Dailės kritikos bandymai

Šio akademinėje aplinkoje sumanyto projekto – straipsnių ciklo autoriai įvairūs. Kai kurie iš mūsų, šiuo metu studijuojančių Vilniaus dailės akademijos dailės istorijos ir teorijos katedroje, jau senokai publikuoja savo tekstus, kuruoja parodas, bastosi po tolimas šalis ir patys moko kitus. Tačiau visi turime daugmaž panašių intencijų: tai įvairialypis žiūrovo ir meno kūrinio, arba lankytojo ir muziejaus, parodos tarpusavio supratimo, susikalbėjimo skatinimas. Kiekvienas apie tai mąstėme savaip: perteikdami lankymosi ekspozicinėse erdvėse patirtis, analizuodami ir tokiu būdu prie Jūsų „pritraukdami" atskirus dailės kūrinius, svarstydami dailės kritiko veiklą ir vaidmenis.

Už pagalbą ir patarimus dėkojame dėstytojoms prof. Aleksandrai Aleksandravičiūtei ir dr. Tojanai Račiūnaitei.

VDA dailės istorijos ir teorijos katedros magistrantai

Lietuvos nacionaliniame muziejuje esu buvusi triskart. Pirmieji kartai dažniausiai būna kurioziniai. Būdama devynmetė, visos ekskursijos metu grūmiausi su tarpupirščiuose prilipusia kramtomąja guma. Viskas dėl gero auklėjimo: muziejuje nevalia čiaumoti, gumą reikia išspjauti į šiukšlių dėžę. Nekultūringa alternatyva gumulėlį klijuoti už radiatoriaus taip pat nepasinaudojau. Mano tuometinis nuodėmingas nedėmesingumas Lietuvos istorijos eksponatams dabar paradoksaliai yra išrišamas Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros katedroje. Ir kai antrąjį kartą, po tikrai neatleistinos 16 metų (!) pertraukos, sugrįžau į Naujojo arsenalo ekspozicinę erdvę kaip dailėtyros magistrantė, supratau, kad lipnaus santykio su šiuo muziejumi vis dar neatsikračiau. Nesugebėjau užsimerkti net prieš 1794 metų sukilimo iždo talonus, ant pasporto akivaizdžiai priklijuotus lipnia juosta. Mano ir muziejaus santykiai keistai „nesiklijavo", bet negi taip ir paliksi viską. Trečiasis apsilankymas muziejuje buvo reikalingas tam, kad pravalyčiau komunikacinius kanalus tarp muziejaus institucijos ir savęs, kaip tos institucijos lankytojos. Neišvengiamai reikėjo atrasti tinkamą bendravimo būdą.

Stingdančiai šaltą sausio šeštadienį trečiąkart žengiu vidun. Kairėje –­ bilietų kasa. „Kokia bilieto kaina?" –­ apsimetu nežinanti. „O jūs studentė?" Sureagavusi į galvos linktelėjimą, kasininkė tęsia: „Tada galit duat du litus." Atsakymas suglumina dėl daugiaprasmiškai skambančios kasininkės tarties. Taip pat jaučiuosi kiek per pigiai nusipirkusi bilietą į karalių slėnį, saugomą vienintelio Lietuvos karaliaus. Bergždžiai dairausi Europos muziejams įprasto ekspozicijos salių plano. „Viskas išdėstyta chronologiškai", – man paaiškinama nedaugžodžiaujant, ir netrukus, pamačiusi Vokietijos kanclerio kunigaikščio Chlodvigo Karlo Hohenlohe's Vilniaus senienų muziejui dovanotą sarkofagą iš Egipto, suprantu, ką ekspozicijos prižiūrėtoja turėjo galvoje. Viskas labai paprasta – dairausi aplink, nusprendžiu, kuri muziejaus salė tęsia Lietuvos istorijos chronologiją, ir pradedu savo kelionę. Ilgais koridoriais vynioju ją tarsi papirusą, sudarytą beveik vien iš iliustracijų, vietomis apskritai neturinčių jas lydinčių tekstų.

Atsitiktinė ir labai netikėta žodžių žaismė pradžioje nulėmė visą tolesnę mano kelionės muziejumi – metaforiškai pavadinkime jį Duato karalyste – filosofiją. Galite įsivaizduoti, kiek daug kliūčių, žvėrių ir demonų man pastojo kelią tamsiuose karalystės koridoriuose pakeliui į šviesą. Duate turėjau plaukti ugnies upėmis ir ežerais; sakoma, kad vieni ugnimi apsivalo, kiti gi – susinaikina. Viskas priklauso nuo keliaujančiojo būvio – jo asmeninio gylio ir vidinės kokybės. Dar sakoma, kad ugnies ežerą praplaukia tik atminties nepraradusysis. Todėl panašu, kad šioje muziejaus karalystėje vienintele ir svarbiausia sėkmės sąlyga tampa keliaujančiojo užgyventos žinios; jeigu keleivis protingai ir sąžiningai naudojasi savo atminties ištekliais, ežeras perplaukiamas sėkmingai, o kelyje pasitaikę demonai sutramdomi „žinijos kardu". Dar kiti šioms pabaisoms tiesiog nusuka galvas. Nebarbariškai – patyrusia ranka meistriškai gręžia ta kryptimi, kuria keliauja. Šiaip ar taip, visi šie kliuviniai tampa taikiais kelionės palydovais su sąlyga, kad bus atpažinti ir įvardyti pagal griežtas ikonografines schemas. Tas pražuvėlis, kurio išankstinė žinija yra sekli, atmintis kultivuojama tingiai, o širdis pasirodo esanti aplipusi kramtomąja guma ir sunkesnė už deivės Maat plunksną.

