Prozininkas Žydrūnas Drungilas: „Kartais tiesiog reikia palaukti, kol išgarsėsi po mirties“

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Agnės Alijauskaitės nuotrauka

Kartais kažko pasigendu, kai pasiklystu tarp meno renginių, kino teatro kėdžių ar neperskaitytų knygų stirtų. Tik nežinau, ar spragintų kukurūzų. Greičiau laiko (ir saiko). Naujausios technologijos atkerpa laiko vis daugiau (nebereikia ko nors laukti ant suolelio), bet niekas dar nėra pasakęs: „Turiu šitiek daug laiko, nežinau, ką su juo daryti." Nė vienas šiuolaikinis autorius. Juo labiau Goethe taip nesakė, kai su Schilleriu kūrė romantizmo epochą.

Mano pasigedimo laipsnis nėra didelis. Jeigu spektaklis, paroda ar knyga nesujaudina, nesispjaudau, stengiuosi tyliai nuryti nuoskaudą. Juk nesakysi žmogui, kad jis drįso atimti iš manęs gyvenimo valandą. Dvi, tris.

Būna, nerimastingai žiūriu į emigruojančius, kurie išvyksta tos tikrosios kultūros, kurios negauna čia. Norėčiau kartu skristi ir aš, nes jau išmokau neužsibūti vienoje vietoje. Bet sustoju ir pamąstau. Gerai ten, kur mūsų nėra. Visur kitur –­ panašaus lygio pasaulinis ir provincialus menas. Nūdienos menas visur gali būti nūdnas.

Tiesa, vis dėlto pasigendu naujų lietuviškų filmų kino teatruose. Jie įpratę pirmiausiai apvažiuoti visus tarptautinius kino festivalius, prisimedžioti laurų, nominacijų ir tik tada nedrąsiai pasirodyti reikliai vietinei publikai. Ir paprastai tik trumpam. Norėtųsi, kad užsibūtų ilgiau, kad pabostų.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Labiausiai sukrečia dviem atvejais: kai nieko nesuprantu ir kai atpažįstu save. Bet nepulčiau kaltinti veidrodžio. Arba vamzdžio. Tai tik neramios smegenys ieško atsakymų į gyvenimo klausimus.

Save atpažinau filmuose „Kvailys", „Didis grožis", „Žudymo aktas", „Force majeure", „Žmogus-paukštis", „Lošėjas". M. Vilučio parodoje ir P. E. Pukytės, K. Navako bei M. Ivaškevičiaus knygose ir scenarijuose.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos pa­rodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Kaip jau užsiminiau, turėdamas daug laiko gali šitiek visko sukurti. Visą epochą. O tada susiėmęs už galvos dejuoti: manęs niekas nevertina. Kuo smarkiau kuri, tuo garsiau dejuoji. Dejonių kultūra, Muncho „Šauksmas" lietuviškai. Kartais tiesiog reikia palaukti, kol išgarsėsi po mirties. O taip sunku laukti.

Arba reikėtų galų gale išmokti naudotis demokratija ir aiškiai suformuluoti, ko norim: pagarbos, sočios ir užtikrintos ateities. Jeigu visi susivienytų ir protestuodami vieną dieną nieko nekurtų – šalis nusiristų į bedugnę.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

Santykiai privalo būti įtempti, tik reikėtų dažniau mainytis rolėmis: iš pasyvios į aktyvią ir atvirkščiai. Švelnų koketavimą turi keisti lėkščių daužymas. Išlaikyti ribą būtina, bet visiškai atskirti kultūros nuo valstybinių institucijų neįmanoma, nors būna, kai jos pačios mėgina atsiskirti ir iš aukšto diktuoti savo sąlygas kultūrininkams padedamos tų pačių mokesčių mokėtojų pinigų. Tas žmogiškasis faktorius. Tie prirūkytų kabinetų sprendimai.

Vieni sako, kad menininkas kurti gali tik grįžęs iš darbo, suguldęs vaikus ir žmoną, vedžiojamas nematomos laisvosios rinkos rankos. Kitų manymu, reikia dotacijų, sąlygų, šilto valstybės spenio. O kodėl neiti dar toliau? Kodėl turime nuolat drebėti dėl ateities? Bazę po kojomis turėtų jausti visi piliečiai be išimties. Monotoniškas, nuobodus darbas, įsigalint automatizacijai pasitrauks į antrąjį planą, algoritmai rašys romanus, bet čia jau ateities scenarijai, todėl neišsiplėsiu.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Džiugina didelis pasirinkimas. Kelia nerimą tai, kad vis sunkiau išsirinkti ir sutelkti dėmesį. Man siūlo keisti telefoną kas metus, o aš norėčiau kas dieną. Bijau, kad smegenys nepradėtų nuobodžiauti. Ir kad neužsimanytų karo. Dėl visų kitų dalykų, tikiu, kaip nors išgyvensime. Čia mums į pagalbą galėtų ateiti dirbtinis protas ir robotai – kultūros kritikai.

Be to, vis padejuodami galėtume sukurti naują žanrą – padejones. Ir juo nustebinti pačius save.