinklai, daugeliui amerikiečių tapę pagrindiniais naujienų šaltiniais, nuveda mus į virtualius panašiai mąstančių žmonių „aido kambarius“, maitinančius tik dalykais, priverčiančiais mus pasijausti geriau, nepaisant to, teisingi jie ar melagingi.

Technologijos galėjo paveikti mūsų santykį su tiesa gerokai subtiliau, nei galvojame. Naujos medijos priemonės su nesuskaičiuojama gausybe ekranų ir informacijos srautų paverčia realybę itin fragmentuota: ji tampa nebeaprėpiama, dar labiau įtraukia mus į virtualumą, jo realybę ir fantazijas (arba suteikia galimybę visiškai iš jo pabėgti). Fragmentacija, kartu su globalizmo sąlygojamu dezorientavimu, skatina žmones griebtis saugesnės praeities, jos ilgėtis. Rusijos ir Amerikos filologė Svetlana Boym rašė: „XXI a. turi būti apibrėžiamas ne pagal „naujumo“ ieškojimą, o pagal nostalgijų paplitimą... Nostalgiški nacionalistai ir nostalgiški kosmopolitai, nostalgiški žalieji ir nostalgiški metrofilai (miestų mylėtojai) tinklaraščių sferoje kursto skaitmeninį gaisrą.“ Esant tokioms aplinkybėms, Putino internetinių trolių armija prekiauja svajomis apie Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos atkūrimą, Trumpas tviteryje rašo: „Padarykime Ameriką vėl didžią“, „Brexit“ šalininkai feisbuke ieško prarastos Anglijos, o ISIS greitai internete plintančiais snuff stiliaus filmukais aukština mitologizuotą kalifatą. Atkuriamoji nostalgija, Boym teigimu, paranojišku ryžtu siekia atstatyti prarastą tėvynę, laiko save teisia ir tradiciška, yra apimta simbolių manijos ir eliminuoja kritinį mąstymą, idant sukurtų emocinį prisirišimą. Kraštutiniais atvejais ji gali sukurti įsivaizduojamą šešėlinę tėvynę, dėl kurios verta mirti ir žudyti. Nereflektuojama nostalgija – tai monstrų kalvė.

Technofantazijos susipina su ekonominiu ir socialiniu neužtikrintumu. Jei visi faktai liudija apie nestabilią ekonominę ateitį, kam tau noras girdėti faktus? Gyveni pasaulyje, kuriame menkas įvykis Kinijoje veda prie mirčių Lione, tavo vyriausybė, atrodo, neturi jokios įtakos besirutuliojantiems įvykiams, o pasitikėjimas tradicinėmis galios ir autoriteto struktūromis – politikais, akademikais ir žiniasklaida – palūžęs. Tai nulėmė „Brexit“ kampanijos lyderio Michaelio Gove’o pareiškimą, jog britams „iki gyvo kaulo įkyrėjo visokie ekspertai“, Trumpo rėksmus socialiniuose tinkluose ir spartų „alternatyvių naujienų“ portalų kūrimąsi. Paradoksalu, tačiau Šiaurės Rytų universiteto tyrimai parodė: žmonės, nepasitikintys „vyraujančiomis“ žiniasklaidos priemonėmis, yra labiau linkę tikėti dezinformacija. Stebėtina, alternatyvių naujienų vartotojai, kurie stengiasi išvengti pagrindinių žiniasklaidos priemonių „masinės manipuliacijos“, lengviausiai atsiliepia į melagingus pareiškimus. Sveikas skepticizmas virsta įvairiausių konspiracijos teorijų paieška. Putino Kremliaus kontroliuojama televizija už visko randa kyšančias JAV ausis, Trumpas spekuliuoja, kad rugsėjo 11-osios atakos buvo „vidaus“ darbas, o kai kurie „Brexit“ šalininkai įžvelgė prancūziškai vokiškai europinį sąmokslą prieš Britaniją.

„Nėra tokio dalyko, kaip objektyvus pranešimas“, – teigė Dmitrijus Kiseliovas ir Margarita Simonian, Putino propagandos tinklų viršininkai, paprašyti paaiškinti redagavimo principus, pagal kuriuos konspiracijos teorijos žmonėms buvo pateiktos neva taip pat pagrįstos, kaip ir moksliniai tyrimai. Tarptautinis Kremliaus kanalas RT sako pateikiantis „alternatyvų“ požiūrio tašką, bet iš tiesų ultra dešiniųjų laikraščio redaktorius yra ne mažiau teisus nei aukšto rango universiteto profesorius. Melas ištransliuojamas kaip faktas. Trumpas žaidžia panašų žaidimą, kai nepatikrintais gandais remiasi it protaujančiomis, alternatyviomis nuomonėmis, pasakodamas istorijas, – esą Obama musulmonas, o oponentas Tedas Cruzas turi slaptą Kanados pasą, – kurias pradeda žodžiais „Žmonės kalba, kad...“

Toks tiesos ir melo sulyginimas yra visa apimančio vėlyvojo postmodernizmo ir reliatyvizmo rezultatas, formavęsis daugiau nei 30 metų – pradedant akademiniais ratais, pereinant į medijas ir baigiant visomis likusiomis sferomis. Ši paradigma remiasi Nietzsche’s maksima, kad faktai neegzistuoja, yra tik jų interpretacijos. Kiekviena įvykių versija – tik eilinis naratyvas, kai melas gali būti pozicionuojamas kaip „alternatyvus požiūrio taškas“ arba „nuomonė“, nes „viskas realiatyvu“ ir „kiekvienas turi savo tiesą“ (internete tikrai kiek­vienas ją turi).

