Rugsėjo 9–13 dienomis rudenėjančioje sostinėje vyko „Vilnius Noise Week" (VNW), rengiama muzikos organizacijos „Agharta". Nors vyksmas vadinasi „savaite", vis dėlto toks pavadinimas sąlyginis: „normalūs", „pilni" renginiai tebuvo du – koncertai trečiadienį ir penktadienį. Aišku, nereikėtų pamiršti ir pirmadienį vykusios diskusijos apie eksperimentinės muzikos sklaidą – su ja triukšmo tink­lelis išties išsiskleidžia per visą savaitę.
Apie pačią „diskusiją" nieko negaliu svarstyti, kadangi joje nedalyvavau. O pateikti kažkokį atsiliepimą, remiantis kitų pasakojimais, nuogirdom ar nuomonėm, būtų mažų mažiausiai neteisinga. Galėčiau nebent pasakyti, jog nelabai suvokiu josios tikslo. Suprantama, „muzikinių bendraminčių" susibūrime yra kur kas įdomiau gyvai diskutuoti dominančiomis temomis, tačiau, turint omeny VNW proteguojamos muzikos specifiką ir su ja susijusį sociokultūrinį kontekstą, toks „oficializavimas" atrodo keistokai. Tai, be abejo, yra tik mano nuomonė, gerbiamieji...
Pirmas didesnis įvykis „Vilniaus triukšmo savaitėje" – keturių projektų koncertas konspiracinėje vietelėje. Prieš renginį planuota Philo Monopolkos paskaita neįvyksta, nes pagrindinis veikėjas nusprendžia paprasčiausiai dingti iš traukinio, atvažiavusio iš Kauno Vilniun. Tiesa, tai nėra ypač netikėta, kadangi „Monopolka" (autsaideriška „nesveikų garsų" ir „šiukš­lino triukšmo" leidyklėlė iš Anglijos, kurios galva ir yra šis išeivis iš Rusijos) ir aplink ją besisukantys įvykiai retai kada dera su sveiku protu. Tokių dalykų jokios diskusijos neinstitucionalizuos, che! Triukšmas yra gyvastingas, raitosi lyg gyvatė – taip lengvai nesugrabaliosi.
„Aghartos" vidaus degimo variklis Armantas Gečiauskas skelbia koncerto pradžią ir pristato pirmąjį atlikėją – amerikietį ID M THEFT ABLE (prašau neklausti, kaip taisyklingai tarti). Šis impozantiškas ilgabarzdis po komedinio intro su manekeno ranka burnoje nieko nelaukdamas pažeria sudriskusio triukšmo karolius. Pagrindiniai žodžiai, apibūdinantys šį pasirodymą, yra „juokas" ir „absurdas". Profesionaliam muzikantui (beje, kas tai yra?) toks vyksmas ant scenos galėtų pasirodyti visiškas balaganas, tačiau žinojimas, kokio rezultato siekiama, viskam suteikia apibrėžtą formą. Didžioji garsyno dalis kuriama įvairiai rėkaujant, čiauškant, plerpiant, šnypščiant į mikrofoną, pramaišiui užgaunant geležinius strypus, mėtant juos ant žemės, traškinant bulvių traškučių pakelį ar padrikai kelioms sekundėms įjunginėjant radijo programas. Žodžiu, kuriamas konvulsyvus, pauzių pertraukiamas triukšmas, naudojant kuo labiau nuo „muzikos" nutolusius daiktus, kurių nemaža dalis jau artėja prie šiukšlių pavidalo. Retkarčiais nevengiama nukrypti į visišką komediją, disonansu stūgaujant pagal kažkokią popmuzikos dainušką. Raukantiems nosis telieka palinkėti nusišypsoti ir, turint omeny šios „Vilniaus triukšmo savaitės" dedikaciją (100 metų Luigi Russolo futuristų „triukšmo manifestui"), priminti, jog futurizmas veikė ir dadaizmą, kuris prie ID M THEFT ABLE pasirodymo liptų kuo puikiausiai. Apskritai šį performansą pavadinčiau smagia neįpareigojančia patirtimi. Tik gal kiek per ilgai užsigrota, turint omeny gana siaurą garsų paletę – kaži kodėl tai gana dažnas šios muzikos kūrėjų iš užsienio bruožas?
