1982 m. M. Gimbutienė perpublikavo savo darbą kiek pakeistu pavadinimu „Deivės ir dievai Senojoje Europoje“5 ir jos populiarumas tarp feminisčių dar labiau išaugo. Tais pačiais metais mokslininkės straipsnis apie Senąją Europą pasirodė antologijoje „Moterų dvasingumo politika“ („The Politics of Women’s Spirituality“), o 1989 m. buvo įtrauktas į svarbų rinkinį „Audžiant vizijas: naujos kryptys feministiniame dvasingume“ („Weaving the Visions: New Patterns in Feminist Spirituality“). Šiose knygose M. Gimbutienės vardas puikavosi tarp tokių gerai žinomų amerikiečių feminisčių kaip teologė M. Daly, juodaodė lesbietė poetė Audre Lorde, feministė Gloria Anzaldúa, rašytoja Alice Walker, poetė Adrienne Rich, ekofeministė Susan Griffin, teologės Elisabeth Schüssler Fiorenza ir Rosemary Radford Ruether, populiari feministė Gloria Steinem. Profesorės darbai, kaip knygų redaktorės paaiškino, buvo istorinis pagrindas, leidęs feministėms iš naujo apmąstyti šventumo sąvoką, pakeisti požiūrį į savo kūną ir būtį, siekti transformuoti patriarchalinį pasaulį. M. Gimbutienė rašė: „...akivaizdu, kad Deivė, o ne dievai dominavo Senosios Europos panteone, Deivė absoliučiai valdė žmogaus, gyvūnų ir augalų gyvenimą. Deivė, o ne dievai spontaniškai generavo gyvybinę energiją ir sukūrė patį kosmosą.“ Mokslininkė tvirtino, kad „moteris tokioje sistemoje buvo laisva tuoktis su tuo vyru, su kuriuo norėjo, ir su tiek vyrų, kiek pageidavo (nebuvo tokio dalyko kaip neištikimybė, tai buvo vyrų išradimas)“.²

Nors M. Gimbutienė netapo nė vieno feministinio dvasingumo ratelio dalyve, apie šį judėjimą visuomet atsiliepė labai pozityviai ir ilgainiui susidraugavo su kai kuriomis jam priklausančiomis moterimis. Vienos tapo jos knygų redaktorėmis, o Joan Marler – asmenine padėjėja ir biografe, po 1990-ųjų kartu su M. Gimbutiene ji netgi keliavo į Lietuvą. Mokslininkė dažnai lankėsi feministinio dvasingumo renginiuose, kuriuose skaitydavo paskaitas apie Senąją Europą, o kartais net tapdavo ritualų dalimi (ar jų centru!). Profesorė buvo kviečiama į radiją, apie ją buvo parašyta dešimtys straipsnių moterų dvasingumo žurnaluose. Būtent feministinio dvasingumo judėjimo dalyvės aktyviausiai užsiėmė M. Gimbutienės idėjų populiarinimu po jos mirties.³ Tarkime, neopagonių dvasininkė Starhawk kartu su kanadiete dokumentinių filmų kūrėja Donna Read apie profesorę sukūrė dokumentinį filmą „Belaikiai ženklai“ („Signs Out of Time“). Išėjo ir specialus akademinio žurnalo feministinėms religijos studijoms numeris, skirtas M. Gimbutienės idėjoms⁴, taip pat daug pavienių straipsnių, knygų, jutubo filmukų. Verta paminėti ir faktą, kad jos asmeninis archyvas laikomas feministinio dvasingumo idėjomis persmelktame Pacifica Graduate Institute Kalifornijoje greta žinomo mitologo Josepho Campbello asmeninės bibliotekos.

Taigi akivaizdu, kad M. Gimbutienės asmenybė ir darbai paliko pėdsaką šioje feminizmo šakoje, jos ideologijoje ir praktikose, tačiau kiek pačios mokslininkės mąstyme iš tikrųjų atsispindėjo radikalaus / kultūrinio feminizmo idėjos?

