Beata Stasińska – leidėja, redaktorė ir kultūros vadybininkė. XX a. devintajame dešimtmetyje buvo rašytojo Igorio Newerlo sekretorė, redagavo pogrindinį laikraštį „Wola". 1991–1997 m. vadovavo laikraščio „Życie Warszawy" priedui apie knygas „Ex Libris". Viena iš leidyklos W. A. B. įkūrėjų ir redaktorių. Nuo 2013 m. – leidybinės grupės „Foksal" valdybos narė. Moterų kongreso Programų tarybos, judėjimo „Kultūros pilietis" ir Lenkų PEN klubo narė.

Su BEATA STASIŃSKA kalbasi Olga Byrska.

Kokia buvo padėtis leidybos rinkoje iš karto po politinių permainų, kai steigėte šios srities įmonę?

Laukinė ir laimės kupina dešimtojo dešimtmečio pradžia, kai kiekvienas galėjo leisti knygas, nebaudžiamas piratauti, be didesnių pastangų parduoti dešimtis tūkstančių egzempliorių, jau niekada nepasikartos. Nepaisant primityvumo ir profesionalų stokos, laisvoji rinka, cenzūros panaikinimas ir palyginti nesudėtingas leidybinės įmonės steigimas buvo geri dalykai. Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad lengviau leidyklą įsteigti, nei ją išlaikyti, kad rinkoje galimas ribotas dalyvių skaičius, o dovanota laisvė yra laisvė neleisti išliekamąją vertę turinčios literatūros, ypač lenkiškos.

Tik ką iškepti leidėjai, knygų prekybos didmenininkai ir mažmenininkai (turiu galvoje ne profesionalius knygininkus) knygą prilygino kitoms prekėms, taigi jei norėjo ką nors išleisti ir parduoti, tai tik patikrintą prekę: pramoginę literatūrą, anglosaksų beletristinę produkciją, geriausiai būtų, jei iš jų bestselerių sąrašų. Tikėjo, kad Lenkijoje skaitytojai ieško vien tik trilerių, meilės romanų, pirmiausia „Harlequin" formato, ir kad šitaip užsidirbami greiti ir lengvi pinigai. Įdomu, kad receptas „greiti pinigai plius minimalios išlaidos" atsirado kaip vienintelis vaistas nuo 2008 m. krizės ir karaliauja rinkoje iki šiol. Tada teisinomės, kad ši kitose rinkose atgyvenusi masinė produkcija skatina skaitymą. Dabar jau neturime tokių iliuzijų. Visi žino, kokia skaitymo padėtis Lenkijoje, o dauguma šios produkcijos leidėjų jau seniai dingo iš rinkos.

Kodėl imta taip mąstyti?

Aš vis dar ne iki galo supratau, kaip pasikeitė prioritetai. Senasis pasaulis traukėsi. Naujajame, neva labai tvarkingame, buvo nelengva atsidurti. Geras metas menininkams, iššūkis kūrėjams, ypač rašytojams. Bet ne Lenkijoje. Naujieji leidėjai, be liudliumų ir 25-ių, o po akimirkos jau ir 40-ties Clancy'o romanų, užtikrintai prekiavo nepaprastai storomis pokalbių knygomis, kurių dabar tikriausiai niekas nebeprisimena. Niekas nelaukė lenkiškojo Pelevino, niekas nežinojo ir nenorėjo žinoti, kad egzistuoja rusiškas jo prototipas. Galų gale Pelevinas nebuvo amerikiečių autorius. Lenkų rašytojai, dažniausiai patyrę, tais leidybinio eldorado laikais negalėjo rasti leidėjo. Toje laisvės beprotybėje išsižadėjome savo literatūros ir leidomės kultūriškai kolonizuojami – atvirkščiai nei vokiečiai, čekai ar rusai.

Mus išgelbėjo pirmoji krizė ir lenkai Nobelio premijos laureatai. Miłoszas ir Szymborska, Herbertas ir Różewiczius. Lenkų poezijos meistrams nieko nereikėjo įrodinėti. Ir jie padėjo atgauti šiokią tokią pusiausvyrą. Bent jau kalbant apie vietinių ir užsienio autorių knygų proporcijas knygynuose.

Taigi kaip atrodė leidybos kultūra dešimtojo dešimtmečio pradžioje?

