1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Ar tikrai norėta paklausti „tapomo"? Tuomet pasakysiu, kad reta tapyba man prie aki(ni)ų. Pats renkuosi, kurio autoriaus parodon suktelėti, o kurio – grįžtelėti nugara. O bendrosios, metinės ar nūnai madingos teminės parodos yra nei į mano tvorą, nei į mano mietą. Jau nebe tas amžius ir nebe ta sąmonė, kad kas nors ką nors man (į)bruktų. Taigi visas brukalas ir visos brukalės į mano sistemos pašto dėžutę nepapuola. Patį pirmą momentą skverbiantys potencialūs uzurpatoriai išsyk yra spaminami.

Savo trigrašio nekaišioju kur papuola. Higienos sumetimais. Be to, kukli ir jojo vertė. Mat tasai mano pinigėlis apsioksidavęs, niekam nerūpi.

Tačiau jeigu šią „Literatūros ir meno" anketą laikytume politinės diskusijos nuomone (o juk taip ir yra), tai regite, t. y. skaitote, dalyvauju, štai.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi. Jeigu rytą iš lovos atsikėliau ta koja, tai viskas ir klojasi pakojui. Jeigu ne ta koja, tai už jos visą dieną kas nors ir kliūva. Kibilkšt, kibilkšt.

Dieve Švenčiausiasai, tai didžiausias džiaugsmas, kad yra, anot klausimo, tų kolegų. Tai yra panašaus plauko, kalibro, žvilgsnio ir klausos padarų. Kitaip – tai yra kiaurai, diena dienon malantis visuomenės aršiose girnose – daug greičiau išprotėčiau, nukvakčiau ir sumarazmėčiau.

Absoliučiai jokių konkurencijų! Absoliutus konkurentas esu tik pats sau. Kas geresnių nuogirdų nugirdęs, kas kiauresnių geležėlių prirankiojęs, kas margesnio svieto smėlių pripilstęs? O dar išsiųstos ir siunčiamos teležinelės! O dar klijuojami ir rašomi atvirlaiškiai! Chi chi chi. Prunkščiu saujon iš visos savo fanaberijos taip panašiai, taip panašiai, kaip Stacevičių Stasiukas.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Kada kokia nuotaika man užplaukia, taip ir elgiuosi. Kada kas parankiau, tai yra paakiau. Jeigu yra sūrio, kloju suklotinį su sūriu, jeigu yra tik dešros, kramsnoju suteptinį su dešra. O kai kultūrinė spauda iš tikrųjų beprotiškai užsigeis keltis į internetą – ir susikels. Net neatsiklausus kiekvieno mūsų nuomonės.

Tik va noriu prisipažinti (ir man dėl to net negėda), kad skaitau ne vien kultūros leidinius. Pavyzdžiui, taip pat reklaminius. Nuostabių dalykų aptinku. Štai kad ir prekybos centras RIMI viešai rašo: „Šviežią mėsą išpjaustome Jums KASDIEN." O ypač smagu skaityti bet kokio pobūdžio tarpukario spaudą. Ar žemės ūkiui skirtą, ar katalikiškai davatkišką dalykėlį. Pačios pačiausios razinkos – tai skelbimai, skelbimėliai ir žineliukės iš margiausių provincijų pakampėlių.

A propos, internete labiausiai mane žavi visokio dažyto plauko ar ir absoliučiai skustos prostitucijos.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Festivaliai, mugės, rungtynės – oi, ne viduriuojančiam žarnynui. Per daug skystos sriubos, per daug ašakų tose žuvienėse. Meniu neįveikiamas, netgi neįmanomas perskaityti. Todėl jungiuosi prie Jono Meko, nemėgstančio mišrainių (nes nežinia ko ten primakaliota), o toleruojančio gryną sūrį, gryną duoną, gryną dešrą. Taigi taigi išties negardu, kai tiek lipančių, anot klausimo, vienas ant kitų. Totalus grupinis seksas.

Kad profesionalus menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra, gerbtinas „Literatūros ir meno" skaitytojau, gi būtina, kad būtų kuo daugiau ir dar daugiau tojo profesionalaus meno vartotojų. O jų – lyg pramogų pramonės tyčiom būtų draudžiamai užsakyta – „negamina" nei gimnazijos, nei aukštosios mokyklos, nei televizija, nei europiniai projektai. Taigi šuo su kale pakasti čia.

5. Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Būdamas rašytojas, balsuočiau tik už juos. Būdamas kino režisierius, spiegčiau, kad kinui ir tik kinui. Būdamas tarpdisciplininkas (turiu omenyje tarpdisciplininio meno kūrėjus), stočiau piestu, kad jiems. Būdamas provincialas, kelčiau abi plaštakas už regionų kultūrininkų paramą. Ir ką? Ar labiau verti pagalbos dešrininkai (kilbasininkai), ar duonininkai (bundelininkai), ar bulvininkai (cepelininkai)? Aš, aišku, Kultūros tarybą akinčiau ir ausinčiau už puntininkus, tik už puntininkus! Ir ta mano agitacija, žinoma, jau būtų šališkas ir suinteresuotas veiksmas.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Išskirtinis – tai nereiškia, kad jis istorinis (gal jis geografinis, o gal jis seksualinis?). Išskirtinis – ne vien tik tasai, kurį aš regėjau, kurio klausiausi, kurį lytėjau, bet kuris paliko savo (nematomus) pėdsakus manyje. Aha.
Pastarasis metas man dažnąsyk yra būtasis pasikartojantysis esamajame (jis ir tebūnie išskirtinis). Tai yra vėlek skaitoma perskaityta knyga, vėlek žiūrimas matytas filmas, vėlek geriamas puikiai žinomo skonio vynas. O iš tikrųjų taigi pirmą kartą skaitoma knyga, pirmą kartą žiūrimas filmas, pirmą kartą ragaujamas vynas. Nes tai vyksta (darsyk) dabar. Ir aš pats dabar esu kitas aš.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Rytai visada geriau. Ir keltis. Ir skaityti. Ir rašyti. Ir fotografuoti. Mažiau nesveikumo, mažiau parazitijos. Daugiau blaivybės, daugiau visokeriopo nieko. Ryto kava – galit ginčytis, galit nesiginčyti – kur kas gardesnė už pietų kavą. (Tą pasakius, tik šast galvon Janio Elsbergo – tada Janio Rambos – poezijos knygelaitės antraštė „Rīta kafija".)

Išpažinties nevaikštau. Privalomosios šventės buvusios nebuvusios. Bet va mėgstu šviežius agurkėlius iš savo daržiuko. Labai tinka užlangio beržo inkilan kulkosvaidines serenadas tratinantis genys.

Dar iš įpročių – pats sau įtariu, liguistų – dažnai plaunu rankas. Gal ir gelbsti?