1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Prisipažinsiu, pastaruoju metu retai vaikštau į teatrą ar kiną, neseku naujienų, nesilankau premjerose – dažniausiai neturiu laiko (arba apsimetu, kad neturiu, kaip pažiūrėsi). Daile domiuosi tiek, kiek su ja susiję mano bičiuliai (-ės), ir pažįstami (-os) rekomenduoja nueiti į vieną ar kitą paro­dą. Dažniausiai nenusiviliu, bet savo trigrašio į diskusijas apie kitų meno cechų, gildijų ir krypčių gyvenimą nekišiu. Pasaulyje ir taip pilna diletantų svarstymų apie tai, ko jie neišmano, bet norėtų išmanyti, todėl apsimeta, kad išmano. Pasaulis apskritai, atmintį pakeitus „Google" ir „Vikipedija", virto diletantų karalyste. Gyvename mėgėjų kultūros klestėjimo epochoje.

Lietuvių literatūroje vis dar pasigendu įvairovės – man vis dar trūksta gerų komiksų, gerų detektyvų, trilerių, geros fantastinės literatūros. Trumpai tariant –­ geros žanrinės literatūros. Nežinia, ar ji apskritai pasirodys. Labiausiai tikėtina, kad sulauksime angliškai parašytų emigrantų palikuonių kūrinių. Turbūt taip mūsų literatūra peržengs tautines, žanrines ir kitas ribas.

Pasigendu stiprių, naujų lietuviškų apsakymų ir novelių (bet jau esama ženklų, kad storų romanų epocha eina į pabaigą). Apskritai, pasigendu su proza susijusių masiškesnių renginių – skaitymų, festivalių, vakarų. Esame pripratinti prie poezijos maratonų, tad gal ir prozą atlaikytume? O šiaip mūsų literatūros nereikia gydyti, raginti, maišyti su purvu ar labai šlovinti. Ji yra tokia, kokia yra – vidutinės Europos šalies vidutinė literatūra, su vidutiniais poetais ir vidutiniais prozininkais. Normali. Reiktų tai pagaliau suvokti.

Nežinau, ar menas skirtas lūkesčiams tenkinti. Mano lūkesčius gali patenkinti geras detektyvas, kai nusikaltėlis pagaunamas ir gaunu tai, ko tikėjausi. O menas ir literatūra, ypač gera, turėtų būti nepatogi, bent jau kaip akmenukas bate.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Kadangi atsakinėju į šiuos klausimus po Knygų mugės, tai ryškiausias įvykis ir būtų ji. Kaip visada, triukšminga, pertekusi renginių ir įvykių, susitikimų, pokalbių, knygų. Tokia kaip visad – nei geresnė, nei blogesnė. Kiek šiemet į ją atėjo žmonių, kiek nupirkta knygų –­ kol kas nežinia, statistiką vis tiek kas nors paskelbs.

O kas įsiminė mugėje? Didžiulė, beveik 1000 puslapių, puikiai išleista Miłoszo biografija – pagarba tiek jos autoriui, tiek vertėjui ir leidėjams. Knyga tikrai puiki, jau pradėjau skaityti ir tyliai širdyje džiūgauju, kad ji tokia didelė ir manęs laukia dar daug smagių atradimų. Juk įdomi ne tik asmenybė, be ir ją supanti epocha – visas mūsų nelemtas XX amžius. Laukia savo eilės ir naujas Undinės Radzevičiūtės romanas, Rimanto Kmitos sudaryta pokalbių knyga apie sovietmečio literatūros lauką „Nevienareikšmės situacijos". Šio laikotarpio studijų ir tyrinėjimų pasirodo vis daugiau, tai džiugina.

Pradžiugino LLTI išradingumas –­ marškinėliai su lietuvių literatūros klasikų portretais ir citatomis. Puikus dalykas. Ir pirko juos kaip bandeles.

Pradžiugino ir po truputį, dar nežymiai kylanti verstinės literatūros kokybė – greta tonų neišvengiamo šlamšto, gausėja aktualių, laiku išleistų pasaulinės literatūros tekstų. O ir pernai leistos verstinės grožinės literatūros klasikos sąrašas –­ tikrai įspūdingas.

Apie knygų išvaizdą, dizainą ir t. t. neverta ir kalbėti. Lietuviai čia nenusileidžia, o kai kur ir lenkia geriausius pasaulio pavyzdžius.

Dar vienas smagus dalykas – taip pat gerėjanti kultūrinės spaudos kokybė (pabūsiu optimistu) – taip, taip, ji gerėja. Ieško naujų raiškos formų, naujų autorių, po truputį aktualėja.

O labiausiai mane, tiesą sakant, pradžiugino nedidukė iš Londono parvežta C. D. Rose'o knygelė „The Biographi­cal Dictionary of Literary Failure" („Bio­grafinis literatūrinių nesėkmių žodynas"). Fantastiška knyga – 50 rašytojų, kuriems, nepaisant pastangų, nepasisekė nė per nago juodymą. Skaitai ir galvoji: koks atsitiktinumas ta sąlyginė mūsų rašytojiška sėkmė ir kaip išradingai mes, žmonės, sugebame susimauti.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolat vyksta premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Kultūros žmonės dejuoja pavieniui arba mažomis grupelėmis. Ir dažniausiai tik tie, kurie tuo, dejuojamuoju momentu, negavo iš valstybės pinigų. Tie, kur gavo – nedejuoja, bijo, kad atims ar kitą kartą neduos. Tai apie kokią vienybę gali būti kalba? Kiekviena menininkų asociacija ir sąjunga yra atskirai sau, visi turi savo slaptų ėjimų, savo būdų ką nors prastumti, prakišti, susitarti ar bent pamėginti.

