{youtube}jofNR_WkoCE{/youtube}

Internetas yra neatsiejama daugelio žmonių kasdienybės dalis, todėl nenuostabu, kad vis daugiau dėmesio sulaukia jo vartotojų elgesį šiame globaliame tinkle iliustruojantys statistiniai duomenys. Ne išimtis ir muzikos sritis. Pavyzdžiui, perklausų ar vaizdo klipo peržiūrų skaičius leidžia spręsti apie vienos ar kitos dainos ir jos atlikėjų populiarumą, o tokios vaizdo įrašų peržiūrai ir dalijimuisi skirtos svetainės kaip „YouTube" gali niekam nežinomą atlikėją per naktį paversti superžvaigžde. Panašiai atsitiko ir Norvegų komikų duetui „Ylvis", kuriuos daina „The Fox (What Does the Fox Say?)" išgarsino visame pasaulyje. Šios dainos vaizdo klipas peržiūrėtas jau 300 milijonų kartų ir, kaip skelbiama 2013 m. „YouTube" svetainės daugiausia dėmesio susilaukusių filmukų sąraše, yra vienas žiūrimiausių pasaulyje.

Toks dainos populiarumas gali kelti nuostabą. Anot pačių jos kūrėjų, tai antihitas, kuriuo norima ne tik pasišaipyti iš dabartinės popmuzikos, bet ir oponuoti šiai „normaliai" muzikai. Būdama antihitu, ši daina pasižymi ypatybėmis, paryš­kinančiomis jos kitoniškumą, todėl daugeliui klausytojų ji skamba kvailai, idiotiškai, keistai, nesuprantamai ir dėl to yra puikus blogos muzikos pavyzdys. Toks šios „blogos dainos" populiarumas tarsi dar kartą patvirtina vis dar populiarų muzikos specialistų požiūrį, kad masinis skonis yra prastesnis už profesionalų, elitinį skonį, kadangi masių santykis su muzika yra iškreiptas apgaulės ir iliuzijų, neleidžiančių suvokti „tikrosios" muzikos žavesio. Trumpai panagrinėkime, kur slypi grupės „Ylvis" dainos „The Fox" blogumas.

Dainos priedainį, kuriame bandoma atvaizduoti, kokiais garsais tarpusavyje komunikuoja lapės, drąsiai galima įvardyti vienu blogiausių priedainių popmuzikos istorijoje. Blogas šiuo atveju ne vien priedainio skambesys, kuris, nors ir įsimintinas, itin kontrastuoja su įprastu popdainos priedainio skambesiu, bet ir dainos tekstas, kuris tėra beprasmis skiemenų junginys. Priedainio tekstas primena ikilingvistinį kūdikių bend­ravimą su aplinka: atlikėjai pasirodo kaip nesugebantys minčių išreikšti kalba ir dėl to regresavę iki kūdikystės stadijos. Kaip parodija, ši daina atspindi jos kūrėjų požiūrį į popmuziką. Priedainio primityvumas leidžia suprasti, kad popdainų tekstai grupės „Ylvis" nariams atrodo beprasmiški ir primityvūs, o jų atlikėjai nors ir bando, tačiau negali suformuluoti ir išreikšti sudėtingesnių minčių.

Geriau įsižiūrėjus į pažįstamą objektą, jis gali tapti atstumiantis, nemalonus ir keliantis nerimą, nes pažįstamo objekto išorėje įžvelgiamas iki šiol nepastebėtas elementas. Pirmą kartą pamatytos objekto detalės jį atitolina nuo stebėtojo, nes objektas tampa it svetimas. Daina „The Fox" prasideda labai girdėtomis, niekuo nuo daugelio kitų popdainų nesiskiriančiomis muzikinėmis intonacijomis. Dainos pradžia skamba tarsi dar viena „teisingai" sukurta popdaina, tačiau atidžiau įsiklausius į pirmuosius dainos žodžius, pradinis įspūdis pasikeičia, nes primityvus dainos tekstas ją atitolina nuo gerai pažįstamų popdainų, muzika nebeatitinka teksto. Kaip ir daugelio kitų popmuzikos dainų, šios dainos pradinės intonacijos klausytojams sužadina lūkestį, kad bus dainuojama apie jausmus ir meilę, tačiau jau pirmame dainos posmelyje atlikėjas rimtu veidu vardija, kokius garsus skleidžia įvairūs gyvūnai. Daina klausytoją šokiruoja – lūkesčiai yra visiškai išsklaidomi. Šokiruotas žmogus greičiau pasiduoda įtaigai bei indoktrinacijai, tad galbūt taip siekiama, kad klausytojas šią dainą imtų suvokti ne kaip parodiją ar blogos ir neklausomos muzikos pavyzdį, bet kaip naują popmuzikos hitą. Šoko metu parodija gali transformuotis į muzikos dainos etaloną, galintį turėti įtakos ateities popdainų skambesiui ir formai.

Tikėtina, kad dueto „Ylvis" daina „The Fox" žavimasi būtent dėl jos blogumo. Šis nekaltas primityvumas klausytojus žavi todėl, kad taip netiesiogiai kvestionuojamos visuomenės normos ir standartai. Tai protesto daina, kurios populiarumas ne tik žymi, kad jaunoji karta ieško savo identiteto, bet ir tai, kuo šis identitetas skirsis nuo tėvų kartos. Įdomiausia, kad dar visai neseniai roko muzika buvo neatsiejama nuo protesto prieš sistemą ir vyresniąją kartą, o dabar galima drąsiai teigti, kad roko muziką, kaip protesto simbolį, išstūmė šis ir panašūs popmuzikos antihitai.