Ramunė Brundzaitė. Slemas

Amerikiečių poetas Billy’s Collinsas straipsnyje „Poems on the page, Poems in the air“ rašo, kad klausantis gerai skaitomo eilėraščio laikas ima judėti atgal – poezijos knygos grįžta į sandėlius, spausdinimo mašina ima suktis atbulai, rankraštis parsiunčiamas autoriui, kuris štai stovi dabar priešais mus, laikydamas rankoje popieriaus lapą, ir skaito eilėraštį, tarytum patį pirmą kartą.
Terminas „performative poetry“ apibūdina poeziją, kuriamą atlikti priešais publiką. Atliekamosios poezijos apologetai siekia grįžti prie poetinės kalbos šaknų ir primena, kad pirma buvo balsas ir žodis, o tik po to raštas. Poezijos pradžia – sakytinėje kultūroje. „Gryniausia savo forma, klasikiniu būdu, kuriuo buvo sukurta, poezija tarnavo tam, kad išsaugotų istorijas. Homeras buvo aklas istorijų pasakotojas. Tai viskas. Pamiršk visa kita apie poeziją“, – rašoma knygos „The Spoken Word Revolution“ įžangoje. Taigi performatyvioji poezija siekia nupūsti dulkes nuo užkalkėjusio, stereotipais aplipusio poezijos reiškinio (tiksliau, tokio poezijos įsivaizdavimo), griauti išankstinius nusistatymus ir žvelgti į pasaulį pro naujus akinius. Grįžimas atsinaujinimas būtinas, norint priartėti prie fenomeno šerdies.
Performatyvioji poezija keičia ne tik tekstą, bet ir jo rašymo mechanizmą: ji kuriama ne užrašyti, ne spausdinti, bet atlikti scenoje. Vizualieji, audio ar kitokie elementai nėra įterpiami į jau sukurtą eilėraštį, jie daro įtaką pačiam teksto kūrimo procesui. Performatyviosios poezijos autorius, kurdamas tekstą, renkasi ne tik žodinės kalbos, bet ir kitų medijų elementus. Tokio tipo poezijai išsaugoti nebeužtenka spausdintos knygos, dažnai pridedamos CD ar DVD laikmenos.
Naujas eksperimentines, intermedialias formas, menų sintezę diktuoja mūsų gyvenamuoju laiku itin didelę reikšmę turinčios medijos ir informacinės technologijos. Anot Marshallo McLuhano, skaitymas yra individualus veiksmas – skaitydami užrašytą eilėraštį, mes esame atskirti nuo autoriaus ir neišgyvename socialinio bendrumo su kitais skaitančiaisiais. Tuo tarpu gyvas poezijos atlikimas siūlo dvigubą tiesioginį ryšį: su eilėraštį skaitančiu poetu ir su jo besiklausančia, reaguojančia publika, kurios dalimi patys tampame. M. McLuhanas taip pat pateikia užrašytą radijo laidos ištrauką, komentuodamas, kad vedėjo balsas juda „išskirtinai sakytinės, o ne rašytinės patirties lauke. Būtent tai skatina publiką dalyvauti. Sakytinis žodis dramatiškai įtraukia visas jusles“.
Performatyvioji poezija žmogaus jusles veikia tiesiogiai, be fonetinio rašto tarpininkavimo. Čia itin svarbus balsas ir žvilgsnių ryšys. Populiariausias lietuvių slemeris Žygimantas Kudirka seminaro metu pasakojo apie akių sąlyčio svarbą: įprastuose poezijos skaitymuose netyčia susidūrus skaitovo ir klausytojo žvilgsniams abu išsigandę nusuka akis. Sleme svarbiausia yra publikos reakcija, o akių sąlytis gali padėti įveikti egzistencinę baimę. Kalbėdami apie slemo varžytuves jų dalyviai ir organizatoriai pabrėžia kito ir kitoniškumo priėmimo reikšmę.
Atliekamoji poezija sugrąžina postmodernistų numarintą autoriaus figūrą. Viena vertus, tai nėra tikrasis empirinis autorius – tai greičiau autorius-personažas. Slemo dalyviai paprastai pasirodo scenoje pasivadinę pseudonimais. Slemerių tikslas –­ patraukti auditorijos dėmesį. Jie renkasi kalbėjimo manierą ir tarimo greitį, judesius ir balso intonacijas, pauzes ir pakartojimus – sleme negalima naudoti pagalbinių priemonių, daugybė inst­rumentų slypi pačiame atlikėjo kūne.
Performatyviosios poezijos klausytojas-žiūrovas yra pasyvesnis negu užrašyto fonetinio teksto skaitytojas. Užrašytą tekstą gali skaityti tiek kartų, kiek nori, pasirinktu greičiu, stabteldamas arba visą iš karto, tyliai ar garsiai. Performatyvųjį eilėraštį priimi arba ne, neturi progos jį prisijaukinti, apžiūrėti iš visų pusių, pažinti teksto kūno įlinkius ir iškilumus. Tai staigus ir greitas susidūrimas su kitu – jusliškas, tiesioginis, gaivališkas: „Nežinau, kaip reiktų skaityti / Slemišką tekstą, / Kaip įveikti žiūrovus, / Nes susidūrimas su jais yra kova“ (Gabrielė Labanauskaitė–Gal Gala Gal).
Tame pačiame G. Labanauskaitės eilėraštyje abejojama dėl savo balso ir galimybės būti kito išgirstam, likti neiškraipytam: „Nulinio žinojimo, / Kad mikrofonas keičia balsą, / O kitos ausys keičia ne tik garso dažnius.“