Beje, kultūros žmonėms dažnai pritrūksta dviejų dalykų: diplomatijos ir reikalavimų konkretumo. Rašyti dejavimo laiškus ir atsišaukimus yra viena, o konkrečiai išdėstyti, kas yra blogai ir ką galima daryti, – visai kas kita. Kita vertus, mes, rašytojai ir kt., esame linkę užsipulti, užuot pamėginę pasišnekėti. Negana to, pradėto pašnekesio metu dažnai dar susiriejame tarpusavyje – tai irgi nei garbės daro, nei naudos atneša.

Tiesa, mėginimų išdėstyti, kas konkrečiai negerai, jau yra buvę, ir jie atsitrenkė į kitos pusės nenorą suprasti. Kodėl įvairių fondų ir kitų pinigų kranelius sukinėjančių organizacijų žmonėms (beje, gyvenantiems iš tos pačios kultūros) automatiškai atrodo, kad menininkas jų priešas, – nežinia. Kodėl jiems vis dar atrodo, kad menininkas turi dirbti „iš idėjos" ir negauti honorarų? Kodėl po kiekvienų tokių dalybų kultūrinės spaudos leidinių puslapių vis mažėja?

Situacijos skaidrumui trukdo ir įvairūs ideologiniai užkulisiai – kai pinigus nuolat gauna projektai, mirgantys žodžiais „tautiškumas", „regionai", „etninė kultūra" ir t. t., kultūros laukas tyčia iškreipiamas ir netgi nieko bendro su šiomis sąvokomis neturintys projektus rašantys menininkai stengiasi įtaikyti (tyčia ar ne – čia jau kitas reikalas) į tą siaurą keistų reikalavimų landą.

Kita vertus, daugumai kultūros leidinių ir sąjungų trūksta gyvenimo europinės biurokratijos sąlygomis įgūdžių. Na, taip, skamba bjauriai, bet tokia tikrovė. Suprantama, visiems trūksta pinigų ir pasisamdyti gerą projektų rašymo specialistą nėra iš ko, na, bet pamėginkite. O kai kuriems derėtų iš pradžių bent pamėginti surašyti projektą be gramatinių, stiliaus ir logikos klaidų. Ir pasistengti pateikti teisingus duomenis.

O šiaip įdomu, ką laimėtumėme visuotiniu streiku – tušti kultūros leidinių puslapiai, neįvykusios parodos ir koncertai etc. Kultūrinė, tarkim, savaitės tuštuma. Ar labai tos tuštumos fone išryškėtų politinė klounada, paviršutiniški popkultūros blizgučiai ir kitos sąšlavos?

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

Daugybėje Europos šalių valstybė remia meną – ar jis negyvas? Ar mirusi yra Švedijos literatūra, Prancūzijos muzika ar Vokietijos teatras? Tik pas mus remiant meną (tiek, kiek jis remiamas) iš vienos pusės nuolat primenama, kad menininkai turi būti dėkingi, o iš kitos –­ nuolat dejuojama, kad: a) remiama per mažai; b) remiami ne tie („chunta", „mafija", „draugeliai" – kaip pavadinsi, nepagadinsi). Tiesa, paprastai besisvaidantys tokiomis pravardėmis „menininkai" geriausiu atveju patys būna verti įtraukti į kokį nors „Biografinį meno nesėkmių žodyną".

Be to, jau minėjau, kad, teikiant pirmenybę šiuo metu „politiškai madingiems" ar „konjunktūriniams" projektams, skatinamas tas meno negyvumas, ta mėgdžiotojų ir „chaltūrščikų" gausa. O ir dalis meno (remiamo ar ne) visuomet bus imitacinė, negyva ir „patogi". Taip jau yra.

Paradoksalu, bet kai puikiai veikia valstybiniai rėmimo mechanizmai, atsiranda ir daugiau nuo jų nepriklausomo ar jais nesikliaujančio meno.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Tokį nuolat sąmonės kamputyje tūnantį nerimą man kelia vis augantis pasaulio beprotybės laipsnis – panašu, kad mes, žmonės, vėl užvirėme košę, kurios galime ir neišsrėbti. Jeigu išsrėbsime, literatūra, poezija bus rašoma ir toliau –­ tiek gera, tiek bloga. Dėl jų aš ramus.

O ką ateityje? Parašysiu dar keletą knygų, užaugs vaikai, pasensiu, tapsiu įkyrus, mirsiu. Greit visi pamirš. So it goes. Svarbiausia, kad gyvenime buvo ir, tikiuosi, dar bus keletas smagių dalykų.

P. S. O žmonija, kaip sakė vienas senas rusų antikinės literatūros profesorius, nuo Romos imperijos laikų nepasikeitė nė per nago juodymą. Kaip rašėme tualetuose „tas ir tas – b...", taip ir teberašome. Tik markeriu (oi, atsiprašau, žymikliu, spalvikliu arba ženk­lintuvu).