Užupio Respublika 2017 m. balandžio 1 d. švenčia 20-ąsias Nepriklausomybės metines

Viskas pagal tikrus faktus ir įvykius

 

Ant brangoko popieriaus nupiešiau gražų portretą ir išsiunčiau į redakciją. Atsakymas – reikėtų dar kažką parašyti. Ką? O kodėl turėčiau? Ir ką jis čia sau leidžia, tas redaktorius. Juk galiu ir susinervinti. Jei Užupyje būtų bent vienas traukinys, šiandien pat nuversčiau. Rimti ir madingi anarchistai užsiima griovimu, savigriova ir grioviais, vedančiais į pogrindį.

Gerai jau. Parašysiu. Pasidrošiu pieštuką ir paaiškinsiu apie tą jų respubliką ir prezidentą taip, kad daugiau nebeprašytų. Taškas!.. Kiaurai persmeigiau popierių. Toliau rašysiu kaligrafijos teptuku. Arba ne – reikia eikvoti vietinius resursus – paimsiu Tymo turgaus prūdo ajerą – o! Dumblo spalva, pospalvių niuansų įvairovė – visada stilinga.

Kūrybinga chebrytė iš neaiškaus būrelio kartą prietemiais prie pat tilto Užupio prieigose įsmeigė nudažytos skardos gabalą ir užrašė „Užupio Respublika“. Ir visi patikėjo! Cha cha...

O už to tilto sėdi vakarais paupy krūmuose ir medinėje terasoje visokie menininkai, geria alų ir susikabinę rankomis dainuoja, visi kaip vienas atsukę veidus prieš srovę. Aštriais žvilgsniais ramsto tiltą, kurį nuolat rytais apraizgalioja šuns grandinėmis ir kabinėja spynas, kad jo nenupūstų joks vėjas, – naivuoliai. Menininkai... Na, na. Dar pažiūrėsim.

Ir vis dėlto nunešė. Po tiltu rymojusią Užupio undinėlę. (Aš asmeniškai įtariu, kad tai buvo pabėgimas.) Vijosi policija, kinologai, dūzgė sraigtasparniai, rašė laikraščiai (!), klegeno žąsys, sumekeno avis, Užupio debesis kedeno tarptautinės (oho – respublika!) reaktyvinių lėktuvų pajėgos ir – pričiupo. Vargšelę, įsipainiojusią ledo luituose. Ir pasodino. Tai pirmoji Užupio Respub­likos anarchistė. Pagarba.

Viešai sėdi – nors kiek pasidomėtų dieta, žinote...

Kai viskas aprimo, piešiau po tuo tiltu ar po terasa –­ nebepamenu, nesvarbu – ant prasto ir tamsiai tonuoto popieriaus paupio vakaro sutemų prieblandos peizažą. Matau: per tilto turėklą persisvėręs žvelgia į undinėlę Užupio Respublikos prezidentas. Matau, o, siaube, per miglą dar geriau matosi, turiu dabar nemirksėti, – jie bendrauja švelniais žvilgsniais! Pieštuką iš nagų išmečiau... imigrantų preliudija... Staiga undinėlė mirktelėjo akimi ir praplaukė 3 delfinai. Kažkokios neaiškios žuvys, –­­ pagalvojau.

Tiesa, prezidentas yra pasakęs: „Užupis toks mažas, kad jame telpa visi.“ Aha.

Kur jau ne! Kaziuko mugės čia niekada nėra buvę. Svetimi visur diskriminuojami. O gal kokių muitų reikalauja? Zachiejau, aaauuu..., lipk iš medžio, yra reikalų.

Bet... šiemet prekiavo. Įsmukau iš už terasos ir blausos tiesiai į kavinę. Žiū: pats prof. T. Venclova pardavinėja savo knygas. Oho! Suprantama, žmogui gal kokios finansinės problemos, žinote, kam nepasitaiko. Ir kaip visad laido juokelius, fain. Net knygos prieš mano nosį baigėsi! Na, va.

O... o kodėl siauras prekių asortimentas – straipsniai, esė, kad ir eilėraščių atskirai, posmeliais, vienetais ar pagaliau sveriamų po eilutę, žodžiais – turguje visada galima dėl kainos draugiškai susitarti. Ir išvis reikėtų specialiai pasidomėti, ar išsipirko – kaip pridera mugėj – brangoką prekybos vietą? A?..

Poeto knygos vertėja Umka (dar viena anarchistė) paskui gurkšnojo alų, grojo gitara ir dainavo. Ir taip per visą Užupį užtvojo, kad atsidūriau pas undinėlę patikrinti, ar vėl nenuvirto, tik pakeliui už kampo-pakampamai netikėtai susigrūmiau, kaip pati D. Jazukevičiūtė romane „Anarchistės išpažintis“, su jazmino krūmu. Tiesa, jis dar nei žydi, nei kvepia.

Ir visa tai – vos keli ar keliolika met­rų nuo tos kryptelėjusios iškabos, ant kurios kartais, labai gerai įsismarkavus saulei, krinta paukščio šešėlis – to, kurį piliečiai prisijaukino, išmokė groti valstietiška birbyne, pavadino Užupio angelu ir pastatė malkų turguje prie bajavo dišliaus, skirto tarp zujančių katinų arkliams parkuoti. Apie jį daugiau neaiškinsiu, nes paukštis bet kada gali nuskristi.

Kas toliau? Atsargiai tarp traktorių ir griovių! Čia jums ne Paryžiaus metro. Ypač kai piliečiai užupiečiai per neprigulmybės minėjimą balandžio 1 d. iš balkonų mojuoja Užupio Respublikos gėlių ministrei, užsienio reikalu ministrui, kitiems ministrams, įvairių šalių ambasadoriams, pasiuntiniams, šnipams, įtartiniems asmenims ir kt. personoms – marširuoja, sklaidosi, šoka ir blaškosi toliau, nei mato. Užupio menininkai gali sienoje nusipiešti duris ir pro jas išeiti. Į paupio paryčių rūko draiskanų uždangą. Švystelėjus vos keliems spinduliams, nedrąsiai ryškėja vis kitas tiltas, kurių čia kaip grybų, ir bet kurį, jei ne vėjas, tai paukščiai gali nusinešti kolektyviniam inkilui. Tikrai negaila – pagal Užupio Respublikos Konstituciją –­ teisiškai galiojantį nepaskaitomą dokumentą – tolygų prezidento žvilgsnio atšvaitui Vilnios bangoje.

Užupio Respublikos anarchistė Rasa Rimidytė