Siciliečiai gal būtų visai ir nieko, jei tiek daug visur ir visada nerėkautų. Net cikados čia ne čirškia, o rėkia. Galvoju sėdėdama Sicilijos sostinės botanikos sode tarp fikusų, papirusų ir kaktusų. Palermo universitetui priklausančiame sode, po šešėlius metančiais dideliais medžiais, patogu praleisti siestą. Bananai ir mandarinai, avokadai ir citrinos – tiesiog ištisas prekybos centro vaisių skyrius. Į šiltnamius žvelgiu įtartinai. Iš trisdešimt dviejų laipsnių pavėsio į jų vidų netraukia. Bet lankstinukas teigia, kad „Marijos Karolinos" šiltnamyje auga Coffea arabica. Tai štai kaip ji atrodo! Mano mieguistų rytų gelbėtoja. Juodosios pupelės, kurias Lotynų Amerikoje renka juodbruvos moterys.
Aplink šmirinėja driežiukai, galvas tingiai sukioja vėžliai. Rusų turistė, dėliodama sakinius iš trijų kalbų žodžių, paprašo, kad nufotografuočiau ją prie bambukų. Ant bambukų puikuojasi tokie užrašai kaip „Luca e Gianna per sempre" (Lukas ir Džiana amžinai) ar „niente come me e te insieme" (niekas taip, kaip aš ir tu kartu).
Marinos piazzoje sekmadienio rytą užtinku sendaikčių turgelį. Čia glaudžiasi narveliai ir lesalai paukščiams, sietynų karoliukai ir elektros kištukai, Andriano Celentano plokštelės ir „Miami Vice" vaizdajuostės, spalvoto stiklo taurelės ir seni radijo aparatai, iš vieno jų sklinda aštunto dešimtmečio San Remo festivalio hitai. Siciliečiai, kaip ir visada, rėkauja: „Ei, merginos, pirkite lempą! Štai šita mažytė tilps ir į rankinuką!"
„Neturiu grąžos", – konstatuoja italas, kai duodu jam 5 eurus, ir susideda rankas ant krūtinės. „Tai gal galima išsikeisti?" –­ pasufleruoju. „Ei tu, gal turi pakeisti 5 eurus? Ei, tu gal turi!" – ima sukiotis į praeivius ir kitus pardavėjus.
Vartau septintame dešimtmetyje išleistą italų literatūros istoriją ir klausiu, ar neturi ko nors naujesnio. Pardavėjas greit susidomi manimi: „Iš kur esi? Iš Lietuvos? Maniau, kad iš Argentinos." Kviečia kolegą ir puola ieškoti man knygų. „Štai! Rusų literatūra", – rodo patenkinti. „Ne, ne, – sakau, – Man reikia italų literatūros, geriausiai šiuolaikinės." –­ „Giuseppe, ateik ateik! – kviečia kitą. –­ Lietuva, Vilnius, – tuo metu beria man savo žinias. – Žiūrėk, Giuseppe, čia žmogus iš ekstremalios Šiaurės." Galiausiai susirandu „Šiuolaikinės italų literatūros istoriją". Tiesa, leistą 1956-aisiais. Už tris eurus, bet kaip viešniai iš ekstremalios šiaurės kainą nuleidžia iki dviejų su puse.
Aikštės viduryje – parkelis, o ten medis, prie kurio visi fotografuojasi. Parkelyje nėra suolų, bet yra didžiulės medžio, prie kurio visi fotografuojasi, šaknys. Prisėdu ir aš ant šaknų. Šalia – pagyvenusių italų pora. Vyras skaito laikraštį, moteris vėduojasi vėduokle. Knygelėje rašo, kad medis, prie kurio visi fotografuojasi, – tai didžialapis fikusas (Ficus macrophylla). Didžiausias medis visoje Europoje!

