1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Per savo netrumpą gyvenimą buvau ne kartą panašiai klausiamas. Ir visados atsakydavau: nūdienos menas manęs netenkina. Paradoksalu: atsigręžęs atgal matau, koks neatidus kadaise buvau, nepastebėjau, dabarties akimis, tikrai svarbių pokyčių mūsų mene. Sakysim, to lūžio, apie kurį kalba Donatas Sauka veikale „Fausto amžiaus epilogas“ (1998), skyriuje „1965-ųjų riba Lietuvoje“. Dvi, mano galva, itin svarbios citatos iš šio fundamentalaus, Nacionaline premija apdovanoto, bet mūsų literatūros istorikų primiršto veikalo.

Pirmoji – apie šio lūžio veikėjus: „Atlydžio karta turėjo teisę ir iš tiesų gebėjo džiaugtis gyvenimo pilnatvės jausmu, kurį teikė atsivėrusios veiklos, kūrybos, karjeros darymo perspektyvos bei nustumta į šalį daugiaprasmė kaltės dėl praeities našta, slėgusi vyresniąją, teroro metų, kartą“ (p. 388).

Antroji – apie patį lūžį: „1965-ieji – slenksčio metai lietuvių tapyboje, kine ir fotomene, muzikoje ir novelistikoje. Fermentavosi idėjos, išbandomi raiškos būdai, autentišką patirtį permoduliuojantys pagal tik dabar atrandamus modernizmo standartus. Rezervato gyventojams plėtėsi – stebuklą žadėdamos – pasaulio ribos. Nes – neginčijamas faktas, kad taip arti globaliųjų procesų epicentro niekada iki tol nebuvome ir veikiausiai niekada ateityje nebebūsime!“ (p. 389)

Laikas tokią pesimistinę mokslininko prognozę, ačiū Dievui, paneigė. Tačiau prieš septyniolika metų, kai buvo leidžiamas „Fausto amžiaus epilogas“, šitaip manyti vertė anų dienų tikrovė: senieji ryšiai su sovietinio bloko šalių menininkais iro, o naujųjų su Vakarų šalimis dar nespėta užmegzti. Dar nebuvo Tomas Venclova į Lietuvą pasikvietęs trijų Nobelio laureatų – Czesławo Miłoszo, Günterio Grasso ir Wisławos Szymborskos. O iki Mariaus Ivaškevičiaus globalinių pjesių („Madagaskaras“, „Artimas miestas“, „Mistras“), pastatytų Lenkijoje, Latvijoje, Italijoje, Suo­mijoje ir kitur – dar buvo likę daugiau kaip dešimt metų.

Nesunkiai rastume ir kitose meno šakose panašių pavyzdžių, bylojančių, kaip lietuvių menas vis artėja prie Donato Saukos įvardijamo „globalių procesų epicentro“.

Anaiptol ne dėl šių neišsipildžiusių pranašysčių (jos retai išsipildo) citavau neseniai mirusį mokslininką.

D. Sauka tarybinio meno raidoje įžvelgia esminių pokyčių ir net nurodo tikslią slenksčio datą (1965). Taigi paneigia vis dažniau pasigirstančią nuomonę, kad iš viso neverta kalbėti apie kokią nors raidą tarybiniu laikotarpiu. Taip manantys visą tarybinį penkiasdešimtmetį nuspalvina pirmojo dešimtmečio realijomis. Tokia akivaizdi istorijos falsifikacija gimdo įvairių nesusipratimų, kurių pastaruoju metu tikrai nestigo.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Sunku sukrėsti žmogų, įpusėjusį devintą dešimtmetį (juolab literatūros žurnalo eksredaktorių), net ir meniškai parašytu kūriniu. Būna ir malonių išimčių. Perskaitęs pernai pasirodžiusią Romualdo Granausko autobiografinę apysaką „Trečias gyvenimas“ apstulbau: kaip gyvai čia atkuriama tai, ką matė, ką girdėjo vaikystėje ir jaunystėje būsimas rašytojas! Kaip giliai skverbiamasi į „trečiąjį gyvenimą“, nei aiškiai matomą, nei aiškiai girdimą, tačiau svarbiausią! Kokia sodri kalba!

Tai paskutinė Granausko knyga, autorius dar spėjo ją pamatyti. Testamentiškai skamba pirmasis esė „Žodžio paglostymas“ sakinys, dvelkiantis žemaitiška kantra: „Baigdamas man skirtą laiką ir vis dar šį tą rašinėdamas, kažkodėl nejaučiu nei didelio liūdesio, nei aitraus kartėlio“ (p. 123).
Mus paliko gal paskutinis iš plejados didžiųjų rašytojų, savo akimis matęs, kaip žlugo ir atgimė nepriklausoma Lietuva.

Negaliu pasigirti, jog gerai pažįstu šiandienę mūsų poeziją. Iš šiemet perskaitytų knygų labiausiai įsiminiau tris: Ramutės Skučaitės „Nepaslaptis tokia balta“, Rimvydo Stankevičiaus „Kertinis skiemuo“ ir Vainiaus Bako „Kas vėjo –­ vėjui“. Trys skirtingų kartų, skirtingo braižo poetai, neįsivaizduojantys estetikos be etikos. Tuo jie panašūs. O R. Skučaitė – unikalus atvejis. Poetei, mano bendraamžei, teko ilgai laukti savo „žvaigždžių vakandos“. Naujoji knyga byloja: toji valanda tęsiasi –­ knygoje stebime subtilią poetinio ir prozinio žodžio darną.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos pa­rodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Kiek žinau, rašytojai iš tikro neketina streikuoti. Esam baisūs vienišiai. Bet visi turim rašiklius, todėl, reikalui atsiradus, noriai pasirašinėjam įvairias peticijas. Neseniai pasirašiau ir aš – dėl pavardžių rašymo pasuose.

