Valgau burnoje sproginėjančius saldainius, caramelos con chasquidos, ir prisimenu Barseloną. Kelionė galvoje irgi sproginėja, sukasi kaip filmas, toks pusiau Almodóvaras, pusiau Woody Allenas: vaikštinėjant miesto gatvėmis skamba „Vicky Cristina Barcelona“ (W. Allenas, 2008) garso takelis, laptopas ant kelių rodo „Todo sobre mi madre“ (P. Almodóvaras, 1999). Barselonos vaizdai, matomi pro iliuminatorių, susipina su matytais ekrane. Kai lėktuvas pradeda leistis El Prato oro uoste, jaučiuosi taip, lyg leisčiausi į filmą. Aplinkui daug penelopių kruz.Pradžios titraiAtsiduriu Barselonoje Kūčių išvakarėse. Bėgu nuo švenčių. Ten, kur auga palmės. Palmės suteikia iliuziją, kad šilta net tada, kai šalta. Oro uosto autobusas išleidžia Katalonijos aikštėje – išlipu ir... akys užvirsta aukštyn. Pastatų aukštumas! Grįžus iš didžiųjų Europos miestų Vilniaus senamiestis atrodo sukumpęs. Vieną pagrindinių gatvių, Passagio de Gracia, rasti lengva, bet dėl visa ko pasiklausiu žmonių. Kurie pasirodo besantys italai, maloniai šnekteli su manimi itališkai ir dar maloniau nukreipia į priešingą, negu reikia, pusę.

Sako, katalonų kalba panašesnė į italų nei ispanų. Žiūriu į kūrinių pavadinimus trimis kalbomis Barselonos muziejuose ir lyginu. Ispanai –­ tai švepluojantys italai, nusprendžiau prieš kelionę mokydamasi vietoj „grazie“ sakyti „gracias“ ir kelti liežuvį prie viršutinių dantų tardama „Barcelona“.

Hostelio kambaryje su manimi gyvena trys bernai. Įsikėlusi suprantu tai iš paliktų daiktų. Bandau atspėti gyventojų tautybę. Ant vieno lovos guli Paulo Coelho „Aleph“ angliškai. Daugiau pėdsakų neaptinku. Hostelio bare, norint nusipirkti gėrimą ar ką nors valgoma („kas nors valgoma“ yra dešrainis), reikia susimokėti į automatą, o tada čekiuką atnešti barmenei. Pusė litro sangrijos kainuoja keturis eurus. Litras sangrijos kainuoja devynis. Ketvirtis litro alaus kainuoja du su puse euro. Pusė litro alaus kainuoja irgi du su puse euro.

Iš aštunto aukšto hostelio terasos atsiveria, kaip sakoma, kvapą gniaužiantis vaizdas. Kasryt liftu ten pakylu ir tikrinuosi, ar tebegniaužia.Gaudant GaudìĮ Barseloną visi važiuoja gaudyti Gaudì. Pirmas pastatas, į kurį užeinu (neskaitant hostelio), yra Casa Milà, Gaudì suprojektuoti Milà šeimos namai, dėl banguoto, pilko akmens fasado dar vadinami La Pedrera – akmenų skaldykla. Prieš kelionę sesuo perpasakojo anekdotą apie uošvienę – gal ir jai koks kampelis atsirastų? – ir žentą, pastačiusį namą be kampų. Vaikščioju po apvalainą, šešiaaukštį namą (siūlyčiau jo brėžiniais remtis renovuojant sovietinius daugiabučius) įsitikinusi, kad tuoj tuoj prabėgs baltas triušis, o už kitų durų arbatą gers Skrybėlius su Češyro katinu.

Prieš patekdama į muziejų tikėjausi kokį pusvalandį praleisti eilėje. Eilės –­ Barselonos ženklas. Eilės nebuvo, matyt, todėl, kad šventės rytas („Lonely planet“ pataria: vengiant eilių, geriausia vaikščioti į muziejus rytais). Ekspozicija prasideda liftu pakilus ant „akmenų skaldyklos“ stogo. Vaizdai iš aukštai, ypač patys pirmieji, kol dar nesi išlepintas miesto panoramų, turi kažkokių narkotizuojančių savybių. O ir Pedreros stogas primena tranzerių festivalių dekoracijas. Kaip ir dauguma Gaudì kūrybos. Vaikštau ir jaučiuosi kaip Karlsonas ant stogo, gavęs uogienės ir septynis tortus su viena žvakute.

