1.Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Žiniasklaidos tekstų ir pramogų pasaulis man panašus į vaikų darželį. Šio pasaulio piliečiai labiausia primena vaikus, kurie patikliai priima jiems nustatomas ribas ir siūlomus malonumus. Tokie vaikučiai jaučiasi daugmaž saugūs: jiems nereikia sukti galvos dėl vertybių. Kai pritrūksta pramogų, jie apsikulia. Kad tai padarytų, šiandien netgi nebūtina išeiti iš namų. Muštiną objektą nesunku surasti internete. Suvaryti jam į silpną vietą kokį užrūdijusį, nuodingą komentarą. Įsivaizduoti, kaip kažką užkrėtei savo paties liga. Įgyti valdžią prieš tariamai silpnesnį ar tiesiog negalintį apsiginti, nes juk prisėlinta iš už nugaros. Tačiau esminių dalykų keisti dauguma nei gali, nei nori, nei varginsis. Tikroji laisvė darželinukams per sunki. Sakau tai ne iš aukšto, o su atjauta ar motinišku supratingumu. Motina į vaikus iš aukšto juk nežiūri. Jai rūpi jų saugumas. Tad labai dažnai apsistoju ties suvokimu, kad visa ta žiniasklaida ir jos siūlomos pramogos kuria visuomenei tam tikrą psichologinį komfortą, palaiko stabilumą. Lygiai kaip vaikai išmokomi susivokti pasaulyje, įvardijant ne tik daiktus, bet ir būsenas bei reiškinius, visuomenė susivokia per žiniasklaidą ir pramogų kultūrą. Mano kūrybą tai veikia dvejopai. Viena vertus, suprantu, kad nelabai yra kam rašyti tai, apie ką rašyti aš norėčiau labiausiai. Tai stabdo. Antra, tokia savijauta išlaisvina: gali rašyti ką tik nori, niekam neužkliūsi, o ir užkliuvęs nepasirodysi pavojingas, tad paliks ramybėje. Tai prilygsta slaptam, disciplinos neatitinkančiam darželinuko veiksmui, kurio niekas taip ir nepastebėjo. Sakykime, nesu atsiribojusi, tik nelabai matoma. Juk dažniausiai menkai matome tai, ko nesuprantame. Ir dėl to jaučiamės saugūs net ir apnuodytoje aplinkoje. Kaip tik todėl politines diskusijas vertinu kaip tam tikrą ritualinį saugumą visuomenei kuriančią priemonę. Neturiu teisės kaip nors juoktis iš šio vaikų darželio, kurio žaidimuose kartais irgi sudalyvauju. Dargi pasijuntu saugiai ar palyginti jaukiai. Kartais dėl to droviuosi ir apie panašią savijautą verčiau patyliu. Kai nenutyliu, tai ką nors nuolat suerzina. Puolama gintis. Vardan saugumo, stabilumo. Tai ypač būdinga mažai, nacionalizmą praktikuojančiai tautai. Ji nuolat nesaugi, neurotiška, nepakanti neįprastoms mąstymo ir gyvenimo formoms, įvairovė jai reiškia destrukciją, grasina netvarka, kelia baimę. Politinėse diskusijose, jeigu tokiose dalyvaučiau, man būtų pernelyg sunku apsibrėžti ar suvaidinti grynuolį, ištransliuoti kokį nors aiškų tikslą. Sykį pradėjau rašyti tekstą, kuriame bandžiau apibrėžti savo poziciją prieš abortų draudimą. Berašydama visiškai sau netikėtai, neplanuotai suvokiau, koks baisus, antiestetiškas veiksmas yra abortas. Toks pasibaisėtinas, kad geriau apie jį patylėti – nekalbėti nei už, nei prieš. Galbūt bandymas aprašyti gražiai kad ir baisų reiškinį yra tam tikras svarbus to reiškinio išbandymas. Kadaise pavyko gražiai aprašyti griūvantį miestą: tai nebuvo taip baisu, kaip kalbėti apie abortą.