Žygimantas Mesijus Kudirka

Žygimantas Mesijus Kudirka

Kur Kudirka?

Kudirka – tai gatvė
Kudirka – ligoninė
Kudirka – kėdė ir
Kudirka – aikštė
Kudirka – biblioteka
Kudirka – ir mokykla,
kurioje šiuo metu
darbo vietų nėra
Kudirka – muziejus
Kudirka – mesijus
kas tik ne Kudirka –
turbūt ir mes, ir jūs
Kudirka – ir paminklas,
diodais lazeriais jis padabintas,
be „ė“ raidės išgraviruotas himnas
Bet čia tik Vincas,
iš Kudirkų tik vienas Vincas...

Štai, Kudirka Juozas – jis vargonininkas ir chorvedys
vestuvių fotografas – Gediminas, Kudirka Rimas – tik žvejys
Stanislovas Kudirka – publicistas ir politikas
bendravardis bendrapavardis kaunietis krepšininkas Žygimantas
Jau tik nevardinsiu aš nuopelnų savo rato giminės.
Sakai, Kudirkai gal kuklumas nederės?
Labiau bijau, kad liksiu ko nepaminėjęs
Tęsiu: Kudirka – teisininkas Bostone
(ieškokit Center Plaza šimtas trisdešimto),
Kudirka iš Australijos – veisėjas bokserių,
o tinkliny pasižymėjus Liz Kudirka
Kudirka – daktaras akių iš Alabamos,
o Andrius – daktaras šeimos iš Ilinojaus
Kudirka Maiklas groja ir maispeise publikuojas,
ne Kudirkienė, o Kudirka fotografė iš Niujorko ta Nijolė
Šimtmečio pradžioj gi buvo ir Kudirka Simas,
šokinėjęs tarp laivų dviejų režimų,
apie jį susuktas Holivudo filmas
The Defection of Kudirka
Simas, nepainiokite tik – kitas,
neseniai trumpametražėje komedijoje vaidinęs,
tiesa, Kudirka Vincas irgi
sukasi vis dar videožaidimų rinkoj
Leo Kudirka, Tom Kudirka
ledo ritulininkas John Kudirka
Steve Kudirka, Dave Kudirka
taip pat ir PJ Kudirka
Vot kiek Kudirkų, ot kiek Kudirkų,
kurgi tau nebus Tom, John Kudirkų?
Ross Kudirka ir Rose Kudirka
nepraleiskime į Nuostolį panašaus Todd Kudirkos
Kudirka Gabe, daugiavaikė Lorraine
Matt ir Brad, feisbuke tapę draugais,
Kudirka Carmen, Kudirka Maryann
ir Christopher Kudirka, emigravęs Irakan
...
ir jei galva dar neištino, nepamirškime Justino Tino
Kud kud Kudirkos plokštelės Dul dul dūdelė
džin džingeliukai
(Columbia records)