Keičiamų ekspozicijų salėse – italų futurizmo paroda. Futurizmo manifestas, šūkiai: „Drąsa, įžūlumas ir maištas – tai pagrindiniai mūsų poezijos elementai“, „Zang tumb tumb tuuumbr“ iš garsiakalbių ant sienų plyšauja Filippo Tommaso Marinetti. Žmonių  nėra, tik nervingai trypčioja salės darbuotojas, laukiantis, kol baigsis darbas, nustos šokti futuristinė Fortunato Depero balerina ir bus galima eiti valgyti Kūčių vakarienės. Kataloniškos sriubos su koldūnais. Kakojanti malka„Mes irgi tokius turėjome!“ – sakau katalonei Bel, kai ji traukia Kūčių dovanas: sproginėjančius saldainius ir  saldžius čiulpinukus, kuriuos palaižius reikia murkdyti rūgščiuose milteliuose. Vaikai dar gauna šokdynę ir ima šokinėti pirmukus ir antrukus. „O jūs turėjote ir tą žaidimą, kur ant žemės pieši kvadratėlius su skaičiais ir šokinėji?“ – klausia Bel bičiulis Albertas. Universali ta vaikystė – Ispanijoje, Katalonijoje ar Lietuvoje. Neuniversali gal tik kakojanti Kalėdinė malka – Tió. Aprengta kaip nykštukas. Katalonai prieš šventes ją maitina, o per Kūčias malka išvirškina dovanas. Tam reikia ją mušti ir dainuoti: Caga tió, tió de Nadal, no caguis arengades, que són massa salades caga torrons que són més bons! („Kakok, rąste, Kalėdų rąste, nekakok silkėmis, nes jos labai sūrios, kakok saldumynais, jie daug skanesni!“) Švenčių metu šurmuliuojančiuose (taip, šurmuliuojančiuose) kalėdiniuose turgeliuose, šalia jėzulių ir avyčių, juozapų ir karvyčių, galima įsigyti ir žymių žmonių, politikų figūrų. Irgi kakojančių. Pasirodo, prakartėlėse, kurias įprasta įsirengti namuose, irgi būtinai kas nors kur nors turi kakoti. Nežinau, ką tai sako apie katalonų kultūrą. „Tu nepanašus į ispaną“, – sakau Albertui, kuris labiau primena vokietį ar amerikietį. „Taip, –­ sako Bel, – nes jis juk katalonas!“Prie Sagrados Familijos Anksčiau maniau, kad žmonės iš Azijos, kurie mėgsta ant kaklų nešiotis fotoaparatus ir net pritūpdami spaudo mygtuką, daro tik labai geras nuotaikas. Vis dažniau įsitikinu, kad klystu. Populiariausioje Barselonos vietoje japonų porelė dar kartą mane įtikino, kad buvau teisi. Lieka autoportretai. Kol fotografuoju save one.lt išpopuliarintu ištiestos rankos stiliumi, prie manęs pribėga dėdulė ir kažką neaiškiai sumurmėjęs griebia mano fotoaparatą iš rankų. Ir nufotografuoja, gražiai, nenutraukdamas nei man galvos, nei Sagrados Familijai bokštų. Tuo metu prieina jauna mergina, panašu, kad vaikščiojanti čia kartu su dėdule, ir klausia, ar kalbu angliškai. „Ačiū Dievui!“ – apsidžiaugia ji. „Gal tuomet galėtumėt pakalbėti man į kamerą prancūziškai?“ –­ „Je soutiens rhônexpress“, – taria ji. „Žesiutienhongekspres“, – atitariu aš. „Je sou-tiens rhôn-ex-press“, – pakartoja ji. „Žiusiutienhongekspres!“ –­ atsakau. „Gal pabandykime angliškai“, – atsidūsta.

Tądien fotografuodamasi slepiu plaukus po turkiška skara, nes išsiploviau galvą kūno losjonu, pirktu Kalėdų naktį dirbančiame supermarkete. Buvau įsitikinus, kad perku šampūną, bet, sako, tą naktį net gyvulėliai prabyla... Draugė, pamačiusi paviešintą nuotrauką feisbuke, klausia, ar kartais neištekėjau už kurio nors kambarioko (pasirodė, kad jie egiptiečiai).Guelio paklodėĮ kalvą, kurią lyg kilimas nuklojęs Guelio parkas, užkelia eskalatoriai. Vieši, visuomeniniai, nemokami eskalatoriai gryname ore! Draugės draugė lietuvė pasakoja, kad parką neseniai apmokestino ir katalonai buvo labai pasipiktinę. Iš tiesų apmokestino tik mažą parko teritoriją. Bet, aišku, būtent tą, kurioje yra Gaudì driežas ir ilgiausias pasaulyje suoliukas, seniai naudojamas nebe sėdėti, o pozuoti (nuotrauką galima įsiklijuoti šalia tos su Pizos bokštu). Ant bilieto parašytas laikas, tarkime, 13.30–14.00, per kurį reikia patekti į saugomą zoną. UNESCO saugo, kad turistai neištryptų Gaudì mozaikų – įleidžia po keturis šimtus per pusvalandį.

