Poetas Aivaras Veiknys: „...bent jau aš stengiuosi konkuruoti su pačiu savimi“

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Zenono Baltrušio nuotrauka

Vieną galingiausių žiniasklaidos ginklų – televizorių –­ išjungiau kokiais 2009-aisiais. Jis bukina, o buką žmogų lengviau valdyti, nukreipti „tinkama linkme". Tačiau baisiausia, kad labai dažnai buką bukas valdo.

Politikos nemėgstu, tai suaugusių žmonių žaidimas. Man mieliau būti vaiku, besikapstančiu savo smėlio dėžėje. Antra vertus, vaikas kaip niekas kitas, vien žvilgtelėjęs į suaugusiojo veidą, gali pasakyti, geras ar blogas tai žmogus. V. Putino veidas man antipatiškas.

2. Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Jaučiuosi puikiai, nemažai jų – mano bičiuliai, su kuriais smagu pasėdėti kokioje kavinėje prie alaus bokalo ar nueiti į ne tokį triukšmingą literatūros vakarą. Tik gaila, kad, išsikrausčius į Vandžiogalą, tokių galimybių pasitaiko labai retai. Bet pasitaiko. Žiūrėk, tai „Poezijos pavasaris", tai „Poetinis Druskininkų ruduo", tai šiaip koncertas ar knygos pristatymas. Labai svarbios kelionės Mindaugo Nastaravičiaus, Gintaro Bleizgio automobiliais į kokią Šarnelę, Zarasus, ypač pirmyn. Antra vertus, net ir čia, kaime, veikia toks daiktas kaip telefonas – būna, pasišnekam. Kad ir antrą valandą nakties, kad ir apie nieką.

Man tik šiek tiek juokinga, kad atsiranda viešai sakančių ar rašančių, kad tie va sėdi susiglaudę prie vieno staliuko ir neva man tarp jų neatsirastų vietos. O tai kodėl neprieini, nepasilabini? – juk galim susiglausti dar labiau. Ar būtinas specialus pakvietimas? Arba įvirsta koks jau įkaitęs paklydėlis ir pradeda kumščiuotis, nes, anot jo, gerus poetus reikia mušti. Gerus poetus gyvenimas ir taip muša, o dirbtinai kuriama įtampa nepadeda nei vieniems, nei kitiems.

Kalbant apie konkurenciją kūryboje, bent jau aš stengiuosi konkuruoti su pačiu savimi. Tiksliau, su bloguoju savimi, kuris kaip koks mažvaikis nori peršokti per kažkieno kito iškeltą kartelę. Neteisingas kelias. Vienintelė tikra kartelė – tavo paties iškelta kartelė. Taip ir šokinėjam.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Kartais pavartau bibliotekoje. Bet šiaip skaitau internete – ir greičiau, ir patogiau. Tuo labiau kad provincijoj nenueisi į spaudos kioską ir nenusipirksi vos užsigeidęs –­ jų ten nebūna. Vandžiogaloj net kiosko nėra. Prenumeruočiau, tačiau labai dažnai pasigendu kokybiškų publikacijų. Ypač poezijos. Ypač „Nemune" ir „Šiaurės Atė­nuose".

Antra vertus, kad XXI amžiuje popierius vis dar laimi prieš visagalį internetą, įsitikinau paskutinėmis darbo dienomis lentpjūvėje. Štai atvažiuoju aš į darbą, o ten –­ visuose cechuose – iškabinti lapai su valdžios atspausdinta mano esė „Treji metai lentpjūvės" („Literatūra ir menas", 2014-05-23, Nr. 3475, – red. past.). Dar ir su prierašais: „Paskaitykit. Tai įdomu!" Tądien „Literatūra ir menas" buvo skaitomiausias žurnalas, populiarumu jam neprilygo nei „Vakaro žinios", nei „TV antena".

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

2010-aisiais aš, Vytautas Stankus ir Domantas Razauskas turėjome vakarą Rašytnamy. Likus maždaug valandai iki skaitymų, „Respublikos", kurioje tuo metu dirbau, redaktorius liepė parašyti skiltį, įmesti jam ir tik tada eiti. Po minutės išjungiau kompiuterį ir išėjau. Kalbant apie visuomenę, konkurencija neįmanoma, nebent 95 proc. tautiečių emigruotų. Bet jos ir nereikia.

Beje, mėgstu skaičius, todėl kiekvienais metais stebiu „Eurovizijos" finalo pabaigą, kai sumuojami taškai ir lentelėje keičiasi valstybių užimamos pozicijos.

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Šiuo klausimu nesu kompetentingas, bet vis tiek ačiū Kultūros tarybai. O ir apskritai tiems Lietuvos politikams, kurie nepamiršta menininkų. Tik gal dažniau galėtų lankytis vakaruose, kuriuose ne vien premijos teikiamos.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per pastarąjį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksianti istorijoje?

Pastaruoju metu skaitau tuos kūrinius, kuriuos privalėjau perskaityti prieš dešimtmetį, pavyzdžiui: Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė", „Broliai Karamazovai". Šitie tai tikrai liks.

7. Kokia jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų, prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Rašau virtuvėje. Kartais žvilgteliu į Czesławo Miłoszo port­retą virš indaujos, kartais užsikaičiu kavos, kartais atsidaręs langą parūkau. O šiaip jokių ritualų, geras tekstas gimsta lygiai taip pat, kaip ir blogas. Svarbiausia, paskui atskirti. Dieno­tvarkę padiktuoja šeima. Džiaugiuosi, kai žmona su vaikais išvažiuoja į Kauną ir kokiam pusdieniui palieka mane ramybėje. Galiu rašyti. Nors tuomet dažniau online kalu biliardą ar žiūriu kokį pigų filmą. Kad paskui užgraužčiau save negyvai.