kur Kudirka?
kurk, Kudirka,
kurk, Kudirka, emeilą feisbuką!
kudirka nėra galimas, tačiau galimi
šie vartotojų vardai:
kdrk54 ir kkudirka6
kudirka.kudirka ir kudirka300
kudirka.lt, vkudirka.lt kudirka.blogspot.com
bet čia ne aš ir čia ne man. O man –
kurkudirka eta gmail com
kurkudirka eta gmail com
kurkudirka eta gmail com
kur kudirka durka karka
ruda kurdė kūdra ūdra
kurgi kurki kardu dardu
kudirka dirka eta ta


Slemo skaitymai „Bix“ bare. Dariaus Jurevičiaus nuotraukosViena performatyviosios poezijos rūšių, slemo poezija, gavusi pradžią devintajame dešimtmetyje „džiazo kabokėliuose Amerikoje“, itin išpopuliarėjo Lietuvoje. Nors slemo istorija čia siekia tik ketverius metus, ji jau dokumentuota knygoje, išleistoje kartu su DVD disku, „Slemas Lietuvoje“ (sud. Darius Jurevičius, „Kitos knygos“, 2012). Leidinyje pateikiamuose lietuviškuose slemo eilėraščiuose daug savirefleksijos: „Prieš užmigdama pagalvojau, / Kad nežinau, kas yra slemas / Ir ką tinka transliuoti iš scenos“ (Gabrielė Labanauskaitė–Gal Gala Gal); „Viršuliškės slemą užtrauks / egzistencialų... / laukuos runkelynai nunoks, / pagirdyti slemu“ (Trubadūras Bacevyčia). Ko gero, tai žymi pastangas suvokti ir apsibrėžti slam poezijos tapatybę bei funkcijas.
Slemo poezijos skaitymai iš dalies yra formalizuoti – apibrėžti kelių taisyklių: būtina skaityti savo tekstą, ne ilgiau nei tris minutes, negalima naudoti pagalbinių priemonių, pasirodymus vertina atsitiktine tvarka iš žiūrovų sudaryta komisija. „Šokiruojančiai atrodo taisyklės poezijai?“ – klausia amerikiečių slemeriai. Ir primena, kad griežtos taisyklės galioja ir tradicinei poezijai, pavyzdžiui, soneto, haiku ar kitoms žanrinėms formoms. „Pagrindinė klaida, kurią daro vertintojai, tai slemo dekonstrukcija – skaidymas į sudedamąsias dalis“, – įspėjama knygoje „Slemas Lietuvoje“. Atlikimas yra lygiavertis tekstui. Slemo autorius nesislepia popieriuje.
Domas Godosbrolis RaibysPerformatyvioji poezija suartina autorių ir skaitytoją. Kita vertus, estetinei patirčiai reikalinga distancija. Sleme tokią distanciją mažina vyraujančios socialinės temos ir problemika. Taip pat mėgėjiškumo (gali dalyvauti visi), šou (laimi labiausiai publiką sudominęs) faktoriai. Slemą galima būtų laikyti populiariąja, lengvąja poezija.
Šiuolaikinė lietuvių poezija linkusi hermetiškėti, užsidaryti tarp savų sienų, siauro skaitytojų rato. Slemas gali būti laikomas reakcija į akademinio ar vadinamojo oficiozinio literatūrinio sluoksnio uždarumą ir hierarchiškumą.
Audiovizualinės, performatyviosios ir kitokios eksperimentinės poezijos formos Lietuvoje vis dar vertinamos įtariai: atseit, „tai ne poezija“. JAV tokie kaltinimai iš akademinio literatūrinio sluoksnio buvo girdimi XX a. pabaigoje. Į tai amerikiečių poetė ir vertėja Alicia E. Stallings atsakė: „Žinoma, yra daug prastos performatyviosios poezijos. Bet tuo ji nesiskiria nuo spausdinamos poezijos.“

 

{youtube}obOn1KpL9EQ{/youtube}