Geriausiu atveju leidėjais tapdavo skaitytojai, Lenkijos rinkoje pasigedę knygų, kurias jie skaitė originalo kalba. Blogiausiu – žmonės, ieškantys greito pelno, kartais turintys platinimo kanalus, dažnai nežinantys, kas yra redagavimas ir leidyba. Pastarieji pirmenybę teikė didmeninei prekybai. Daugėjo tokių įmonių ir jos neretai bankrutuodavo, pradangindamos leidėjų ir autorių pinigus. Mažoji dalis pradėjo važinėti į muges, kad pigiai urmu nusipirktų knygų, kurių jau seniai nebenorėjo kiek išrankesnė Vakarų rinka. Štai iš kur kilo bevertės vaikų literatūros antplūdis, su kuriuo tik dabar pradeda lygiaverčiai konkuruoti mažos autorinės leidyklos.

Pati rizikingiausia knygų verslo dalis, tai yra leidyba, palikta didžiausiems rizikantams, galima sakyti, naivuoliams, kurie investavo savo pinigus į pirminę produkciją, t. y. į teisių pirkimą, vertimą, redagavimą, popierių ir spaudą. Knygų prekybininkai, užuot kartu su leidėjais civilizavę rinką, uždirbdavo pardavinėdami vadovėlius, kurie Lenkijoje, mažėjančio natūralaus prieaugio šalyje, tapo aukso gysla ir kurie tapo neskaidrios kovos priemone dėl tėvų piniginės, deja, leidus švietimo ministrui.

Plėšiniai, kuriais buvo Lenkijos kny­gų rinka po 1989 m., buvo greitai ir chaotiškai dirbami, būtent negalvojant apie tęstinumą, lyginant su tuo, kas buvo, ką ir kaip leido komunistinės Lenkijos leidyklos, kurių turtą po truputį dalijo nuolat besikeičiantys direktoriai. Leidybos kultūra kūrėsi būtent iš naujo, bet nebūtinai ilgalaikėmis pastangomis, reiškiančiomis naujos leidybos programos ir serijų koncepcijos kūrimą, ilgalaikį leidinio eksploatavimą ir teisių pardavimą. To turėjome išmokti, kad įgautume užsienio leidėjų ir agentų pasitikėjimą. Ir kad jų būtume laikomi lygiaverčiais partneriais.

Ne kartą buvome kaltinami atviru piratavimu ir leidybos papročių nežinojimu. Pagrįstai: visuotinai priimti leidybos pasaulio standartai, pvz., du kartus per metus teisių turėtojams (autoriams ar leidėjams) siunčiamos pardavimų ataskaitos, laiku mokami honorarai ir t. t. –­ tame laisvosios rinkos chaose nebuvo dažni. Neretai knygos buvo leidžiamos be leidybinių sutarčių arba pasirašius vieno dviejų puslapių sutartį. Pasityčiojimas.

Kur ar iš ko galima buvo to išmokti?

Tais laikais visa Lenkija, ne tik leidėjai, lankė pagreitintus vadybos ir kapitalizmo, deja, jo vulgaraus neoliberalaus varianto, kursus. Vakarų Europos leidėjai arba jų organizacijų atstovai noriai vykdavo į Lenkiją mūsų mokyti. Buvo vadinami „Mariotto" brigadomis, pramintomis pagal tuomet geriausio Varšuvos viešbučio, kuriame mėgdavo apsistoti, pavadinimą. Išvykti stažuotis į užsienį ar studijuoti į Stanfordą pavykdavo ne visiems. Aš pati lankiau „France Éditions" ir „Börsenverein" organizuotus mokymus. Kitko išmokau stebėdama kolegas vakariečius. Redaktorių amato tais laikais dar mokė Varšuvos universitetas ir puikūs redaktoriai iš senųjų valstybinių leidyklų. Bet nustota ruošti knygų leidėjus. Sėkmingai.

Man šiek tiek pasisekė, nes besimokydama nesusidūriau su žmonėmis, kurie mus masintų iki šiol plačiai tikimu prietaru, kad leidžiant knygas galima greitai uždirbti daug pinigų ir kasmet džiaugtis tokia pačia sėkme. Tuomet Lenkijoje knygos nebuvo brangios ir neretai buvo parduodamos didžiuliais, kelių šimtų tūkstančių egzempliorių, tiražais.

Pirmas pavojaus signalas gautas apie 1996 m., kai staiga krito knygų pardavimai ir didmenininkų skolos leidėjams vis augo ir augo. Lenkijoje išnyko tokie dideli tiražai. Pasirodo, neįmanoma išlaikyti leidyklos vien iš trilerių ar meilės romanų.

