1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Klausimą perfrazuočiau: ko per daug mene? Per daug manančių, kad kuria meną, kai iš esmės tai tėra imitavimas to, kas Europoje ar pasaulyje jau senstelėjo. Tame šurmulyje pametame orientyrus, kas gali turėti išliekamąją vertę, t. y. kas yra menas, o kas tik beždžioniavimas. Imitavimą lydi aikčiojimai, plojimai, bisavimai, spygčiojimai ir gausiai liejamas vanduo ant pagyrų malūno. Mano lūkesčius patenkina dažniausiai retrospektyvos – kino, teatro, literatūros –­ lyg tyros versmės, atgaivinančios sielą, pavargusią nuo šurmulio ir vienadienių blizgučių. Kur tikrumas? Ar žmogaus egzistavimo pamatai – gyvenimas, mirtis, meilė, ištikimybė, neištikimybė, išdavystė – pasikeitė sulaukus XXI amžiaus? Tegul pakito meninės išraiškos priemonės, išbluko žanrų ribos, bet esmė liko?

Dar prie to paties: per daug festivalių. Būna savaičių, kai Lietuvoje vyksta septyni festivaliai. Ar tai normalu? Ar siekiame patekti į Guinnesso rekordų knygą?

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Nesu nei prisiekęs melomanas, nei snobas, be to, tikriausiai mano siela sugrubus, kad ją sukrečia tik tragedijos gyvenime, ne scenoje, drobėse ar knygų puslapiuose. Nesu sudievinęs nė vieno šiuolaikinio kūrėjo, todėl ieškau tam momentui, tai nuotaikai tinkamo meno ir jį „vartoju". Laikausi nuošalyje nuo šurmulį keliančių meno reiškinių ir kūrinių, prisimenant batalijas dėl „vamzdžio", dabar besitęsiančias dėl Žaliojo tilto skulptūrų, nebeskaitau knygų, apie kurias kalba „salionuose", kurias anketose nurodo „elitas" ar netgi išimtinais atvejais politikai. Nesilankau parodose, apie kurias visi svaigsta, neinu į kinus, kuriuos, anot apžvalgininkų, jei ne šiemet, tai kitais metais pristatys „Oskarams". Neinu į žvaigždžių koncertus, jei apie juos visi kalba, ir t. t. Prašome nesuprasti, kad noriu būti be galo originalus, bet katarsį patiriu anksti ryte skaitydamas knygą autoriaus, kurio niekas apsiputojęs negiria. Ar pasiklausęs muzikos įrašo.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Išties, teko ne kartą girdėti tokių dejonių. Klausimas, kokio įvertinimo jie tikisi? Garbės vardų, raštų, pinigų? Žinia, valdžios žmones, tarkim, Seimo narius, dažniau gali pamatyti bulvarinėse TV laidose nei rimtose diskusijose, konferencijose ar kituose aukštosios kultūros renginiuose. Jeigu aukštas pareigas einantis pareigūnas užsuka į tokį renginį, tai tik tam, kad pasakytų kelias valdiškas frazes ir, nutaisęs be galo užimto žmogaus miną, paskubomis paliktų salę, lydimas svitos bei renginio organizatorių: juk skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas. Atėjęs į skandalingą TV laidą, gali tikėtis pasikelti reitingą, nes tave pamatys tūkstančiai, o renginyje geriausiu atveju šimtai, TV žiūrovai balsuos, nesvarbu, ką kalbi, jiems užtenka dažnai tave matyti ekrane. Iš čia ir valdžios požiūris į menininkus. Kita vertus, mes jau buvome ten, kur menininkai buvo penimi iš valdžios saujos už savotišką „otkatą" (šis terminas atsirado vėliau, tada tai vadinosi kitaip). Kas iš to išėjo, irgi žinome. Bet prisiminkime, kad net tada buvo talentų, kurie, žiūrėdami į priešingą pusę nei valdžios pripildytas gėrybių lovys, kūrė talentingą meną. Manyčiau, nereikia stengtis ir maldauti, kad valdžia mums skirtų pernelyg dosnias dovanas, nes nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Geriausi menininkai – alkani menininkai. Kas nesuprato, tą sakau su ironija, nes mes irgi nusipelnėme gyventi geriau.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

Nemanau, kad projektiniai kultūra ir menas turi ateitį. Reikėtų – būtų tam pats laikas – atsipeikėti ir apsidairyti. Taip gimsta tie kone kasdieniai festivaliai. Būkime biedni, bet teisingi: kultūros ir meno reiškiniai bei produktai (pardon), sukurti per projektus, dažniausiai prasideda ir baigiasi garsia fanfarų muzika. Garsai nutyla ir lieka piššš. Neminint tvarkingai užpildytų ataskaitų Kultūros tarybai, skyrusiai projektui finansavimą, –­­ jose milžiniški „sukultūrintų" tautiečių kiekiai. Kad menas ir kultūra gali tapti kontroliuojami ir patogūs – netikiu; kad JAU TAPO imitaciniai ir negyvi –­ akivaizdu.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" –­ tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Mažai kas džiugina. Daugiau kelia nerimą. Kol valstybę valdys ne asmenybės, o politikai, lyg sodo ar daržo kaliausės reiškiantys asmenines ambicijas, partinius ar grupinius interesus, neturintys valstybės interesus ginančio nugarkaulio, nematantys į priekį toliau nei blizgančių batų galai, tol būsime maža niekam neįdomi šalis su savo imitacine kultūra ir menu. Talentingų menininkų Lietuvoje apstu, dabar belieka melsti Dievo, kad gimtų talentingų politikų. Bus balansas, prasidės Renesansas.