Prisėdusi parke ant suoliuko (bet ne to garsiojo)  valgau per pusryčius hostelyje pavogtus obuolius ir pusmetį galiojančius biskvitus. Pavalgius apima sentimentalumas. Išsiunčiu keletą jausmingų žinučių ir, kol nuotaika neišblėsusi, išnaudoju ją atvirlaiškiams rašyti. Vyras tamsiais garbanotais plaukais, juodais akiniais (truputį Čiurlionis, truputį Andrea Bocellis, truputį Jonas Snow) groja „Amelijos iš Monmartro“ melodijas. Popiet sutinku jį eidama metro link. Užsienis, saulėlydis, dailus vyras muzikantas. Romantika! Seku jį iš paskos (vis tiek į tą pačią pusę), netgi atsiduriame viename metro vagone... Gražiai skambančioje Paral-lel stotelėje turiu išlipti. Einu prie išėjimo, o ten! Čiurlionis? Andrea Bocellis? Jonas Snow?!Plėšikas metropolitenasPo Barseloną vaikščioju įsitempusi, prie savęs spausdama kuprinę ir įtariai dėbčiodama į artėjančius žmones. Bel, Albertas, draugai lietuviai ir internetas įspėjo labai saugotis vagių. Plėšikų! Tų, kur iš rankų rankinukus plėšia. Hocenploco nesutikau, bet... sutikau kontrolierius. Su kontrolieriais man niekada nesisekė net troleibusuose. Jie visada įlipa kaip tik tada, kai nebegalioja nuolatinis bilietas, spaudos kioskas nedirba, o pavažiuoti reikia tik vieną stotelę. Bet metro iš viso yra egzotika. Metro juodu ant balto, tiksliau baltu ant raudono, didele „M“ raide paženklina, kad esi užsienyje.

Kažkur požeminiuose tuneliuose, iš akių pametusi trečdaliu Čiurlionį, trečdaliu Bocellį, trečdaliu Joną Sniegą, einu išėjimo link, o ten! Violetinėmis uniformomis stovi JIE. Kad ją kur, tą violetinę. Bet aš tikraaai atsižymėjau... Ar aš tokia panaši į tuos, kur šokinėja per aptvarėles? Aš gal kartais ir zuikis, bet jau tikrai ne kengūra. Aš pasižymėėėjau ir-ir-ir.. ir iiiiišmečiauuu... – šniurkščioju.

Išeinu iš metro su ispaniškai išrašyta 100 eurų bauda. Artimiausioje parduotuvėje nusiperku nosinių. Bloką. Kitaip jie nepardavinėja. Pinigų keitykloje parodau baudos kvitą ir klausiu, kur galėčiau susimokėti? Darbuotojas į kvitą pasižiūri vienaip, pasižiūri kitaip. Tada pakelia akis į mane: „Tai ką, bauda?“ – sako susidomėjęs, beveik suokalbiškai. Smalsiai dėbso pinigus ką tik išsikeitę turistai. „Mūsų šalyje nėra metro!“ – atkertu.

Iš tos pačios metropoliteno sistemos išriedantis funikulierius kelia mane į Montjuïc kalvą. Sėdžiu paniurusi. Kyla funikulierius, leidžiasi saulė, auksu spalvina miestą, tolumoje suspindi Sagrados Familijos stogai, kitoje pusėje – jūra, uostas, ant kalvos veši kaktusai ir mandarinmedžiai. Ot ir visai negražu.Turgelis: smegenėlės ir akelėsPaskutinę viešnagės dieną vaikštinėdama po Barseloną nosies tiesumu, akių šviesumu prieinu keistą vietą. Mercat de Santa Caterina. Užeinu į vidų, o ten: papajos ir karambolos, alyvuogės ir figos, krevetės ir veršiukų blužnys. Turgus! Pagaliau! Bruzdesys, šurmulys, gyvybė! Na, ir negyvybė, suguldyta ant prekystalių. Traukiu iš užančio fotoaparatą ir fotografuoju, fotografuoju (kai pardavėjos nusisuka). Spoksau išpūstom akim: kažkieno smegenėlės ir avių kaukolės su visom akelėm. Rykliai, jūrų ežiai, įvairių spalvų ir dydžių kriauklės su kaži kokiais padarais viduje. Visada mėgau pajūriuose rinkti kriaukleles. Nors nusipirk puskilogramį, išsilukštenk ir parsivežk namo. Matyt, tų kriauklelių ir visokių ryklių apžavėta pasuku į Barselonetą, kadaise buvusį žvejų kvartalą. Vaikštinėju pajūriu ir galvoju, kad vakare vėl būsiu Vilniuje ir šaunųjį, prieš kelionę įsigytą pavasarinį paltuką teks pakeisti žiemine striuke. Dūsauju. Pabaigos titraiAntrą Kalėdų dieną prie įėjimo į Jaume I metro stotelę laukiu nematytos draugės draugės, baigusios lietuvių filologiją ir ispanų kalbą, dabar gyvenančios Barselonoje.

– Vera?! Vera! – džiugiai taria prie manęs priėjęs jaunas vyriškis.

– Aš ne Vera... – atsakau.

– Tu tikra? – dar kartą paklausia nusiminęs, ispaniškai, slaviška tartimi. O aš jau nežinau, ar aš tikra, ar netikra, ar aš Vera ar Vicky, Kristina ar Penelopė. Kur mano Cruzas, kur mano Odisėjas, kur mano Jonas Snow?! Sniegas girgžda po besileidžiančio lėktuvo ratais, aplink laksto Gaudì, gaudo driežiukus, susnigta Guelio parko paklodė slysta iš rankų, tamsiaplaukis muzikantas groja Yanno Tierseno sukurtą garso takelį, balti pabaigos titrai sninga juodame fone. El fin.