Praeiti mieste trukdo ant šaligatvių kaip negyvi išsitiesę liūdni Palermo šunys. Ne veltui sendaikčių turgelyje randu atviruką su „Šuns malda". Joje rašoma: „O visų sutvėrimų Viešpatie, padaryk, kad žmogus, mano šeimininkas, būtų toks ištikimas kitiems žmonėms, kaip aš esu jam ištikimas." Įsigyju atviruką ir su katinu. Išsiųstas 1950-ųjų kovą daktarui Giovanniui Guliui į Palermą iš Romos. Su antspaudu „Buona Pasqua" („Gerų Velykų"). Jame Franco rašo pradėjęs geriau mokytis: turintis keturis dešimtukus, tris devintukus ir penkis aštuntukus. Kažin, ką dabar veikia Franco ir daktaras Gulis? Ar dar ką nors apskritai veikia? Šalia atvirukų ant prekybstalių sukrauti šeimų nuotraukų albumai. Gali išsirinkti ir pirkti nuotraukas – vogti sustabdytas nepažįstamų šeimų gyvenimo akimirkas. Štai čia ponai Rossiai atostogauja prie jūros. Jų trimetis sūnus sėdi tėčiui ant pečių. O čia duktė Carla eina į pirmą klasę. Pravertus keliasdešimt puslapių ponų Rossių jaunėlis jau baigia universitetą. „Dottore, dottore!" –­ šia proga dainuoja italai.
Korleonės miestelį, esantį keliasdešimt kilometrų į pietus nuo Palermo, išgarsino Vito Corleone's giminė iš „Krikštatėvio". Italų pavardės dažnai reiškia kilmę, nurodo vietovardį. Jeigu matėte filmą „Divorzio all'italiana" („Itališkos skyrybos"), turėtumėte prisiminti pagrindinį veikėją Ferdinandą Cefalù (jį vaidina Marcellas Mastroiannis). Filmas pasakoja apie pusamžį sicilietį, įsimylėjusį savo septyniolikmetę pusseserę ir nusprendusį atsikratyti pabodusios žmonos. Ferdinandas sužino, kad teismas už žmogžudystę „all'onore", ginant garbę (pavyzdžiui, suradus žmonos neištikimybės įrodymų), baudžia lengviau – vos keliais metais kalėjimo. Tai 1961-aisiais sukurta tam metui aktuali juodoji komedija (skyrybos Italijoje įteisintos tik 1970-aisiais), elegantiškai nagrinėjanti socialinę mažo, uždaro Sicilijos miestelio realybę.
Iš Palermo į Čefalù traukinys, kuriame neveikia oro kondicionierius, juda itin lėtai. Už lango – dangaus mėlynumo jūra ir jūros mėlynumo dangus, kaktusai, agavos, nuo karščio išblukę geltoni laukai, kalnų keteros ir kur ne kur išlendantys mažyčiai nameliai. Priešais mus sėdi porelė – jis sicilietis, ji iš Romos. Jis vis bando atidaryti sulūžusį langą ir sako, kad paprastai taip svaiginančiai karšta traukiniuose nebūna. Visas vagonas sutartinai dūsauja. „Jeigu išlipę iš stoties pasuksite į kairę – prieisite paplūdimius, jei į dešinę – Čefalù senamiestį", – pasakoja mums italų pora. Įsibristi į jūrą Čefalù pakrantėje – tai patirti visą pojūčių kompleksą. Įkaitusį kūną atgaivinti Tirėnų vandeniu, akis – sicilietiškos architektūros pastatais kalno fone.
Italų traukiniai – mistiniai padarai, kurių pasirodymo laikas priklauso nuo mėnulio fazės, magnetinių saulės laukų, majų kalendoriaus ir kinų horoskopo. „Traukinys į Palermą vėluos 30 minučių", –­ užsižiebia užrašas švieslentėje. Netrukus pusvalandis tampa trisdešimt penkiomis minutėmis, keturiasdešimt penkiomis ir taip toliau. Bet tai nieko, nes mes tuštiname stoties baro vyno atsargas ir rašome atvirukus. Rašau Eglei, kurią prieš trejus metus lankiau Genujoje. Buvo Velykos ir mes, penkios Erasmuso po Italiją išblaškytos lietuvės, susitikome Ligūrijos sostinėje. „Ar prisimeni, kaip laukėme traukinio Činkve Terės miestelyje? Ir kaip visi italai, kai jis po valandos pagaliau atvažiavo, pradėjo PLOTI!"
Svetimoje šalyje visuomet įdomu aptikti kokius nors savo šalies ženklus. Pirmą vakarą Palerme besišnekučiuodami lietuviškai įžengiame į vietinę užeigėlę netoli uosto. Prie mūsų prilėkęs entuziastingas barmenas, plaukus susirišęs į uodegėlę, spėlioja: „Jūs iš Rusijos? – ir greitai, pamatęs mūsų minas, pasitaiso: Iš Lietuvos!" – „Iš kur žinote?!" – „O, aš viską žinau. Va ten sėdi prancūzai, o čia ispanai. Kaunas, Vilnius, ačiū", – dar paberia prieš dingdamas tarp staliukų.