Kitais, 1997 m., įteikta pirma literatūrinė „Nikės" premija, kurios laureatais tapo Czesławas Miłoszas ir Wiesławas Myśliwskis. Šių knygų taip pat buvo parduota milžiniški tiražai.

Tai vienas iš ženklų, reiškusių pokyčius. Paklausa kiek sumažėjo, bet rinka vis dar liko chaotiška, galima sakyti, nelabai civilizuota. Tačiau skaitytojai ieškojo vertingos literatūros, ieškojo lenkų autorių. Debiutavo nauja rašytojų karta, vyresnieji kolegos vėl pateko į karantiną, o jau mirę meistrai, pavyzdžiui, Jarosławas Iwaszkiewiczius, – į skaistyklą. Tai dar geri laikai, kai buvo leidžiami literatūriniai priedai, žiniasklaida neatsisakė kultūros, kad sumažintų išlaidas, ir dar nebuvo panirusi į rinkodarines-turtines priklausomybes. Į naujas pavardes reaguota gyvai, dažnai negatyviai, ypač vyresnių recenzentų ir kolegų.

Išimtis buvo Czesławas Miłoszas ir Stefanas Chwinas, įdėmiai stebintys, kas vyksta „jaunųjų rate". Kiti noriai kalbėjo, kad jauni rašytojai kaip Gretkowska ar Tokarczuk „dar tik mokosi rašyti raides". Labiausiai palankiais atsiliepimais galėjo džiaugtis vyrai: Stasiukas ir anksčiau debiutavę Huelle ir Pilchas. Vyraujant suprantamam kolegų ir kritikų nepalankumui, leidėjų ir prekybininkų santūrumui, vis dėlto radosi labai reikalingas literatūros fermentas, pakurstytas visiškai naujos skaitytojų kartos. Dabar, žvelgiant iš 25 metų perspektyvos, 1995–2005 metus laikau knygų rinkos stiprėjimo ir labai svarbiu permainų lenkų prozoje laikotarpiu.

Ar matote labai didelį skirtumą tarp XXI a. pradžios ir šio amžiaus antrojo dešimtmečio lenkų literatūros?

Dėl lenkų literatūros esu rami, nors nerimą kelia ir à rebours komuną primena vis ryškesnis autorių skirstymas į „nusipelniusius" ir „mūsiškius", kuris šiek tiek atspindi Lenkijos visuomenės konfliktus. Nusipelnymas nei prideda, nei atima talento. Ir jokie ideologiniai burtažodžiai čia nepadės.

Bet ši diskusija greičiau susijusi su literatūros suvokimu nei su ja pačia. Pas­tarieji metai išryškino žanrų, temų ir stilių įvairovę. Per vėlai atgavome kadaise prarastą literatūros lauką kaip būtiną mediumą aprašyti ir suvokti tikrovę. Populiariųjų žanrų (detektyvo, fantasy ar trilerio) mėginimai vertinami pozityviai, taip pat ir kitų šalių skaitytojų atsiliepimuose, paminėsiu palankius „The New York Times" ir „The Guardian" straipsnius apie lenkiškus detektyvus.

Bet vis dažniau susidaro įspūdis, kad Lenkijoje tos įvairiausios literatūros nėra kam skaityti. Tuo gėdingai išsiskiriame iš visos Europos.

Skaitymas ir knygų prieinamumas priklauso ne tik nuo padėties rinkoje. Tai švietimo, viešųjų ir mokyklų bibliotekų tinklo, naujų knygų paklausos ir knygų vietos žiniasklaidoje problema. Niekas neįvyko staiga: tiesiog šių prob­lemų nepastebėta taip ilgai, kaip ilgai popierinė žiniasklaida sėkmingai skleidė, o politikai kartojo mantrą: „Ekonomika, kvaily!" Dešimtajame dešimtmetyje atsisveikinome su inteligentų ir verksnių vertybių hierarchija – papras­to kaip kaušas šūkio „dirbk ir turtėk" niekas nemėgino sumenkinti klausimu apie gyvenimo su tokiu tikslu prasmę. Sukrėtimas įvyko prieš kelerius metus, senųjų kolūkių žmonėms – prieš keliolika metų. Todėl skaitymo ir kultūrinės-civilizacinės kompetencijos tema tapo reikšminga. Pridėkime, piliečių pastangų dėka.

