Antras pagal dydį Bulgarijos miestas Plovdivas drauge su Italijos Matera tapo šiųmetėmis Europos kultūros sostinėmis. Šventinis atidarymo fejerverkas Plovdive jau išsisklaidė. Ne viskas klostosi sklandžiai. 2017 m. iš savivaldybės įsteigto fondo „Plovdivas 2019“ (jis rūpinasi projekto „Plovdivas – Europos kultūros sostinė 2019“ įgyvendinimu) tarybos buvo pašalinti keli visuomenės atstovai. Vėliau, viešai užsipuolus Plovdivo merui Ivanui Totevui, fondas „Atviri menai“ (vadovė Veselina Sarijeva) atsisakė savivaldybės paramos ir neorganizavo „Muziejų ir galerijų nakties“. Šie įvykiai ne itin džiugiai nuteikė kultūrinę bendruomenę. Šiame kontekste galima prisiminti 2009-uosius, kai Vilnius buvo tapęs Europos kultūros sostine, o laukiant 2022-ųjų yra apie ką pagalvoti Kaunui.

Spausdiname du pokalbius su aktyviai Plovdivo kultūriniame gyvenime dalyvaujančiais žmonėmis (pirmasis darytas prieš metus, antrasis šiemet).

Manolis Peikovas: „Šitaip neturėjo nutikti“

Manolis Peikovas – bulgarų leidėjas, vertėjas, kultūros veikėjas. Vienas iš tų žmonių, kurių dėka Plovdivas laimėjo 2019-ųjų Europos kultūros sostinės varžybas, jose nurungęs Sofiją, Varną, Burgasą, Veliko Tirnovą.

 

Pastaruoju metu Plovdive, jį paskelbus 2019-ųjų Europos kultūros sostine, regis, įsižiebia vis daugiau skandalų nei pateikiama strategijų, kaip praeis svarbus įvykis. Kas vyksta ir kodėl?

Geriausia paklausti tuos skandalus keliančių žmonių. Bet jei klausiate mano nuomonės, pagrindinė priežastis – savivaldybės administracija uzurpavo pilietinę iniciatyvą. Ją perėmus vis labiau slopsta pradinės iniciatyvos sukurti kultūrinį užtaisą, jos paverčiamos politiniu vodeviliu.

 

Bėda ta, kad politiniai subjektai nori tapti ir kultūriniais subjektais? Ar tai apskritai įmanoma?

Iš esmės politinis kišimasis į Europos kultūros sostinės organizavimą nėra vien bulgariškas reiškinys. Mūsų konsultantai vokiečiai iš „Acultos“ dar 2013-aisiais, kai ruošėmės pristatyti savo kandidatūrą, perspėjo, kad jei laimėsime titulą, politikų apetitas drastiškai išaugs. Tai nutinka bemaž visur. Tad buvome šiek tiek pasiruošę neišvengiamam reiškiniui. Tačiau įvykių mastas sutrikdė. Beveik visi svarbiausi dalyviai kultūrinio miesto kalendoriuje vienas po kito buvo išstumdyti, o fondo „Plovdivas 2019“ tarybos nariai, visuomenės atstovai, buvo priversti pasitraukti. Savivaldybės administ­racijos noras kontroliuoti pasirodė stipresnis už mus visus.

 

 
Nuotrauka iš fondo „Plovdivas 2019“ archyvo

 

Užbėgote už akių kitam klausimui, bet negaliu jo neužduoti, nes man jis atrodo itin svarbus. Prisimenu, kaip jūs su kitais komandos, užtik­rinusios Plovdivo sėkmę, atstovais tryškote entuziazmu, buvote kupini idėjų: naujoviški pasiūlymai, kultūrinių renginių planavimas netradicinėse vietose ir t. t. O dabar visa „Europos sostinė“ tarytum pavirs kažin kokiu rutininiu įvykiu be visų įkvepiančių jūsų sumanymų. Ar yra pavojus, kad projektas žlugs arba nepasieks užsibrėžtų tikslų?