Koncertą tęsia lietuviškas duetas TIESE, kurį sudaro sunkiasvorio ambient / drone / noise projekto LYS autorius Vilius Šiaulys ir eksperimentinės muzikos sluoksniuose nardantis Antanas Dombrovskis, turintis ir savo asmeninį projektą GANA2, skirtą technologinių-elektroninių klaidų generuojamo triukšmo nagrinėjimui. Iš esmės TIESE (mane traukte traukia rašyti daiktavardį „Tiesė", gal taip ir turėtų būti?) dažniausiai skamba kaip šių dviejų projektų samplaika, tik labiau orientuota į abrazyvius garso monolitus, primenančius lėtą ledlaužio skverbimąsi noise ledynais. Tikriausiai nelabai teisinga eiti koncertan, iš anksto nusprendus, kuris projektas suskambės „rimčiausiai", tačiau ką aš galiu padaryti, jei ši formulė dažnai pasitvirtina. Šįkart tokie pasirodo TIESE. Jokio didesnio šou, išskyrus ant scenos išryškėjantį asmeninį charakterį, viskas sutelkta į garsą ir siekį jį perteikti be papildomų išsidirbinėjimų. Skirtumus tarp šio projekto pasirodymų galima matuoti daugiau ar mažiau nusisekusiu garso įtaigumu. Šįkart šiedu tipai mano klausą pamalonino keliasluoksniu tirštu triukšmu. Kompozicija neskubri, nerangios garso bangos pamažu verčiasi viena per kitą. Betgi reikia pastebėti, jog kartais atsiranda tuščių „skylių", kai vyksmas tarsi praranda vidinį užtaisą ir kuriam laikui telieka tuščia garsinė forma. Kaip tam tikrą naujovę paminėčiau TIESE muzikoje atsiradusių daugiau cikliškų, „kilpinių" motyvų, o teisingai sustyguotas repetityvumas mane džiugina. Gal bendrą pasirodymo įspūdį gadina ir mažokas garso kiekis (vis dėlto koncertuose jis turėtų nustelbti plepius) ar dar koks technologinis kipšas, bet tą VNW vakarą šis pasirodymas, nors ir vidutinio stiprumo, buvo solidžiausias. Įdomu, ar vyrai turi minčių ką nors įrašyti, ar tai bus išskirtinai koncertinė kolaboracija.
Apžvelgti renginį buvo sutarta, pasižadėta ir visaip kitaip moraliai įsipareigota – priešingu atveju bandyčiau būti diplomatiškas tiesiog nutylėdamas kitą pasirodymą. Suprantu, kad esama skirtingų skonių ar požiūrių į garsą. Tačiau kartais realybė tiesiog nukerta galimybes išlaikyti santykinį objektyvumą. Visada stengiuosi perdėlioti savo požiūrio taškus, stebėdamas vieną ar kitą eksperimentinės muzikos pasirodymą (tam juk ir yra „eksperimentas"!). Gal staiga atsivers akys ir ausys. Tačiau šįkart esu kuo toliausiai nuo teigiamo italės IOIOI (ojojoi!) „koncerto" vertinimo. Apskritai net negaliu to pavadinti pasirodymu, koncertu ar bent eksperimentavimu garsais. Oksimoronas: žmogus pats nesuvokia nesuvokiąs, ką daro. Vienas dalykas skleisti įvairius garsus, kitas – juos tikslingai organizuoti suteikiant bent trupinėlį emocinės prasmės. Šiais informacinio pertekliaus laikais (che, skamba lyg senio bambėjimas) tiek daug norinčių būti kūrėjais, tačiau nesuvokiančių paprasto esminio dalyko – kūrimas ir darymas yra du skirtingi veiksmai. Tai gali priminti romantinį alpėjimą dėl Kūrėjo, kaip demiurgo, vaidmens tačiau kitaip nepasakysi. Drįsčiau akiplėšiškai teigti, jog „Aghartai" vis dėlto dar reikėtų pasistengti renkantis atlikėjus ir neiti lengviausiu keliu.
Abejoju, ar pats VNW organizatorius tikėjosi tokio ORIGAMI REPLIKA „koncerto". Iš įvairios informacijos susidarė įspūdis, jog turėtų skambėti kažkas panašaus į eksperimentinį, padrikų garsų noise, bent šiek tiek susijusį su pagrindinio autoriaus norvego Tore's Honoré Bøe šalutine veikla – vadinamaisiais „akustiniais laptopais". Tai – medinės dėžės, kuriosna įmontuojami įvairūs smulkūs daiktai, siekiant išgauti „smulkius" garsus. Mikrogarso koncepcija bandoma „prakalbinti" tokius reikmenis kaip dantų šepetėliai, plunksnos, saulėgrąžų sėklos ir taip toliau. Trečiadienio pasirodyme visgi to nebuvo nė lašo. Gavome tik dviejų neblaivių asmenų šėliojimą ant scenos, klykiant į mikrofonus „I love you!". Žinoma, noise muzikos terpėje estetikos standartų perkratymas ar apvertimas aukštyn kojom yra gana dažnas reiškinys. Neretai toks triukšmingas socialinių elgesio standartų sudraskymas smagiai perbraižo socialinės tikrovės bruožus. Bet trečiadienio renginyje, kuriame ORIGAMI REPLIKA buvo lyg ir headlineriai, norėjosi išvysti ką nors įdomesnio. Prisiminiau gana seną amerikiečių muzikinį projektą COCK E.S.P., kur panašaus tipo šėliojimai yra neatskiriama koncertų dalis, tačiau, jais išreiškiant pakrikusios sąmonės „fenomeną", pasistengiama sukurti ir įvairesnį garsyną savo bakchanalijoms. Nemačiusiems nieko panašaus tai galėjo būti naujiena, tačiau drįstu abejoti, ar daug tokių buvo publikoje. Apibendrinant – bemaž gyvuliškas linksmumas, atbukinus vertinamuosius proto gebėjimus.