Taigi patenkame į kalbos simbolinės erdvės valdas.

Per keliasdešimt komunistų valdžios metų, dar anksčiau – valdant svetimšaliams, lenkai turėjo kurti simbolinę erdvę, kad ištvertų priklausomybę ir politinę priespaudą, kartais net pateisintų savo susitaikymą ir cinizmą. Staiga jie atsikratė šių simbolinių vertybių balasto ir ėmė remtis vien neginčijamais duomenimis. Vis dėlto ekselio nepakanka, kad galutinai būtų įrodyta būtinybė susitaikyti su finansiniu vieno procento žmonijos viešpatavimu prieš likusį pasaulį. Pradedame mąstyti kitaip.

Laikas grįžti prie antros mano klausimo dalies apie knygas Lenkijoje: kur nuėjome per pastarąjį ketvirtį amžiaus? Pralaimėjome ar nugalėjome?

Dabar knygų rinka Lenkijoje išgyvena krizę, kurios priežastys nėra tokios pat kaip Vakarų šalyse. Nors Lenkijos leidėjai, panašiai kaip Vakarų leidėjai, elgiasi isteriškai, tarpusavyje konkuruoja perprodukcijos kiekiais sausakimšuose knygų sandėliuose, tačiau rinkos sąlygos yra skirtingos. Ir vieni, ir kiti medžioja megabestselerius ir pasiduoda mažmenininkų, kuriems reikia naujienų, spaudimui. Vis dėlto mūsų rinkoje daugiau chaoso, nesilaikoma prekybos kodekso, t. y. ji nesureguliuota, todėl kur kas akivaizdesnis stipriųjų dominavimas.

Net nėra pastovios knygų kainos, kuri dabar privalomai įvedama daugelyje šalių, kad būtų apsiginta nuo „Amazon" veiksmų. Knygų įstatymo projektas, neseniai pradėtas svarstyti kažkur Seimo kuluaruose, neranda, ypač valdančiosios partijos, pritarimo. Nes kaip ir kam šalyje, kurioje mažas skaitomumas, žmones įtikinėti, kad reikia pastovių knygų kainų? Knygynų klientai nepasitiki kainomis, kurias pateikia leidėjai, nes randa tą pačią ką tik išleistą knygą su skirtingomis kainomis. Jie pasimokė per pastaruosius metus ir žino, kad norimą knygą netrukus nusipirks daug pigiau. Ir neklysta: patraukliausią pasiūlymą ras pigių knygų knygynuose arba per nesibaigiančius išpardavimus.

Iš mūsų rinkos pasitraukė trys tarptautiniai koncernai: „Bertelsmann", „Welt­bild" ir sėkmingai investuojantis visame pasaulyje „Hachette". Pavargo laukti skaidrių taisyklių? Netenkina nesiplečianti knygų rinka, turinti 40 mln. vartotojų, kurios reali vertė, atmetus vadovėlių sektorių, neviršija 1,5 milijardo zlotų? Lenkijoje nėra gerbiamos ir įtakingos šios ūkio šakos organizacijos. Lenkijos knygų rūmai ilgus metus buvo valdomi lobistų, atstovaujančių vadovėlių leidėjams.

Kur dabar tarp viso to yra Beata Stasińska, apie kurią skaitome leidybinės grupės „Foksal" pranešime, kad „nebėra atsakinga už literatūros skyrių"?

Stasińska vadovavo leidyklai W. A. B., kurios 2011 m. rugpjūtį pagrindiniu akcininku pusantrų metų laikotarpiui tapo „Empik Media & Fashion" fondas, paskui atsirado leidybinė grupė „Foksal". Banga rimčiausių apdovanojimų, tarp kurių buvo ir Nobelio premija, ir „Nikė", kuriuos susirinko autoriai per vieną 2013 m. spalio savaitę, buvo tuomečio mūsų komandos darbo rezultatas. 2013 m. sausio 1 d. W. A. B. tapo leidybinės grupės „Foksal" dalimi. Prieš trejus metus planavau su „EM & F" bendradarbiauti būtent 3 metus ir tada parduoti turimas W. A. B. akcijas. Padėtis pasikeitė atsiradus leidybinei grupei „Foksal". Planuoju trauktis iš valdybos. Grįžtu ant sofos su knygomis, nes niekada tiek mažai neskaičiau kaip per pastaruosius vienerius metus.

