1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

(Į 1, 2) Nesijaučiu pakankamai dalyvaujantis, viską skaitantis, bėgiojantis po spektaklius ir koncertus, kad ryžčiausi dėstyti apie esamus daiktus arba ko nors nesamo geisti. Gal tai jau randasi? Praleidau ne vieną parodą, į kurią labai norėjau nueiti. Mano kaltybė. Televizijos dėka pamačiau „Ekskursantę“. Vadinasi, vis dėlto galime padaryti aktualų ir įtikinantį siužetinį filmą...

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Dejavimas – keista „potarybinių“, pusiau išsilaisvinusių lietuvių silpnybė. Gal tai veikiau viduriniosios, materializmo pažeistos kartos bruožas. Tačiau kad kultūros žmonės nuolat dejuotų dėl jų nevertinimo – nepastebiu. Ypač, jei kalbate apie piniginį vertinimą, neva valstybė turėtų būti pajamų šaltinis. Kokia yra, tokia, by laisva. Subręs ir bus protingesnė. Kitas dalykas, kad knygų randasi daugiau negu jų pirkėjų, kad valdytojų nevertinama pati kultūra kaip visuma, o tiksliau – meno kultūra. Ji nėra suvokiama kaip gyvybės žiedas ir tautos būties prasmė. Iš to ir paskutinė eilutė biudžetuose.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Menas neturi parsidavinėti, ir viskas. Kai menininkas pataikauja nedoram viršininkui, kaltas pats menininkas. Jam nuo senovės grėsdavo priklausomybė (užsakovai!), bet jis ir apgaudinėdavo viršininkus. Šį tą – tegu ir ciesoriui, bet esmė –­ Dievui.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Džiugina gyvybė, o nerimą kelia išsigimimas. Pradedant nuo egotistinio godulio anomalijų. Toliau žiaurėjimas, nužmogėjimas. Žudymas ir savęs, ir kitų. Nemeilė gyvenimui kaip lėtinė savižudybė.