Viename interviu rašytojas Icchokas Meras yra sakęs: „Tarybų valdžia mane ne tik atskyrė, bet išbraukė, lyg nebūčiau niekada egzistavęs nei kaip žmogus, nei kaip rašytojas, išbraukė iš visur, kur tik galėjo, net iš bibliografijų. Ir įdomiausia, kad tarybų valdžiai pavyko, pasisekė – ji sugebėjo išmesti mane iš gyvosios, tekančios, banguojančios lietuvių literatūros ir iš skaitytojo sąmonės ir pasąmonės, iš jo atminties. „Išbraukė“ ir iš jaunosios kartos sąmonės ir pasąmonės, atminties, kur nė nepabuvojau, nebespėjau pabūti, tokios galimybės neturėjau. Negailestingai išbraukė iš literatūros, literatūrologijos, literatūros istorijos dirvų ir horizontų.“ Išties, kuomet žvelgiu į XX amžiaus literatūrą vis dar stokoju literatūrologinių žvilgsnių į šį rašytoją bei jo kūrybą. Esu XXI amžiaus žmogus ir kartais I. Mero romanai man būna ne visada iki galo suprantami, bet pasirinkau juos tyrinėti ir analizuoti dėl keleto priežasčių. Pirma, mane žavėjo rašytojo kalbėjimo stilius romanuose – lyriški pasakojimai, kuriuose telpa daug simbolių, motyvų. Antra, parodomi tokie skirtingi charakteriai ir jų išgyvenimai, kurie priverčia susimąstyti ir mane, XXI amžiaus jauną žmogų. Tai, ką žmonės patyrė seniau, patiriu ir aš, skaitydama šio rašytojo romanus.

Džiaugiuos, jog turėjau progą pabendrauti su rašytoju apie jo kūrybą. Jo mintimis dabar dalinuosi drauge su jumis.

Laura Karpavičiūtė