Petras Bražėnas. Atsisveikinant su literatūros klasiku

Mykolas Sluckis (1928 10 20–2013 02 25)

Kol šie žodžiai pasieks savaitraščio skaitytoją, jis iš daug operatyvesnės internetinės žiniasklaidos bus ne tik išgirdęs skaudžią žinią apie rašytojo Mykolo Sluckio mirtį, bet ir gavęs progą prisiminti svarbiausius jo biografijos faktus, savo vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje ir brandžiame amžiuje skaitytus jo kūrinius. Neatsitiktinai išskaičiavau žmogaus brandos etapus: tūkstančiams skaitytojų galėjo atsitikti taip, kad meninis Mykolo Sluckio žodis sutiko juos, vos pramokusius skaityti, ir lydėjo visą gyvenimą. Prie tokių skaitytojų drįsčiau priskirti ir save. Todėl nekartosiu nei enciklopedinių biografijos faktų, nei didelio ploto pareikalausiančios bibliografijos, nepateiksiu kad ir labai glaustos literatūros mokslo ir kritikos interpretacijų bei vertinimų apžvalgos, o tyliai tokią valandą pabūsiu vienas iš tų tūkstančių, jautusių ir jaučiančių rašytojui meilę, pagarbą ir dėkingumą.
Iš tolimų penktojo dešimtmečio pabaigos ir šeštojo pradžios į atmintį ateina tais laikais beveik stebuklu atrodydavęs žurnalas „Žvaigždutė“. Nė dešimties neturinčiam vaikui nieko nereiškė nei redaktoriaus sąvoka, nei greta jos parašytas  vardas, bet buvo ten trumpų ir pradinukui nesunkiai įkandamų kūrinių, prie kurių, matyt, dažniau už kitas šmėkštelėdavo rašytojo pavardė, nes man ir per dešimtmečių tolį atrodo, kad būtent šita pavardė buvo viena iš nedaugelio dar labai skurdžiame asmeniniame lietuvių rašytojų žinyne. Labai geru laiku į paauglio  rankas pateko romanas „Geri namai“ (1955), o studijų metais – „Laiptai į dangų“ (1963), novelių rinkiniai „Geriau mums nesusitikti“ (1961), „Išdaigos ir likimai“ (1964), „Žingsniai“ (1965). Ėjo vadinamieji atlydžio metai, ir M. Sluckio romanas bei novelės  mums, jauniems lituanistams, jau šį tą nutuokiantiems apie literatūrą, jau kritiškai žiūrintiems į entuziastingą ar ideologiškai išprievartautą pokario prozą, tapo vienos iš pirmųjų   knygų, teikiančių vilties, kad į literatūrą grįžta J. Biliūno novelių dvasinė šiluma ir psichologinė gelmė, sodrus P. Cvirkos „Žemės maitintojos“ ar „Kasdienių  istorijų“ realizmas.
Didžiausią skaitytojų susidomėjimą, kritikos aistras sukėlusius, lietuvių literatūrą toli už gimtosios šalies sienų išvedusius M. Sluckio romanus „Adomo obuolys“ (1966), „Uostas mano neramus“ (1968), „Saulė vakarop“ (1976), „Kelionė į kalnus ir atgal“ (1981), „Medžliepis“ (1986) ir kitas knygas jau skaičiau kaip pradedantis kritikas, iš pradžių dar nedrįsdamas atvirai liestis prie gyvojo klasiko statusą jau turinčio rašytojo kūrybos, bet iš lėto įsidrąsindamas, atkreipdamas rašytojo dėmesį, sulaukdamas ne tik jo pritariančio, paskatinančio žodžio, bet ir kritiškų, nors ir labai korektiškų pastabų. Kaip kritikas, M. Sluckis man taip pat buvo neabejotinas autoritetas, ir jo literatūros kritikos knygas („Sunkiausias menas“, 1960, ir „Rašytojas apie rašytojus“, 1984), gerokai subraukytas ir išmargintas pastabomis,  iki šiol saugau ranka pasiekiamoje knygų lentynoje..
Šešiasdešimt metų – netoli Mykolo Sluckio. Dešimtys kartų klausytasi jo ne tik viešose erdvėse (Rašytojų sąjungos valdybos, jos prezidiumo posėdžiuose, literatūros vakaruose), bet ir siauresniuose, intymesniuose pokalbiuose traukinio kupė, automobilyje, prie kavos puodelio. Skaudžių buities išbandymų subrandintas, aktyvų intelektualo gyvenimą gyvenęs, aistringai savo talento galimybes išnaudojęs, kritiškai ir savikritiškai mūsų visuomeninę ir savo asmeninę patirtį vertinęs rašytojas nežarstė išminties perlų, bet tiesiog alsavo išmintimi. Tik paskutiniaisiais metais dėl susiklosčiusių aplinkybių jis buvo priverstas tenkintis uždaresne namų erdve – tuo brangesnis būdavo nors telefono ragelyje išgirstas jo žodis.
Tokio masto rašytojams dažnai taikomas jau štampu virtęs ąžuolo įvaizdis. Aš jo negalėčiau ištarti ne tik todėl, kad tai štampas, bet dar ir dėl to, kad fiziškai M. Sluckis niekada nebuvo panašus į  ąžuolą – greičiau jau į klevą, kurio vardą, paimtą iš tarmės, davė vienam iš savičiausių savo romanų „Medžliepis“.
Ilgai gyvenimo negandoms priešinęsis medžliepis lūžo. Dar viena jaukia  klasikos pavėne, kurioje dešimtmečius glaudėsi ir mano, ir jaunesnių kartų skaitytojai, liko mažiau. Galima tik guostis, kad, išėjus autoriui, kūrybos medžliepis liko. Po jo ramia laja dar dešimtmečius galės prisiglausti postmodernių eksperimentų išvarginti skaitytojai, o iš šaknų pasisemti stiprybės tie, kas nemano, kad literatūra prasideda nuo jų.

Petras Bražėnas

Draugai