Maurizio Ferrarisas, vienas Naujojo realizmo judėjimo įkūrėjų ir labiausiai įtikinančių postmodernizmo kritikų, teigia, jog mes stebime daugiau nei 200 metų plėtotos mąstymo manieros kulminaciją. Pagrindinis Apšvietos leit­motyvas – apibrėžti tikrovę remiantis individualiu protavimu, nepriklausomai nuo dieviškosios sferos. Descartes’o „mąstau, vadinasi, esu“ išminties vietą perkėlė į pačių žmonių galvas. Tačiau jei vienintelis dalykas, dėl kurio žmogus gali būti tikras, yra jo protas, samprotavo Schopenhaueris, vadinasi, „pasaulis yra mano vaizdinys“. XX a. pab. postmodernistai žengė dar toliau teigdami, kad „nėra nieko anapus teksto“ ir visas pažinus pasaulis mums atsiveria tik dėl primestų galios modelių. Iš čia kyla Ferrariso išvestas silogizmas: „Visa tikrovė yra sukonstruota žinojimo, žinojimas yra sukonstruotas galios, vadinasi, tikrovė yra sukonstruota galios. Taigi... tikrovė tėra galios konstruktas, todėl ji atsiveria ir savo bjaurumu (jei sakydami „galia“, galvoje turime mus iš viršaus valdančią Galią), ir lankstumu (jei galią suprasime kaip konceptą „mūsų galioje“).“

Iš pradžių postmodernizmas užėmė žmonių išlaisvintojo poziciją nuo juos prislėgusių naratyvų. Bet, kaip teigia Ferrarisas, medijų populizmas davė puikų atsisveikinimo su realybe, kuri toli gražu nebuvo laisvinanti, pavyzdį. Jeigu realybė išties tokia lanksti, tuomet Berlusconi, kuris įkvėpė Putiną, galėtų pagrįstai klausti: „Nejaugi nesuvokiate, kad niekas neegzistuoja – jokia idėja, joks politikas ar produktas, – kol nepasirodo televizijoje?“ Busho administracija galėtų įteisinti klaidinga informacija pagrįstą karą. „Kai veikiame, mes sukuriame savo pačių tikrovę, – interviu „The New York Times“ teigė vyresnysis Busho patarėjas, manoma, Carlas Rove’as, – ir kol jūs nagrinėjate tą tikrovę – metodiškai, jei taip pageidaujate – mes veiksime toliau ir kursime kitas naujas tikroves.“

Negana to, sakydami, jog visas žinojimas yra (slegianti) galia, postmodernistai apskritai pašalino galimybę kovoti su ja. Vietoj to jie skelbė protavimą ir intelektą esančius tam tikra dominavimo, valdymo forma. Išsilaisvinimo reikia ieškoti per savaime revoliucingus jausmus ir kūną. Faktais pagrįstų argumentų atmetimas iškeliant emocijas tampa savaime suprantamu gėriu. Galime matyti tai politiškai ataidint Arrono Bankso, „Leave EU“ kampanijos rėmėjo, mintyse: „Norintieji pasilikti kartojo: faktas tas, faktas anas, faktas, faktas, faktas. Tai tiesiog neveikia. Reikia su žmonėmis užmegzti emocinį ryšį. Tai yra Trumpo sėkmės priežastis.“ Ferrarisas šios problemos ištakas sieja su filosofų reakcija į XVIII a. mokslo pažangą. Tikrovės interpretaciją perėmus tiksliesiems mokslams, filosofija tapo labiau antirealistine, kad išlaikytų erdvę, kurioje ji vis dar galėtų atlikti kažkokį vaidmenį.

Mėgindamas susigaudyti pasaulyje, kuriame užaugau, gyvenu ir kurį, bent mano atveju, formuoja Rusija, ES, Didžioji Britanija ir JAV, – neprivalau grįžti į itin tolimą praeitį ieškoti, kada faktai dar turėjo reikšmės. Pamenu, jie buvo ypač svarbūs per šaltąjį karą. Sovietų komunistai ir Vakarų demokratijų kapitalistai rėmėsi faktais įrodinėdami savo ideologijų teisingumą. Ypač komunistai mėgo kepti knygas, bet galų gale pralaimėjo, nes nebeturėjo argumentų. Kai juos pagavo meluojančius, jautėsi įžeisti – tuo laiku buvo svarbu pasirodyti tiksliems.

