Poetė, vertėja Laima Vincė: „Laukiu, kol atsiras šitos kartos genijus“

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Gintaro Žilio nuotrauka

Ko pasigendu? Gal šviežumo... Naujo talento. Laukiu, kol atsiras šitos kartos genijus.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Man sunku atsakyti į šį klausimą, nes jau keletą metų negyvenu Lietuvoje. Liūdna taip sakyti, bet, ko gero, laukčiau naujų darbų tų rašytojų, poetų, kurie jau mirė –­ Martinaitis, Geda, Marcinkevičius...

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Labai įdomu, kuria prasme kultūros žmonės jaučiasi neįvertinti. Jei iš finansinės pusės, aš negaliu jų užtarti, nes man atrodo, kad tikras menininkas, rašytojas, dirba ne dėl pinigų, bet kad kitaip negali. Tai nereiškia, kad menininkų nereikėtų remti – reikia, bet parama neturėtų būti menininko tikslu. Niekur pasaulyje menininkams nėra lengva. Lengva nelengva, dirbame ir tiek. Kiek yra istorijos pavyzdžių, rašytojų, kurie dirbo nemylimus darbus, kad galėtų pragyventi, o vakarais rašydavo... Kafka, Trollope’as, Dickensas... Ko gero, ir Lietuvoje daug tokių neatrastų: dirbančių, kad pragyventų, ir rašančių.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Tikrai nemanau, kad finansuojamam menui gresia tapti kontroliuojamam, juk mes ne Kinija, ne Rusija. Tačiau mane jaudina kitas dalykas, kad lietuviai linkę tęsti „pusbrolio šalies“ politiką spręsdami, kam skirti paramą, kam ne. Man atrodo, kad kultūros institucijos, skirdamos lėšas, turėtų labiau praplėsti akiratį. Labiausiai bijau kriterijaus „skiria tam, su kurio geria“.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Mane džiugina, kad pradeda grįžti jaunimas (ir ne tik jaunimas) iš užsienio, įgavęs naujos patirties, naujų minčių, idėjų, įspūdžių. Man atrodo, globalizacijos laikais labai svarbu ne užsidaryti tarp savo sienų, bet semtis įkvėpimo iš kitur. O kas kelia nerimą? Gal knygų kainos. Visai rimtai. Knygos Lietuvos žmonėms tampa neįperkamos, o tai negerai. Tai tam tikras stabdys, nes rašytojui reikia skaitytojo, kad vyktų dialogas, kad pats menininkas bręstų ir augtų.