Manau, vėliausiuose M. Gimbutienės darbuose pastebima akivaizdi intelektualinė draugystė su feministėmis – keičiasi kai kurie jos vartojami terminai, į tekstą įpinami tam tikri feminizmo pamėgti naratyvai. Profesorė save yra ne kartą pusiau juokais pavadinusi Ragana, primindama, jog etimologiškai žodis ragana siejasi su žodžiais „regėti, numatyti“. Taip atsakydavo kritikams, kuriems jos teorijos atrodė laužtos iš piršto – mokslininkė tikėjo, kad jos darbai turi pranašiškų savybių. Ji labai domėjosi Raganos figūra lietuvių folklore ir paskutinėse knygose rašė, jog Ragana yra krikščionybės laikais sudemoninta senoji lietuvių mirties ir prisikėlimo deivė, Senosios Europos civilizacijos kultūrinio palikimo pėdsakas. Viename paskutinių darbų, 1989 m. parašytoje knygoje „Deivės kalba“, M. Gimbutienė netikėtai šalia archeo­loginių iškasenų analizės įterpė ir gana ilgą istorinį pasakojimą, kuriame susiejo raganų medžiok­lę su... Stalino represijomis: „Žudytoja-gaivintoja, gyvybinių jėgų prižiūrėtoja, žiemos personifikacija, mirusiųjų motina tapo nakties ir magijos Ragana. Didžiosios inkvizicijos laikais ji buvo laikoma Šėtono mokine. Šios tikrai galingos deivės palikimą išsaugojo išmintingos moterys, pranašės ir kaimo gydytojos – geriausi ir drąsiausi savo laikmečio protai. Jos nuvertimas pažymėtas krauju ir yra didžiausia Krikščionių bažnyčios gėda. Raganų medžioklė, vykusi XV–XVIII a., yra pats demoniškiausias įvykis Europos istorijoje, įvykdytas Kristaus vardan. Raganyste apkaltintų ir nužudytų moterų skaičius siekia daugiau nei 8 milijonus. Dažniausiai sudegintos ir pakartos aukos buvo paprastos kaimo moterys, išmokusios Deivės paslapčių ir istorijos iš savo motinų ir pramočių. (...) Šis periodas gali pasigirti didžiausiu išradingumu kuriant naujus kankinimo įrankius ir metodus. Tai buvo tik pradžia pavojingų androkratinės valdžios konvulsijų, kurios po 460 metų pasiekė savo aukštumas Stalino Rytų Europoje, kur buvo nukankinta ir nužudyta 50 milijonų moterų, vaikų ir vyrų.“⁵

Šioje ištraukoje M. Gimbutienė kalba apie Renesanso laikais Europoje vykusią raganų medžioklę. Kadangi jos pateikiamoje istorijos versijoje esama netikslumų (tokių, kaip gerokai padidintas aukų skaičius), galima spręsti, kad mokslininkė perėmė šią istoriją tarsi savotišką šiuolaikinį mitą būtent iš feministinio dvasingumo judėjimo. Raganos simbolis apskritai buvo labai populiarus Antrojoje feminizmo bangoje, neretai vartotas kvestionuojant stereotipišką mizoginišką (moteris žeminantį) raganos simbolį. Tačiau ypač populiarus raganos vaizdinys buvo feministinio dvasingumo judėjime: judėjimui priklausančios moterys (kartais ir vyrai) 7 dešimtmetyje pradėjo kurti feministines raganų grupes ir „atsiimti“ šį žodį bei su juo susietą paslaptingos moteriškos galios baimę. Raganų medžioklės istorija tapo tarsi savotiška feminizmo (tiek dvasingojo, tiek sekuliaraus) priešistore.