Kitą vakarą einame į „Lonely Planet" rekomenduotą tratoriją „Primavera". Populiariose užeigose italai vakarienei staliukus paprastai rezervuoja. Mums, be rezervacijos, siūlo palaukti dešimt minučių. Kai prisėdame aikštėje ant pagalvėlių, mus apsupa apelsininės žibintų šviesos ir pietietiška naktis. Jauniems padavėjams čia vadovauja namų padrona. Mums pavakarieniavus, ji prieina. Sako: „Aš Anto­nella. O jūs kuo vardu? Iš kur esate?" – „Iš Lietuvos." – „Kaip įdomu! O kaip kalbama Lietuvoje?" – „Lietuviškai." – „Kaip jūsų kalba pasakyti grazie?" –­­ „Ačiū." – „Ačiū?! Kaip apči!"

Iš gaivališko Sicilijos karščio ir šėlsmo Palermo svečiams siūloma nusileisti į kapucinų katakombas. Virš įėjimo į rūsius kabo dažnai valkiojamas užrašas „memento mori", tačiau įėjus į koridorius, kuriuose ant kablių vienas šalia kito, pusmetrio atstumu, sukabinti šimtai mumifikuotų žmonių kūnų, „memento mori" pradeda tiesiog spengti ausyse. Pirmasis vienuolis, palaidotas 1599 metais, čia, visai prie įėjimo, ilsisi iki šiol. Vėliau mumifikuoti ir taip išsaugoti savo kūnus nuo kirmėlių ir virsmo į dulkes panoro ir pasauliečiai. Dabar Palermo katakombose – daugybė koridorių, kuriuose išskirstyti vyrai ir moterys, vaikai ir nekaltosios mergelės su nuotakų sukniomis, vienuoliai, aprengti abitais, ir kariškiai su uniformomis. Bilietas į mirties karalystę – trys eurai. Fotografuoti neleidžiama, bet čia pat galite įsigyti atvirukų su ką tik matytais geriau ar prasčiau išsilaikiusiais žmonių palaikais ir nusiųsti draugams...
Žingsniuojame link San Giovanni degli Eremiti – bažnyčios apvaliais raudonais arabiškais kupolais. Sicilija – kultūrų mozaika, savo pėdsakus čia paliko senovės graikai, romėnai, Bizantijos imperija, arabai, normanai. „Žiūrėk, čia kviečia užlipti į bokštą. Buongiorno..." – sakau prie bilietų sėdintiems italams. „Buongiorno, buongiorno. Jūs į bokštą? Va, imkit šalmus." – „?! ...atrodo pavojingai..." – „Ne ne, nieko pavojingo, čia tik kad galvų nesusitrenktumėte." Po minutės suprantu, ką jie turėjo galvoje. Šalmas trankosi į sraigtinių laiptų pakopas, o aš svarstau, kiek žmonių turėjo gerokai apsitrankyti galvas, kad kažkam pagaliau šautų į galvą jas kaip nors apsaugoti. Fotografuojamės su statybininkų šalmais Palermo panoramų fone.
Paskutinę naktį praleidžiame Trapanyje, garsiame malūnais, gražiomis panoramomis nuo Eričės kalno, o dabar dar ir pigiais „Ryanair" skrydžiais į Kauną. Paskutinis cappuccino puodelis mieste prieš kelionę į oro uostą. Aplink sukinėjas dėdulė su akordeonu ir groja „Krikštatėvio" melodiją. Galvojame, kieno čia paklausus, ar autobusas į oro uostą tikrai čia stoja. Sutinku klasės draugę iš pradinės mokyklos. „Aiste?" Aistė kažkodėl visai nenustemba ir kalbamės apie atostogas ir Siciliją taip, tarsi vakar būtume kartu šokinėjusios į tolį kūno kultūros pamokoje. Oro uoste prasilenkiame su Zuoku, kuris perka italų kalbos žodyną. Italų kalbą pamažu, kaip į kavą pilamas pienas, praskiedžia lietuvių. Norisi dar ką nors itališkai ištarti, tai ir sakau, pro iliuminatorių žvelgdama į tolstančią salą: „Baciamo le mani" (taip Sicilijoje sakoma atsisveikinant) „Bučiuoju rankeles."