Kodėl šioms dviem pusėms faktai buvo tokie svarbūs? Abu „projektai“ mėgino bent jau oficialiai įrodyti racio­nalų progresą. Ideologija, pasakojimas ir faktų panauda ėjo išvien. Be to, per karą lyderystė ir autoritetas yra svarbūs, norint išlaikyti saugumą, į tai mano dėmesį atkreipė žiniasklaidos verslininkas ir aktyvistas Tony Curzonas Price’as. Jūs tikitės iš lyderių faktų – jie savo ruožtu juos jums pateikia.

Tuomet atėjo 10 dešimtmetis. Nebeliko progreso, kurio reikėtų siekti, nebėra ko įrodinėti. Faktai atsiskyrė nuo politinio diskurso. Pradžioje užklupo laimės ir hedonizmo banga, svaigulys, kai galėjome ignoruoti bankų ataskaitų faktus, imti tiek paskolų, kiek geidėme. Be faktų ir idėjų naujieji politikos šeimininkai tapo įvaizdžio specialistais ir politikos technologais. Formuojant marionečių politinius judėjimus Rusijoje carinės ir KGB tradicijos susijungė su vakarietiškais viešųjų ryšių triukais ir pavirto potiomkiniška demokratija, kurioje Kremlius kontroliavo visus naratyvus ir kiekvieną politinę jėgą nuo ultra kairės iki ultra dešinės. Tai prasidėjo 1996 m., kai netikros partijos ir netikros žinios buvo pasitelkiamos prezidentui Jelcinui gelbėti. Atėjo „virtua­lios politikos“ era, toks modelis sėk­mingai įsigalėjo ir buvo eksportuotas į kitas Eurazijos šalis – Trumpo įvaizdžio specialistas Paulas Manafortas 2005 m. dirbo Kremliaus aplinkai ir padėjo „paformuoti“ Janukovičiaus, Putino pasekėjo, įvaizdį Ukrainoje. Didžiojoje Britanijoje tai pasireiškė neišrinkto atstovo spaudai Alastairo Campbello nestandartinės karjeros pavidalu – jis, sakoma, buvo toks įtakingas, kad tuometis pagrindinis politinės satyros periodinis leidinys jį pavertė šalies „laikinuoju galios pavaduotoju“. JAV tai prasidėjo su pirmuoju Persijos įlankos karu, kurį Baudrillard’as apibūdino „grynu žinia­sklaidos išradimu“ dėl klaidinančių Billo Clintono kalbų, ir antruoju Persijos įlankos karu bei garsiąja Rove’o fraze: „Mes kuriame tikrovę.“

Nepaisant cinizmo, įvaizdžio kūrėjai ir politiniai technologai tuo metu vis dar bandė kurti tiesos iliuziją. Jų pasakojimai turėjo būti nuoseklūs, nors ir stigo faktų. Kai realybė užgriuvo visu savo svoriu – žmonės perprato Mask­vos iliuzijas, pasipylė pasakojimai apie Iraką, akcijų birža griuvo, – viena iš reakcijų pasidvigubino: pradėta neigti, kad faktai apskritai kažką reiškia, fetišu paverstas dėmesio į faktus nekreipimas. Tai daug kuo pasitarnauja valdantiesiems, kartu suteikia atokvėpį balsuojantiems. Putinui nebereikia kurti įtikinamesnės istorijos, užtenka parodyti, jog meluoja visi, įgyti moralinę viršenybę prieš savo priešus ir įtikinti savo žmones, kad jam nėra jokių alternatyvų. „Kai Putinas begėdiškai meluoja, jis siekia, kad Vakarai taip ir pasakytų, – teigia bulgarų politologas Ivanas Krastevas, – o tada jis galės parodyti pirštu ir atsakyti: „Betgi jūs taip pat meluojate.“ Ir jeigu jau visi meluoja, tuomet galima bet kas – ar liestų tavo asmeninį gyvenimą, ar kitų šalių invaziją.

Tai juokas pro ašaras. Išliekite viduje susikaupusį įsiūtį, viskas gerai. Trumpo esmė yra pagrįsti mėšliną postringavimą, tyrą džiaugsmą, dažnai net pyktį, neturintį aiškios priežasties. Jau dešimt­metį be faktų gyvenanti auditorija gali visiškai atsiduoti anarchistiniam išsilaisvinimui iš rišlumo ir koherencijos.

 

¹ Angl. Post-truth. Artūras Brazauskas siūlo terminą apytiesė, apykreivė politika. Tai naujas terminas, lietuvių kalba dar neturintis nusistovėjusio varianto. (Vert. past.)

² „Data Mining Reveals How Conspiracy Theories Emerge on Facebook“, MIT Technology Review (2014 05 18).

³ www.washingtonpost.com/politics/a-lot-of-people-are-saying-how-trump-spreads-conspiracies-and-innuendo/2016/06/13/b21e59de-317e-11e6-8ff7-7b6c1998b7a0_story.html.

⁴ alexanderstille.net/the-corrupt-reign-of-emperor-silvio/.

 

Iš anglų kalbos vertė Ernestas Raugala

granta.com, 2016-07-20