Vis dėlto buvote viena iš pastarųjų 25 metų leidybinio gyvenimo kūrėjų. Vartydamas interviu su Jumis, gali rasti tokius apibrėžimus „kokybės garantas", „kultinė asmenybė", „garsi žinovė". Išsikovojote stiprias pozicijas, pasiekėte asmeninę sėkmę, bet leidyklos W. A. B. istorija baigėsi liūdnai.

Pabaiga grupėje „Foksal" nėra pralaimėjimas, greičiau tai laiko ženklas. Palieku leidybos planus su knygomis, nupirktomis iki 2015 m. galo, ir tikiuosi, kad W. A. B. prekės ženklas išlaikys savo vertę. Juk panašus likimas ištiko ir ištinka daugybę leidyklų visame pasaulyje: nuo „Farrar, Strauss and Giroux" iki dviejų šimtų metų sulaukusią „Seuil", kuri dabar priklauso „Gallimard". Bet Antoine'as Gallimard'as kol kas nesirengia keisti šios leidyklos profilio. Žino, kad blogiausias dalykas, kuris gali nutikti įmonei, sudarytai iš tokį potencialą ir tokią patirtį turinčių leidyklų, –­ tai galvoti apie knygų rinką kaip apie „Titaniką", kuris skęsta ir iš kurio seifo reikia paimti kuo daugiau pinigų, o paskui pabėgti. Rinka neskęsta, rinka keičiasi, rašytojai nenustos rašę, o skaitytojai nenustos skaitę vien dėl to, kad kažkas išpūtė knygos kainą tiek, kad klientas nebesupranta, už ką moka, o autorius – kodėl jo honoraras strimgalviais lekia žemyn.

Rinka turi atgauti pusiausvyrą – ar tai būtų elektroninių knygų, ar dar ilgai, kaip rodo ženklai danguje ir žemėje, daugiausia popierinių knygų rinka. Tai jau supranta autoriai visame pasaulyje, protestuodami prieš „Amazon" veiksmus, tai jau supranta vis dar bejėgiai leidėjai. Taigi dabar laikas sureguliuoti rinką Lenkijoje.

Taigi buvote ir vis dar esate pačiame įvykių sūkuryje.

Būdama nedidelės dalies leidyklos akcijų savininke, lieku suinteresuota jos ateitimi. Vis dėlto tai nereiškia, kad čia vienintelė priežastis, dėl kurios aš vis dar dirbsiu su knygomis. Tą darau su viena sąlyga: darbas turi būti prasmingas.

Ko gailitės?

Kad neturėjau drąsos leisdamasi į leidybos nuotykius. Dėl to jaučiuosi veltui švaisčiusi laiką.

Tai yra?

Laiką leidau kurdama pavyzdinę finansinę leidyklos bazę. Trūko tikėjimo tuo, kad vadinamoji bendra leidykla, galinti pasiūlyti ir žinynus, ir populiariąją literatūrą, ir humanistinę, yra įmanoma. Tai jaunos leidyklos, pradžioje neturinčios didelio kapitalo, problema. Vis dėlto manau, kad per tuos nepilnus 25-erius metus mums pavyko nemažai padaryti. Kaip ir kitiems Lenkijos leidėjams.

Kas teigiamai ir neigiamai nustebino per tuos metus šiame versle?

Per 25-erius metus Lenkijos leidėjai, didmenininkai ir mažmenininkai išmoko bendradarbiauti, bent jau savo verslo labui.

Turime tragišką knygų platinimo padėtį, savotiškas amerikietiškas imtynes, kalbant apie knygų kainas, skaitytoją, kuris nesupranta, kas ją sudaro, ir autorių, kurie netrukus bus priversti imtis viešų veiksmų, kaip tai darė jų kolegos Europoje ir Amerikoje. Laimei, be autorių nėra rinkos. O leidėjai, kuriems knygos nepatinka, bet patinka iš jų uždirbami pinigai, kažkaip nepatenka į istoriją. Jau apie tai prieš 40 metų rašė Doris Lessing. Taigi lieka tikėti, kad lenkų literatūra vis stiprės, ką įrodo vis įdomesni debiutai.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

„Książki w Tygodniku", 2014, Nr. 7–8

Žurnalas „Tygodnik Powszechny" išleido literatūrinį priedą „Książki w Tygodniku", skirtą Lenkijos nepriklausomos literatūros 25-mečiui. Dėkojame savaitraščiui „Tygodnik Powszechny" už galimybę nemokamai publikuoti medžiagą.

Publikaciją remia