Daugiau nei tūkstantis metų skiria dviejų vyrų gyvenimo paraleles. Abu savo laiku ir kiekvienas savaip buvo svarbūs krikščionių vadovai. Abiejų pareigos buvo labai panašios, tačiau aplinkybės, kuriomis teko šias pareigas vykdyti, per daugybę metų buvo radikaliai, tragiškai pasikeitusios. Sugretinę abiejų gyvenimus, pasimokysime krikščiony­bės istorijos už Vakarų civilizacijos ribų.

Knygoje „Prarastoji krikščionybės istorija“ („The Lost History of Christianity“, 2008) aprašiau didžiąsias Rytų bažnyčias, kurios Viduramžiais toliau klestėjo, nors dažniausiai joms teko gyvuoti musulmoniškų režimų valdžioje. Iš esmės jos veikė toje teritorijoje, kurioje šiandien yra Irakas ir Turkija, ir turėjo nuostabų dvasinių ir intelektualinių centrų tinklą, gerokai pranokstantį viską, ką būtų galima rasti to meto Vakarų Europoje.

Pasakodamas tą istoriją, susitelkiau į Timotiejų, Babilonijos patriarchą ir Rytų Bažnyčios, vadinamųjų nestorijonų, vadovą, valdžiusį nuo 780 iki 823 m. Nors Timotiejus buvo legendinio Vakarų imperatoriaus Karolio Didžiojo amžininkas, atstovavo visiškai kitokios kultūros pasauliui su radikaliai savita geografija. Apie 800-uosius metus Rytų Bažnyčiai priklausė mažiausiai ketvirtadalis visų pasaulio krikščionių nuo Viduržemio jūros gilyn į Vidurinę Aziją, Kiniją ir pietų Indiją nusidriekusioje teritorijoje. Iš savojo patriarcho sosto Bagdade Timotiejus vieną naują vyskupą skyrė Tibetui, o kitą – turkams, kurie tais laikais gyveno Sibiro gilumoje.

Tuo metu, kai Lotyniškųjų Vakarų intelektualinis gyvenimas buvo smarkiai apribotas, Timotiejus galėjo naudotis daugelio senovės graikų ir Sirijos bažnyčios tėvų raštais. Be to, jis pats parašė ir išvertė daugybę filosofijos, teisės, teologijos, liturgijos bei astrologijos veikalų. Skaitant jo laiškus dingojasi, tarsi klasikinis pasaulis niekur nebuvo pražuvęs. Ir visa tai – valdant musulmonams kalifams ir generolams. Timotiejui teko dalyvauti žymiajame civilizuotame dispute su pačiu kalifu ir gvildenti abiejų religijų vieną kitam prieštaraujančius teiginius. Timotiejus savajai bažnyčiai vadovavo jos aukso amžiuje.

Neabejotinai geriausias šaltinis, tyrinėjant Timotiejaus veiklą, yra jo laiškai, surinkti ir apibendrinti Vatikano leidyklos 1956 m. kokybišku prancūzišku leidimu (kuris nėra išverstas į anglų kalbą). Patys laiškai sudėlioja įdomų pasakojimą apie patriarcho kasdienę politinę veiklą bažnyčioje, kurią apibūdinti žodžiu „bizantiška“ būtų pernelyg švelnu: jo pirmtakas patriarchas buvo nunuodytas, kilus ginčui dėl žemės.

Apie ypatingą šios knygos kokybę byloja tai, kad ją redagavo puikus jaunas mokslininkas Raphaelis J. Bidawidas, kuris tęsė Timotiejaus istoriją būdamas Babilonijos patriarchu būtent tada, kai artinosi šios istorijos pabaiga.

Bidawidas, kaip ir Timotiejus, buvo kilęs iš šiaurės Irako, iš senovinio krikščionių centro Mosulo, ir taip pat priklausė Rytų Bažnyčios tradicijai. Šių dviejų vyrų eras skiria laikotarpis, per kurį bažnyčiai teko patirti baisių išmėginimų. XIV a. ją nepataisomai nuniokojo gausybė persekiojimų, karų bei stichinių nelaimių ir neilgai trukus bažnyčia skilo į dvi atšakas – chaldėjus, kurie pripažino popiežiaus valdžią, ir asirus, kurie liko savarankiški. Tačiau, netgi kartu sudėjus abi šias grupes, šiandien visame pasaulyje būtų galima suskaičiuoti vos du milijonus tikinčiųjų.

Tokia padėtis buvo tuomet, kai Bidawidas tyrinėjo Timotiejų XX a. 6 dešimtmetyje, o jo chaldėjų bažnyčia vienijo daugių daugiausia pusę milijono narių. Vyskupu jis tapo 1957 m. – ir tuo metu buvo pats jauniausias katalikų vyskupas, – o 1989 m. buvo paaukštintas į didingai skambančias Babilonijos katalikų chaldėjų bažnyčios patriarcho pareigas. Šia prasme jis buvo Timotiejaus tiesioginis palikuonis Bagdade.

Bet kokiuose skirtinguose pasauliuose jiedviem teko gyventi! Timotiejus buvo pasaulinio masto valstybininkas, o Bidawidui aplinkybės lėmė vadovauti mažutei denominacijai paranojiškame ir smurtingame Saddamo Husseino Irake, kai rūpintis teko bene vieninteliu dalyku – bendruomenės išlikimu. Timotiejui valdovai musulmonai buvo globėjai ir draugai, o Bidawidas pagrįstai baiminosi islamistų kaip mirtinų priešų ir potencialių persekiotojų.

Taigi kad ir ką naujasis patriarchas būtų pats manęs, jis tvirtai laikėsi Saddamo, kaip nuo islamistų valdžios saugančio bastiono ir krikščionių globėjo. (Įtakingasis Irako užsienio reikalų ministras Tariqas Azizas buvo chaldėjas.) 1990 m. Saddamui įsiveržus į Kuveitą, patriarchas visiškai palaikė šį žygį ir smerkė visuotinę kritiką. Iki pat mirties 2003 m., netrukus po JAV vadovaujamos invazijos, ištikimą paramą Saddamui jis derino su herojiškomis pastangomis ginti savuosius chaldėjus ir jais rūpintis. Tačiau galiausiai jo pastangos nuėjo perniek, o chaldėjai tapo pagrindiniu islamistų smurto taikiniu. Greitai gali nutikti taip, kad Irako žemėje šios bažnyčios narių liks visai mažai. Pats Bidawidas mirė Beirute.

Tad, skaitydami Bidawido knygą apie Timotiejaus laiškus, išvystame bažnyčią jos didžiausioje šlovėje, o drauge ir apmąstome jos pabaigą.

 

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas

„The Christian Century“, 2012-09-27