Man visada buvo svarbu ne tai, kas įvyks Plovdive 2019-aisiais, o kaip jausimės nubudę 2020 m. sausio 1-ąją. Ši iniciatyva yra nepakartojama proga įgyti patirties kultūrą administruoti, naujai kultūros vadybininkų su europietiška savimone kartai užsiauginti. Kitas fundamentalus „Plovdivas 2019“ tikslas, kuris padarė didžiausią įspūdį komisijai, – kultūra turi virsti socialinių permainų varikliu. Plovdive nusidriekęs didžiausias Europoje romų getas. Daugelis vaikų už jo ribų išeina tik sulaukę 16 metų. Tai tam tikra visata visatoje. Ten veikia tik savi įstatymai, 99 proc. ne romų kilmės Plovdivo gyventojų nėra į jį įžengę. Viena didžiausių mūsų ambicijų buvo pasitelkti kultūrinius projektus – muziką, šokį, teatrą, kiną, – kad peržengtume tą sieną ir sujungtume žmones. Įtrauktume juos į veiksmą. Deja, labai abejotina, ar šiedu pagrindiniai tikslai bus įgyvendinti. Vis labiau akcentuojamas išorinis blizgesys ir pasilinksminimas, po kurių lieka tik liūdesys, daugybė nuorūkų, vaflių popierėlių ir saulėgrąžų lukštų.

 

O jeigu... prasmingas projektas nepavyks ir neturės išliekamosios vertės, tai savaip bus ne tik Plovdivo, bet ir visų mūsų, kuriems brangus šis miestas ir kultūra, žlugimas. Vis dėlto gal yra alternatyva, kitokių iniciatyvų galimybė, kurios užkirstų kelią banaliam pasilinksminimui ir projektą paverstų svarbiu, reikšmingu kultūriniu fenomenu ne tik mums, bulgarams, bet ir kitiems europiečiams?

Žinoma, bus alternatyvių, prasmingų renginių. Tačiau problema yra tokia pati kaip Bulgarijos sporte. Mažuma, kuriai pasiseka ko nors pasiekti, tai padaro ne padedama valstybės politikos, o nepaisydama jos. Pasikliaudama savo lėšomis ir galva. Dėl savo atkak­lumo ir susitelkimo. Dabar viskas aplink išblaškyta ir išklibinta, todėl paklūsta išoriniam efektui ir trumpalaikiams tikslams. O taip neturėjo nutikti. Neturėjo.

 

Bet, rodos, kaip tik taip ir nutiko. Kyla klausimas: ką daryti?

Daryti išvadas. Jas aptarti. Plėsti dialogą. Ieškoti bendraminčių. Kad kitą kartą nekartotume klaidų. Kad ištrūktume iš šio beviltiško ciklo. Ir niekada nepamirštume, kad Roma pastatyta ne per vieną dieną. Plovdivas taip pat.

Veselina Sarijeva: „Esminis yra bendravimo momentas“

Veselina Sarijeva – aktyvi kultūros veikėja iš Plovdivo. Drauge su motina Katrin įkūrė galeriją „Sarijev Contemporary“, fondą „Atviri menai“ ir „Artnewscafe“, Plovdive organizavo pirmą „Muziejų ir galerijų naktį“.

 

Ko tikitės iš Plovdivo kaip Europos kultūros sostinės?

Labai didžiuojuosi, kad Plovdivas jau tapo Europos kultūros sostine. Tai miesto ir jo vietos kultūriniame Europos žemėlapyje pripažinimas. Miesto potencialą užčiuopiau dar 2004-aisiais, kai pradėjau rengti kultūrinius projektus. Meilė Plovdivui paakino veikti kultūros srityje ir tapti kultūros vadybininke. Pats miestas išprovokavo būti tuo, kas esu. Niekada neabejojau, kad jis gali būti kultūros sklaidos vieta. Čia dirbantys ir kuriantys žmonės, mano kolegos yra nepaprastai drąsūs. Plovdive užgimsta daug stiprių idėjų. Tad pati miesto erdvė tinkama tam, kas čia gali rutuliotis. Dar 2014 m., kai laimėjome šį titulą, pasakiau sau: „Nuveikėme didelį darbą!“

Suvokiau, kad nuo šiol mūsų laukia gerokai platesni procesai, išeinantys už kultūros lauko ribų ir iš tikrųjų nulemsiantys, kokia bus kultūros sostinė. Nuo pat pradžių sakiau, kad Europos kultūros sostinė – ne tik kultūrinis reiškinys, o socialinis, politinis ir t. t.

 

Prieš 15 metų miestas atrodė nekaip, tik visai neseniai pasitempė. Ar jums buvo kilę abejonių?