Man per sunku būti grynai ir suspausti savo gyvenimo aistrą į vienakryptę vagą. Turiu paradoksalios patirties, provincijos laikraščio skiltyje rašydama įsivaizduojamus dialogus, kuriuose įvairūs visuomeninės reikšmės turintys įvykiai buvo apipinami lygiaverčiais priešingais argumentais. Iš tokių patirčių vienintelė išeitis – literatūra. Leiskite man rašyti romanus, eilėraščius ir pasakas.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Konkurenciją labiausiai jaučiu, matydama, kaip skirstoma parama leidybai, valstybės stipendijos ar premijos. Kai kam tai pirmiausia padeda išgyventi. Antra, palengvina kūrybinio darbo ir tuo pat metu konkurencijos sąlygas. Gamykloje, kurioje dirbau, būtų sakoma: kai kam suteikiamos ekonominės lengvatos. Apie garbę ar rašymo kokybę šioje konkurencinėje aplinkoje šiuo atveju kalbėti būtų sunku ir neetiška. Vis dėlto, kiek teko patirti, kuluaruose rašytojai be didesnių skrupulų aptarinėja vienas kito kūrybą ir taktiką, kuri naudojama siekiant užtikrinti konkurencingumą. Man tokiuose aptarinėjimuose dalyvauti nebūna malonu. Apima kažkoks neskanumas ir lengvas šleikštulys. Belieka džiaugtis, kad gyvendama nuošalėje į tokius aptarinėjimus retai kada įsiveliu. Patiriu šią konkurenciją netiesiogiai. Lygiai taip pat netiesiogiai ją patiriu, patyliukais grumdamasi už išgyvenimą. Taip gyvenu dar tik pusmetį, tačiau pamažu imu suprasti ir kai kurių kolegų rašytojų susierzinimą, kad jiems kažko nedavė. Anksčiau sakydavau: jeigu nedavė, tai nereiškia, kad atėmė, ko tad erzintis? Dabar gi imu suprasti, kad kai kam tas „nedavė" visiškai lygus „atėmė". Premiją ar stipendiją, gerą autorinį atlyginimą gavęs ir kūrybai atsidėti galintis rašytojas tikrai nelygus tam, kuris rašo po darbo ar kurį būtinybė išgyventi taip užspaudė į kampą, kad jis nebeturi nei laiko, nei jėgų, nei įkvėpimo būti rašytoju. Nors ir menkos tos premijos ar stipendijos, jos padeda išgyventi literatūrai. Išgyventi, bet ne klestėti. Literatūrai, o ne kiekvienam pajėgiam rašytojui. Kita tema būtų, kaip visa ši sistema palaiko kiekvieno rašytojo prekinį ženklą. Premijų, stipendijų ir autorinių atlyginimų sistema cirkuliuoja panašiai kaip ir prekių reklama, nori to ar nenori. Komisijos ir leidyklos linkę pasirinkti jau išbandytus vardus, kurie prekinėje apyvartoje įgiję gerą pagreitį. Daugelis, manau, tai kuo puikiausiai suvokia. Autoriaus vardas suveikia panašiai kaip skandalinga internetinės žiniasklaidos antraštė: kas nors spusteli ten, kur kažkas jį patraukė, nors nebūtinai perskaitys ir patirs tai, ko tikėjosi.

Kaip „reklamuoju" savo kūrybą, galima nuspėti perskaičius atsakymą į ankstesnįjį klausimą. Kalbėti apie savo ribotą kūrybos komunikabilumą yra tolygu antireklamai. Jei turėčiau iš ko, pabandyčiau patyrinėti, kodėl taip užsispyrusiai pati kasu sau duobę. Juk kur kas geriau būtų, jei sakyčiau, kad rašau kai ką, ko reikia daugeliui, ar kad esu išskirtinė. Gal šitaip sakydama sau ir visiems likusiems šio „vaikų darželio" vaikams įteigčiau, kad taip ir yra? Tokia schema psichologiškai pagrįsta, tereikėtų ja pasinaudoti.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Pastaruoju metu dažniausiai skaitau internete. Bet žinau, kad nemažai žmonių dar perka ir prenumeruoja popierinę kultūrinę spaudą. Patiriu tai, kai pabandau nusipirkti kokį numerį nuvykusi į Vilnių. Dažnai pasirodo, kad jau parduota, kad mažai gavo. Kioskuose greičiausiai užsakoma tiek, kiek paprastai nuperkama. Tokie, kaip aš, kioskininkams nelabai rūpi. Provincijoje kultūros leidiniams kioskuose laikas baigėsi daugiau kaip prieš dešimtmetį.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Gyvenu toli nuo didmiesčių, užkampyje, apie renginių gausą spėju tik iš reklamos. Dar pastebėjau, kad profesionalusis menas ima ne konkuruoti, bet flirtuoti su pramogų kultūra. Galiausiai juk ir profesionaliojo meno DNR rasime ne vieną pramogos geną. Kaip, beje, ir bažnytiniame rituale, kalendorinėje šventėje. Daugeliui protingų, mąstančių šio pasaulio „vaikų darželio" vaikų, kiek suprantu, būtent toks pramogiškumo ir profesionalumo kokteilis patinka. Nežinau, ar tai gerai, bet rašydama pastarąsias savo knygas bandžiau to neužmiršti. Kitas klausimas, ar man pavyko iškepti tai, ką norėjau, ir ar pavyko išsaugoti savigarbą bei deramą rašymo aistrą. Be rašymo aistros sunku tikėtis skaitymo aistros. Betgi apie skaitytojus šiais laikais kalbėti apskritai sunku. Kaip sakyta, kuri knyga skaitoma ir kodėl, lemia nebūtinai knygos turinys, o minėtos viešųjų ryšių kampanijos ir prekiniai ženklai. Net ir protingi žmonės yra pernelyg žmogiški: taip greitai pasiduoda visokioms įtakoms, informacijų srautams.

5. Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Žinoma, kad literatūrai. Besąlygiškai. Vizualieji menai, muzika turi platesnę nei nacionalinė rinka, o literatūra yra apribota ir kalbos, ir kur kas didesnio krūvio, kuriuo ji grasina užklupti darbo išvargintą „vaikų darželio" auklėtinį. Tekstas užgriūva skaitytoją didesniu laisvės kiekiu, neretai pažadina pamatinį nesaugumo pojūtį. Tekstas kviečia skaitytoją į dialogą, nesitenkindamas vienpusišku santykiu. Tokia jau literatūros prigimtis. Tekstui šiais pramogų kultūros įsiviešpatavimo laikais lygiai taip pat sunku, kaip ir kalbai. Rašytojas turėtų būti prilygintas paveldą puoselėjančiam muziejininkui ar etninės kultūros puoselėtojui. Lietuvių literatūra, susijusi su tokios mažos tautos kultūrinio gyvenimo specifika, kasmet vis labiau tampa kultūros paveldu, nes toji lietuvių kalbos dalis, kuri tenkina komunikacijos poreikius, menksta ir skurdėja. Pasaulyje vis daugėja dalykų, kuriems nebebūtina atsispindėti literatūroje ir kurie literatūrai nebeįdomūs. Panašu, kad literatūra išgyvena laikus, kai reikia ne atspindėti, o pačiai sukurti naujus pasaulius iš tų paveldėtų kalbos dalykų, kurie praktiškai nebenaudojami – panašiai kaip svirtiniai šuliniai, verpimo rateliai ar niekučiai iš tošies. Iš kasdienio gyvenimo nyksta tie mąstymo pavidalai, kuriuos randame F. Kafkos, F. Dostojevskio ar lietuvių literatūros klasikų kūryboje. Vadinamoji literatūrinė kalba tampa muziejine vertybe, kuriai reikia specifinės pagalbos. Kad dar bent kiek pratemptume laiką, eksploatuodami kalbos turtus, kuriais kai kurie rašytojai dar moka naudotis ar netgi dauginti. Muzikai ir dailei, kuri įsileidžiama į salonus ir kuri nereikalauja artikuliuoto atsakymo bei regimų reakcijų, lengviau.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Pasikeitus masteliams ir komunikacijos priemonėms, didžiausias ir rizikingiausias kūrinys šiandien yra patsai pasaulis. Ir jis mane tikrai stebina. Didieji pasaulio politikai, manipuliatoriai ir jų apmokami mokslo žmonės kuo puikiausiai tai žino ir bando tą pasaulį perkurti. Daugelis smarkiai rizikuoja. Viso pasaulio žmonės rašo apie šį pasaulį socialiniuose tinkluose, tinklaraščiuose. Rašydami jie irgi kuria pasaulį. Pasaulis stipriai priklauso nuo įvairiausių tekstų. Ar šis kūrinys išliks istorijoje? Klausimas atviras.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Bemaž visą dienotvarkę dabar užima kova už išgyvenimą. Kad kūrybingumo pradmenys dar ne visai išnyko, pastebiu ilgų kelionių metu, kurios mane atskiria nuo darbo prievolės. Jei negausiu stipendijos, premijos ar neįgalumo pensijos, rašytoją Sarą Poisson galite laikyti mirusia. Tiesa, esu svarsčiusi ir dar vieną scenarijų – banko apiplėšimo imitaciją kurioje nors civilizuotoje šalyje. Kalėjime ten, sako, geros sąlygos rašyti. Priimkite tai kaip žiaurią saviironiją ir ironiją, skirtą visai lietuvių literatūrai. Rimtai ir atvirai kalbant, nežinau, kas turima galvoje, paminint kūrybinę sėkmę. Man vis vaidenasi, kad itin kūrybiški literatūrinių tekstų sprendimai labai dažnai arba nekomunikabilūs, arba –­ daugių daugiausia – komiški, tragikomiški. Kaip viltis težiba nebent geniali formulė: „Kas blogai gyvena, tas gerai rašo." Nepamenu, kas tai pasakė. Perspektyva gyventi vis blogiau man šviečiasi kaip galimybė geriau rašyti. Nesvarbu, kad riboto komunikabilumo tekstus.