Tokie metaforiškai demoniški muziejaus eksponatų išpuoliai ir išbandymai atminties ugnimi gali pasirodyti grėsmingi ir baisūs tik tos atminties neišlavinusiems, istorijos analfabetams ar šiaip akliems šmirinėtojams. Reikia pripažinti: jeigu keliaujančiajam užrašas „Pieta, XIX a. II p." šalia medinės skulptūrėlės sako per mažai, arba piktinamasi, kad eksponatas išvis neturi lydinčios informacijos, tai tik paties skęstančiojo ugnies ežere reikalas. Dažnokai niurnėtojų linksniuojamas ekspozicinio atsainumo faktas čia niekuo dėtas. Toli gražu. Muziejus su lankytoju kalbasi kaip lygus su lygiu: duoda toną, provokatyviai grybšteli, klausosi. Svarbiausia, tenkina įgimtą žmogaus norą pasipuikuoti. Apsiskaitymu, intelektu, kontekstinėmis žiniomis. Štai tau mūrijimo mentelė dailia nučiupinėta rankena, kuria pasinaudojo ir Aleksandras II. Tikiuosi, nemanai, kad šiuo instrumentu caras sumūrijo postamentą Koriko paminklui? Jaučiu, kaip mano ir muziejaus komunikaciniai kanalai pradeda valytis.

Visi šie išmėginimai palengva keičia muziejaus – Duato karalystės peizažą. Buvusi baisi ir grėsminga, ši erdvė pradeda skaidrėti. Užnugaryje palikusi pilkapynų radinius, iečių antgalius, valstiečių sukilėlių kovos dalgius ir baudžiauninkų plakimo lentą, suprantu, kad stoviu jau paskutinio koridoriaus priei­gose. Tikrai nesivaidena – kitame jo gale iš tiesų lėtai brėkšta. Baimės sudegti nebeliko, todėl lengvai pasiduodu šios šviesos traukai.

Tačiau tai nebuvo skaisčiai žvaigždėmis žėrinčio karalių slėnio skliauto šviesa. Virš mano galvos dabar sukosi aibės dvasių buveinių, lengvų it stručio plunksna. Susirinkusios į šventę, vėlės džiugiai suposi ant šiaudinių sodų, linksmai klegėjo, švilpiniavo, šnabždėjosi. Sodai, kaip simboliniai visatos modeliai, finalinėje muziejaus karalystės salėje jungė Žemės erdvę ir Dangaus sferą; tarp jų, ant trapaus šiaudo, čia taip pat lėtai sūpavosi ir paties atėjusiojo gyvenimas, jo praeitis, dabartis ir ateitis. Kiek atokiau stovėjo ilgas šventinis stalas su virš jo lėtai siūbuojančiais masyviais šiaudiniais sodais. „Pakabintas krikštasuolėje virš stalo ir pakylėtas virš kasdienės aplinkos sodas simbolizuoja dangų arba rojų", – perskaitau informaciniame lape. To užteko netikėtai, bet pelnytai epifanijai: supratau stovinti šalia pakelto virš stalo savo būties lengvumo, įsitaisiusio šviesiai trapiame, šiaudiniame rojuje; greta lėtai švytuojančio, nenutrūkstamos gyvybės simbolio, mano gyvastingų jėgų inkilo.

Kai kam gali pasirodyti keistas mano sprendimas muziejaus lankymą lyginti su velionio kelione Duato mirusiųjų karalyste. Tačiau ši analogija radosi iš pastabumo detalėms ir maloniai netikėtų jų sąsajų, kurios, savo ruožtu, visuomet ir neabejotinai išsivysto iš auginamos ir raškomos kultūrinės patirties. Tekste minima tradicinių lietuviškų sodų paroda „Sesė sodų sodina" Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikė iki 2013 m. sausio 26 dienos, taigi, viena vertus, šis straipsnis yra tarsi nebegaliojantis kvietimas ją aplankyti; kita vertus, jis kviečia lankytis tebeveikiančiose parodose ir noriai pasiduoti muziejų komunikacinėms provokacijoms.