Didysis koncertas nuskambėjo penktadienį. Prieš renginį susimąsčiau, kad jo muzikinė stilistika yra labai toli nuo noise, betgi ponas Armantas man paaiškina, kad tokiu „Savaitės" pavadinimu triukšmas norimas pristatyti plačiai, ne vien kaip muzikinis stilius, bet ir kaip šurmulys apskritai – miesto judesys, renginių garsas et cetera. Šįkart renginio vieta –­ baras „Kablys" – derėjusi su tą vakarą skambėjusiais garsais. Po kiek eklektiško ir todėl įdomaus Aerobika DJ seto, jungusio senosios mokyklos sintezatorių muziką ir įvairius eksperimentus, scena suteikiama lietuvių grupei FORGET ME NOTS. Tai yra senus hitus perdainuojanti grupė, jaučianti nostalgiją galvas svaiginusioms šokių aikštelės dainoms –­ tokie vardai, kaip HUMAN LEAGUE ar NEW ORDER būtų puikiausias pavyzdys nusakyti, kieno muziką pergroja šis lietuviškas projektas. Šiaip ganėtinai lengva įtikti publikai, pateikiant jau pripažintus hitus, svarbu tik jų nesugadinti. „Neužmirštuolių" atlikimas nešlubuoja, todėl žiūrovų simpatijos akivaizdžios. Tačiau mano bambančiai galvai to neužtenka. Jau buvau matęs tikrai geresnį šios grupės pasirodymą, o dabar gi negalėjau atsikratyti jausmo, jog vyksta karaokės vakarėlis. Gal tiesiog reikėtų keisti repertuarą, nes ir geri kūriniai, kartojami kelis kartus, pradeda prarasti savo jėgą.
Toliau groja svečiai iš Lenkijos MARBURG. Iš įrašų internete skambėjo šaltų ritmų kupinas new wave, minimal wave, nevengiantis šiurkštesnių garsinių eksperimentų. Deja, pats pasirodymas gilesnių krustelėjimų viduje nesukelia. Atlikėjams kartais lyg nesiseka su technika, tačiau ir sėkmingesniais momentais atrodo, kad patraukli vien forma, bet ne turinys.
Pagrindinio to vakaro veikėjo FELIXO KUBINO pasirodymą jau be jokių išlygų galima vadinti koncertu. Hamburge gyvenantis, tam tikruose sluoksniuose bemaž gyva legenda vadinamas kūrėjas turi viską, ko reikia geram koncertui: charizmą, laisvės pojūtį scenoje, bendravimą su publika. Ir, aišku – muziką. Tai retrofuturistinė fantazija, senų sintezatorių garsais audžianti spalvotą, kiek ironiškų ornamentų garsinį kilimą. Save vadinantis dada (taip, vėl dada!) evangelistu, nuo 8 metų muziką kuriantis Felixas vaišina žiūrovų ausis ir širdis bravūriškai nuteikiančiomis žaismingos elektronikos girliandomis. Gebėjimas prakalbinti vintažinius elektroninius instrumentus tik jam būdingu stiliumi yra bemaž stulbinantis. Kalbant banaliai, namuose tokios muzikos klausyčiausi retokai, tačiau koncertą tegaliu vertinti pagyromis. Smagu girdėti tą žemų dažnių gurgesį, matant, kaip jis atsiranda nuspaudus šauniai atrodančio sintezatoriaus klavišus, linkčioti pagal keistai sudėliotus ritmus ir nustebti, jog atlikėjas groja jau apie valandą, tačiau dar nė truputėlio nepabodo. Finišuodamas ponas Felixas pakylėja savo muziką iki keistų tranzistorinių himnų lygio. Štai tokie asmenys tempia renginius aukštyn. Tokia muzika ne užima laiką ir vietą, o atveria erdves.

Taigi Vilniaus rriukšmo savaitė įvyko, organizatoriai patenkinti jau vien vyksmo faktu ir tuo, kad, regis, pavyko išvengti didesnių nesėkmių. Apibendrindamas sakyčiau, jog tai buvo nevienalytis, įvairaus meninio įtaigumo renginys, atitinkantis „Aghartos" gana autsaiderišką (kaip patys įvardija) poziciją.