Nelabai supratau, koks ryšys tarp kultūros realijų gausos ir kultūros veikėjo dejonių. Prisipažįstu: kartais padejuoju ir aš, tik ne todėl, kad jaučiuosi neįvertintas. Tos dejonės dažniausiai išsprūsta keičiantis orams...

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Atsakysiu striukai.

Valstybė į meną neinvestuoja tiek, kad galėtų jį bent minimaliai kontroliuoti. Nemanau, kad didesnės investicijos, kurių vis laukiame, suteiktų valstybei tokią teisę. Net ir sovietmečiu palyginti dideli honorarai, mokami autoriams, negarantavo jų paklusnumo valdžiai.
Skaitytoją, klausytoją, žiūrovą (išsilavinusį žmogų, visavertį pilietį) ugdo mokykla. Ją daugiau ar mažiau remdama, valstybė adekvačiai parems ir mus, meno žmones.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Pasakysiu, kas man kelia nerimą.

Jau užsiminiau apie nesusipratimus, kuriuos gimdo, mano galva, pernelyg ideologizuota tarybinio penkiasdešimtmečio interpretacija, tiesmukas, tendencingas žvilgsnis į šio laikotarpio įvykius ir žmones.

Gal akivaizdžiausiu nesusipratimu laikau Justino Marcinkevičiaus aršų puolimą. Tiesa, nestigo ir jo gynėjų, irgi aršių. Panašūs ginčai, ne mažiau aršūs, vyko ir dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Abiem atvejais susiduriam su istorijos interpretavimo keblumais.

Nesiveldamas į ginčus su filosofe Nerija Putinaite ar politikos apžvalgininku Kęstučiu Girniumi, drįstu papriekaištauti literatūrologui Rimantui Kmitai dėl neaiškių kriterijų jo paskaitoje „Rašytojų laikysenos sovietmečiu: ar buvo pasirinkimas?“, skaitytoje š. m. gegužės 6 d. Vrublevskių bibliotekoje. Čia nekorektiškai lyginami du iškilūs mūsų poe­tai –­­ Just. Marcinkevičius ir Sigitas Geda. Pirmojo atžvilgiu Kmita – griežtas prokuroras, antrojo – paslaugus advokatas. Ryškus pavyzdys: Kmita su pasimėgavimu doroja Marcinkevičiaus eilėraštį iš pirmojo rinkinio „Prašau žodžio“ (1955), kur partija prabyla motinos balsu, tačiau nepastebi, kad ir po vienuolikos metų pasirodžiusi pirmoji Gedos knyga „Pėdos“ (1966) pradedama eilėraščiu, kur „žemynai gula Lenino pėdon“. Abu poetai šių eilėraščių nedėjo ir į sovietmečiu leistas rinktines. Protingiausia būtų iš viso į juos nekreipti dėmesio.

Visose bylose greta prokurorų ir advokatų būna dar ir teisėjai bei liudytojai. Tad kreipiuosi į Kmitą-teisėją, primindamas jam svarbaus liudytojo D. Saukos nurodytą 1965-ųjų slenkstį Lietuvos mene ir tai, kad visi prokuroro surinkti „įkalčiai“ (kompromatas?) – iš ankstesnio laikotarpio.

Simboliška, kad būtent 1965-aisiais gimė „Poezijos pavasaris“, o jo pirmuoju laureatu tapo Just. Marcinkevičius už pirmą „Donelaitį“. Šia poema poetas savo kūryboje pradėjo kokybiškai naują etapą. O ir visoje mūsų poezijoje atlydys tirpdė įšalą, susidariusį teroro metais. Poezija keitėsi – šakojosi įvairiomis kryptimis, kartais ir konfrontuojančiomis tarpusavyje.

Čia derėtų pasikviesti Viktoriją Daujotytę, monografijų ir apie Marcinkevičių, ir apie Gedą autorę. Ji galėtų paliudyti, jog šiuodu poetus skiria ne politinės, o estetinės pažiūros. Abu ėjo skirtingais keliais, bet ta pačia kryptim. Sąjūdžio mitinguose jiedu stovėjo greta.

Narpliodamas šią bylą, ilgai ieškojau verdikto, kurį galėtų paskelbti objektyvus teisėjas. Atsivertęs „Metų“ 10 numerį perskaičiau Valentino Sventicko esė „Ištrinti“ – apie kur kas esmingesnius slenksčius. Čia radau tokį sakinį, savotišką verdiktą: „Kiekvienas laiko tarpsnis pilnas savų aplinkybių, priežasčių, dėsnių, atsitiktinumų, ir žiūrėjimas dabartinėmis akimis, šiandieninio žinojimo permetimas į ankstesnio žinojimo laiką yra ne tai kad ydingas, bet tiesiog nieko neduoda, nuveda šalin“ (p. 7).

Ir dar vienas sakinys iš esė pabaigos: „Jokios nuomonės ir jokie vertinimai negali pakeisti to, kas yra įvykę ir tapę gyvenimu“ (p. 9).

Tataigi! – pasakytų Albinas Žukauskas, žirgliojęs per įvairiausius slenksčius.