Esu mažumėlę fantazuotoja. Visada užsiimu tuo, kas dar nėra apdorota. Turiu omeny visas savo veik­las, net Otec Paisij gatvę, kur dabar esame: mūsų neformalų kultūros centrą, besišliejantį prie šiuolaikinio meno galerijos, meno kavinę, fondą ir vasarą atvirą kultūros sceną. 2004 m. šioje gatvėje veikė mažne vien auksu prekiaujančios parduotuvės ir valiutos keityklos. Ji atrodė savotiškai ir tvyrojo kriminalinis kvapelis. Čia, kavinės vietoje, buvo automobilių aikštelė ir vaizdo technikos taisykla. Galeriją atidarėme tokioje užsistovėjusioje ir nemalonioje gatvėje. Pamažu pradėjome keisti šią vietą ir įkvėpėme jai gyvasties. Organizuodavome koncertus, parodas, susibūrimus, literatūros vakarus ir net festivalius. Vieta įgijo neformalaus kultūros centro atmosferą. Šitaip dirbome visame mieste. „Muziejų ir galerijų naktis“ virto mechanizmu padėti kitoms kultūrinėms institucijoms pritraukti žmones, kurie parengtų projektus plačiam žmonių ratui, kad įtikėtų tuo, ką daro.

„Naktis“ padėjo atsirasti ir plėsti naują kultūros infrastruktūrą – dešimtis vietų, kuriose vyksta renginiai. Drauge su Katrin Sarijeva ir ekspertais sukūrėme „Alternatyvų Plovdivo žemėlapį“. (...) Įgyvendindami programą „Plovdivas 2019“ ir vykdydami kvartalo „Kapana“ (2013 m. senamiestyje įkurta menų ir kūrybinė zona, joje vyksta įvairūs festivaliai, – vert. past.) plėtrą atidarėme galeriją. Bet kai „Kapana“ pradėjo linkti į komercijos pusę, atsitraukėme.

Socialiniame lauke veikiame siekdami aplinkos socializacijos, kuriame ekosistemą. Plėtojame jos potencialą, nukreipiame į ją energiją.

 

Ar Plovdivo kūrėjai pasiruošę kultūros sostinės metams?

Plovdivo žmonės pasiruošę: lanko renginius, gyvena su kultūra. Jie – aistringi kūrėjai – būtent jie ir įgyvendins Europos kultūros sostinės projektą. Todėl ir projekto šūkis „Drauge“ („Заедно“) nepaprastai tikslus. Prisidėjo skirtingų kartų žmonių: nuo Penkos Kalinkovos (teatrologė, fondo „Plovdivas 2019“ tarybos narė, – vert. past.), kuri buvo mano senelės draugė, iki visai jaunų, tarkim, Velizaro Dimčevo, jauniausio galerijos įkūrėjo mieste. Žmonės kultūriškai aktyvūs daugeliu lygių. Vieni ryškiau, kiti nuosaikiau – visi palaiko Plovdivo ekosistemą. Veikia daug žmonių ir iš kitų miestų, jie mėgsta Plovdivą ir nuolat čia gyvena. Man ši pusiausvyra labai svarbi. Pirmą kartą Plovdivo potencialą suvokiau per „Naktį“, kai suvienijome skirtingas kartas, estetikas, auditorijas. Pamatėme, kad čia yra publikos, kuriai reikia meno, ir Plovdivas gali būti traukos centru, jeigu pasirenkami teisingi žingsniai ir veiksmai.

 

„Muziejų ir galerijų naktis“ – vienas įspūdingiausių ir didžiausių renginių šalyje.

Ne kiekvienas tokį gali surengti. Labai svarbu, kaip bendrauji. Esminis yra bendravimo momentas, kiek horizontaliai veikia struktūra. Visi turime sėdėti prie vieno stalo ir būti lygiateisiai – nuo komandos iki part­nerių. Labai demokratiška pati sistema, kurią mėginu sukurti. Plovdivas tikrai turi šio potencialo. Svarbiausia, kad miestiečiai jaustųsi orūs, didžiuotųsi ir kad jiems šie metai būtų šventė.

Bus nuostabu, jeigu šitaip galėsime pasakyti apie kiekvieną žmogų nuo miesto centro iki pakraščių. Kai žmogus jaučiasi esantis orus pilietis, laimingas ir patenkintas, tada jis dosnus ir miestui. Man skaudu dėl visos neteisybės, nuklydimų ir tos beprotybės, nes visa tai atsiliepia miestiečiams. Vienas – vadybininkas, kitas – žinomas aktorius, trečias administruoja miestą, bet visi esame žmonės ir piliečiai. Mūsų tikslas – priartinti kultūrą prie paprastų miestelėnų. Socializacijos, kurią žmonėms duoda kultūra, niekas kitas negali duoti.

 

Iš bulgarų kalbos vertė Laima Masytė

Parengta pagal www.kultura.bg ir www.marica.bg