Poetė Giedrė Kazlauskaitė

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Neseniai skaičiau Vytauto Stankaus atsakymus į šiuos klausimus ir lyg tyčia galvojau, kad į viską kitaip negu jis atsakyčiau. Nuo darbo LRT televizijoje laikų (nors jau seniai ten nedirbu, ir apskritai, atrodytų, tai gėdingas faktas) nebegalėčiau gyventi namuose be televizoriaus. Man svarbu suvartoti tam tikrą kiekį informacijos – ne tik žinias, bet retkarčiais pasidomėti ir bulvarinėmis laidomis, ir filmais, kadangi nebeturiu sąlygų smaksoti kine. Žiniasklaidos spinduliuojamoje šviesoje jaučiuosi labai gerai; tai stiprina savivertę. Mano kūrybą tai veikia tiesiogiai. Tik, žinoma, nuolat baisu, kad kas nors iš „Lietuvos ryto" (išskyrus nebent Ramūną Gerbutavičių) ir panašių dienraščių manęs neaprašytų.

Taip, politika nėra mano stiprioji dalis. Reiškiniuose susigraibau tik labai intuityviai, paviršutiniškai, nesu itin pilietiška; nesugebėčiau dalyvauti jokioje aktyvizmo ir bendruomeniškumo reikalaujančioje organizacijoje. Dar ir dėl to, kad esu depresininkė – kolektyvinės akcijos išprovokuoja atkryčius.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Jeigu neigsiu konkurencijos jutimą, bus įžūliai akivaizdu, kad meluoju. O jeigu neneigsiu, žmonės sakys – matai, kokia arogantiška konsiumerė, meną norėtų prižeminti ligi sporto lygio. Nors gal tai ne konkurencija, bet asmeniškumai, nes talento stengiuosi nepavydėti, jį pripažįstu, net jeigu asmens ir nemėgstu. Juntu, kad nemoku ir nenoriu rašyti taip, kaip kiti, nors techniškai, atrodo, suprantu jų strofų mechanizmus. Mano verlibrai nepoetiški, sprangūs; nemėgstu jų skaityti balsu, publikuoti laikraščiuose ir žurnaluose. Jie man reiškia beveik mano kūną. Reklamuotis nemoku, neturiu vadybos gyslelės: čia asmeninis trūkumas. Nesugebu net į feisbuką įsidėti publikacijų nuorodų; kažkaip gėda, o dar ir abejonės – gal parašiau atmestinai, juk galėjau ir geriau. Šiek tiek erzina ir kitų uolūs, dažni raportai apie save – gal dėl to, kad nespėji ir perskaityti, ir šiaip atsibosta. Feisbuke žmonės neretai save galutinai diskredituoja, todėl verčiau nepriimti galimai gerų draugų į draugus. Vis dėlto, per kelerius metus apsitrynus su svetimomis silpnybėmis, nuosavos nebeatrodo tokios baisios. Numirčiau, jeigu tektų komunikuoti su vadinamaisiais sekėjais – familiariai, tarsi tave gerai pažinotų, tačiau visiškai pro šalį komentuojančiais pranešimo turinį. Tačiau jokiu būdu neneigiu reklamos būtinybės: besireklamuojančiųjų dėka esu aptikus nemažai retų, įdomių medžiagų. Tas pats su leidyklon nešamais rankraščiais – nuolat abejoju, ar jie tikrai nesvirduliuoja ant grafomanijos ribos. Net išėjus knygai ir gavus premiją.

Valdemaras Kukulas kadaise yra bandęs tvirtinti, esą kūryboje neegzistuoja lytis, ji neturinti jokios reikšmės –­ rašyme nėra vyrų ar moterų. Anksčiau aklai tuo tikėjau, dabar nebetikiu. Matau stiprią vyrų literatūrinės draugystės tradiciją (bet nenorėčiau to kaip nors pašiepti, priešingai, iš šono tai gražu), nematau moterų rašytojų pozicijų stiprėjimo. Nemažai tebėra ir kvailo, kartais nesąmoningo (moterų lūpomis transliuojamo) mačizmo. Netikiu, kad didesnis moterų solidarumas pagerintų situaciją. Nepasitikiu solidarumu, jis paverčia upokšnį akvariumu. Reikia sąmokslo, bet ne socialinio. Gerai parašytų knygų, Virginijos Cibarauskės lygio kritikos.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Esu pripratusi troleibuse skaityti popierinius šatėnus ir „Metus". Kitką skaitau internete arba bibliotekoje, nes reikia taupyti. Todėl bus labai sunku, kai visuotinai bus įdiegtos mikroschemos. Man asmeniškai tai reikš pasaulio griuvimą; bet nieko, objektyviai jis liks stabilus.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Nesu įsitikinusi, kad jiems apskritai vertėtų konkuruoti. Dėkui Benediktui Januševičiui ir kartais LRT, literatūrinius renginius įmanoma pamatyti ir neiškeliant kojos iš namų. Ir, iš to daug kas vaipysis, bet mėgstu „Skamblius" –­ ėjau kiekvienais metais, net su kūdikiu. Mėgstu tą į transą pretenduojančią muziką, ryškius rankų darbo drabužius, naktišokius. Nenustebsiu, jeigu po šio prisipažinimo mane ims vadinti neonace. Tai būtų prognozuotina pramogų kultūros pasekmė.

5. Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Negaliu regėti bendros situacijos iš paukščio skrydžio, bet, man rodos, moralinė parama būtų įdomus eksperimentas. Kas nors galėtų stiprinti nusivylusiuosius, teikti jiems (nors ir demagogiškos) vilties. Gal nacionalinių premijų laureatai? Tiesiog reguliariai pranešti ką nors pozityvaus menžmogių publikai. O šiaip man patinka, kad Kultūros tarybos veiklos rezultatai yra pilietiškai kvestionuojami ir aptarinėjami socialiniuose tinkluose. Ima kalbėti nepatenkintieji – šitie procesai visada labai įdomūs. Ir demokratiški.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Esu tikra tik dėl to, kad veikiausiai tai nebus ta pati penketukų ir dvyliktukų produkcija. Net kelios generacijos viską skaitys ir patikrins iš naujo. Todėl pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems nėra prasmės liūdėti.
O apie išliksiančius kūrinius – na ką aš galiu pasakyti? Juk išskirtinai domiuosi tik visokiu kiču, chlamu, banalybėmis.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dieno­tvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Nelengva tą pripažinti, bet mano įpročius diktuoja radijo laidos. Pvz., penktadieniais dienotvarkė organizuojama taip, kad būtų galima išklausyti laidas „Pašnekesiai apie tave ir kitus", „Mes, moterys", „Gyvoji istorija", šeštadieniais – „Kultūros savaitę", „Sveikatą" ir „Mažosios studijos" programą, sekmadieniais – „Po lyros ženklu", „Kultūrą ir religiją", „Literatūros akiračius", „Nežinau". Ir taip beveik kasdien. Žinoma, nesėdžiu prie radijo imtuvo rankas sudėjus, prisiplanuoju mechaniškų darbų – bulvių skutimo, grindų plovimo, mezgimo, lopymo, lyginimo ir pan. Esu radiofilė. Bet nežinau, ar tai techniškai kaip nors susiję su rašymu. Kūrybinis suintensyvėjimas paprastai ištinka praėjus maždaug pusmečiui po išleistos knygos.

Draugai