Tačiau cituotoje ištraukoje M. Gimbutienė ne tik atkartoja amerikiečių feminisčių mėgstamą naratyvą, bet dar ir pasuka jį taip, kad taptų aktualus ir jos gimtosios Lietuvos kultūriniame kontekste. Rašydama šiuos žodžius Sąjūdžio metais (1989!) profesorė, kuri visuomet palaikė stiprius ryšius su Lietuva, tarsi norėjo pateikti savitą istorijos interpretaciją, patriotinį pasakojimą, kurį sunku būtų iki galo suprasti nežinant radikalaus feminizmo konteksto. M. Gimbutienė provokuojančiai teigia, kad Krikščionių bažnyčių vykdyta raganų medžioklė Renesanso laikais bei stalininis teroras XX amžiuje labai panašūs, net giminingi reiškiniai. Abu istoriniai įvykiai, pasak jos, yra to paties fenomeno – androkratijos, arba, kitaip tariant, patriarchato – apraiškos, konvulsijos, kuriose nukenčia nekaltieji, o dažniausiai ir tikrasis visuomenės elitas (kurį M. Gimbutienė paradoksaliai vadina raganomis). Remiantis tokiu istorijos supratimu, lietuvių nacionalinis pasipriešinimas sovietinei sistemai buvo ne unikali kova, o tik dalis gerokai platesnės pasaulinės, jau tūkstančius metų trunkančios kovos su patriarchatu. Interpretuojant cituotą M. Gimbutienės tekstą, krikščionybė, kuri Sąjūdžio metais daugeliui atrodė neabejotinas ginklas prieš priespaudą, istoriškai buvo (ir yra?) priespaudos dalis. Net nugalėję vieną išnaudotojišką valdžią, turime toliau kariauti su patriarchato tamsybėmis, nes jis bet kada vėl gali atvesti į naują „raganų medžioklės“ periodą.

Nors savo vizijos M. Gimbutienė ir nevadino feministine, vis dėlto, įsigilinus į jos idėjas, žinomiausia mūsų archeologė ir folkloro tyrinėtoja stoja į vieną gretą su garsiausiomis radikalaus feminizmo mąstytojomis, tokiomis kaip M. Daly, A. Rich, A. Lorde ir kitomis.

Taigi grįžtant prie studento klausimo, kurį minėjau šio teksto pradžioje, tikriausiai reikėtų atsakyti šitaip... Iš tiesų M. Gimbutienės idėjos prieštaravo daug kam, ką dabar laikome feminizmo teorijos norma. Visų pirma teiginiui, kad patriarchatas žmonijos istorijoje yra universalus, taip pat feminizmo, kaip išskirtinai sekuliaraus projekto, idėjai. Vis dėlto mokslininkės darbai apie moterų vaidmenį priešistorinėje Europos kultūroje buvo ne antitezė feminizmui, bet greičiau integrali Antrosios bangos feminizmo diskusijų apie moteriškumą, moterų istoriją bei moterų judėjimo strategiją dalis. M. Gimbutienės asmenybė ir darbai – tai dalis amerikietiškojo radikalaus feminizmo archyvo, netikėta jungtis tarp šaltojo karo dirbtinai atskirtų Vakarų ir Rytų ir vienintelis tikrai svarbus lietuvių kultūros įnašas į Vakarų „laisvojo“ pasaulio feminizmo istoriją.

 

¹ Gimbutienė iš pat pradžių norėjo savo darbą pavadinti būtent „Deivės ir dievai...“, nes jos analizėje moteriška simbolika užėmė žymiai svarbesnę vietą. Vis dėlto jos leidėjas tuomet pareiškė, esą anglų kalboje tiesiog gramatiškai vyriška giminė turi eiti pirmoji.

² Marija Gimbutas. „Women and Culture in Goddess-Oriented Old Europe“, Weaving the Visions: New Patterns in Feminist Spirituality. Ed. Judith Plaskow and Carol P. Christ. – New York: Harper Collins, 1989, p. 63–71.

³ Lietuvoje trys atsiminimų knygos apie M. Gimbutienę išleistos tik jos šeimos narių pastangomis, o jos darbai, idėjos ir veikla lieka iš esmės netyrinėta.

⁴ 11 Carol P. Christ, Naomi R. Goldenberg. „The Legacy of the Goddess: The Work of Marija
Gimbutas“, Journal of Feminist Studies in Religion 12, 1996, No. 2, p. 29–36.

⁵ Marija Gimbutas. „The Language of the Goddess“, p. 319.